SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-02-17 nr. 696

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Dovilė Tumpytė
Gyvenantys svetur
9

Savaitė 
• Išskirtinės 2005-ųjų premjeros
• Leonarda Jekentaitė
Ar Vakarai suvokia laisvės ribas?
14

Muzika 
• Algirdas Ambrazas
Palikęs gilų pėdsaką Lietuvos kultūroje
8
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Muzikinio teatro aktualijos ir rytdiena
• Filharmonijos koncertai fortepijono muzikos mylėtojams
• KONCERTAI1

Dailė 
• Gabrielė Kuizinaitė
Priešybių jungtis
• Neringa Černiauskaitė
Turas po skulptūrinės keramikos žemes
2
• Kornelija Česonytė
Buvimas kartu
• "Veikime kartu", arba Nauja asociacija6
 Dailininką Joną Surkevičių prisimenant
• PARODOS

Literatūra 
• Žavūs nevykėliai
• Kviečiame į pasimatymus su leidyklos ALMA LITTERA Vilniaus knygų mugės svečiais1
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Kreida apibrėžę ratą
2
• Klaipėdos dramos teatre – Williamo Shakespeare’o "Karalius Lyras"
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Kino prisiminimai yra universalūs
5
• Sonata Žalneravičiūtė
Filmai vargina akis
1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Vėl apie "realybę"
4

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Dailininką Joną Surkevičių prisimenant

kronika

[skaityti komentarus]

iliustracija
Nuotraukoje iš dešinės: Jonas Surkevičius ir Panevėžio teatro aktorius ir režisierius Jonas Alekna 6-ojo dešimtmečio pradžioje

"Taip jau būna: solidi recenzija apie spektaklį ir tik kelios eilutės (o kartais ir tų nėra) apie dekoracijas, teatro dailininko darbą..." – taip 1960-aisiais rašė Jonas Surkevičius, kuriam vasario 10 dieną būtų sukakę 95-eri.

Garbanotas, besišypsantis, atrodo, lėtai einantis... Ne einantis – greičiau čiuožiantis ar spyruokliuojantis, ranka kišenėje, kalbantis tyliai, vis pagalvodamas, lūpų kampelyje kažką užslėpdamas...

Jo mokytojais buvo J. Zikaras, V. Dubeneckis, P. Kalpokas, M. Dobužinskis, Kauno meno mokykloje mokėsi vadovaujamas Stasio Ušinskio. 1937 m. šią mokyklą baigė įgydamas dailininko, teatro dailininko dekoratoriaus specialybę. 1940-aisiais, besitveriant periferiniams Lietuvos teatrams, paskiriamas į Šiaulius. Pokariu atsidūrė Panevėžyje. Jo darbus mačiusiųjų atmintyje tuoj išnyra K. Binkio "Atžalynas" (1941). Sunkias pastatymo problemas su J. Miltiniu sprendė statydamas L. Pirandello "Henriką Ketvirtąjį". Pokariu sceną išvydo A. Vienuolio "Prieblandos" (1945), M. Gogolio "Revizoriaus" (1946), žaismingo, šmaikštaus Moličre’o "Žoržo Dandeno" (1947) spektaklių scenografijos tvariniai.

"Teatro dailininkas, perskaitęs pjesę, ieško ne atskirų, scenine technika perkrautų interjerų ar eksterjerų sprendimų, – jis siekia meninės visumos, naujo, šviežio, lakoniško žodžio, padedančio išryškinti veikalo idėją, organiškai susiliejančio su režisieriaus sumanymu. Vietoje "teatrinės tapybos" vis labiau (ypač dramoje), pamėgiamas lengvas, greitai techniškai apdorojamas architektūrinis interjeras, atsiranda naujos, kartais šykščios, bet veiksmui labai charakteringos detalės, išryškėja kompozicija", – 1960 metais rašė J. Surkevičius.

Laikas įsiveržė į sceną. Teatro, muzikos ir kino muziejuje eksponuotoje Lietuvos scenografų darbų panorama ryškiai atskleidė, kaip laikui bėgant keitėsi sceninio mąstymo vizualioji išraiška. Dominavęs plokštuminis scenos apipavidalinimas modifikavosi į erdvinę konstrukciją. Ir J. Surkevičiaus scenografijoje scenovaizdis jau komponuotas laiptiniu principu, paliekant erdvų priekinį planą. Scenovaizdžio meninis sumanymas realizuotas taip, kad dekoracijos būtų tik veiksmo fonas, neužgožtų aktoriaus, o padėtų skleistis dramaturgijos potekstėms.

Su J. Miltiniu dirbusiam menininkui teko mokytis nervinės savitvardos, kūrybiškumo ir gebėjimo susikaupti. Tačiau šioje neramioje ir prieštaringoje meninės kazuistikos jūroje kiekvienas galėjo rasti ir savo kūrybai reikiamų padargų. Spektaklio pastatymo baigtis Panevėžyje buvo vainikuojama kelias dienas besitęsiančiu apšvietimo montažu. Būtinas patikslinimas: turint visai primityvų elementarių prožektorių rinkinį. Tačiau ankstyvos kūrybos pradžioje ir tai buvo mokykla. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje J. Surkevičius sakė: "Vis plačiau naudojamo sudėtingo apšvietimo pagalba dabar mes galime sulieti paveikslą su paveikslu – jie slenka tarsi ekrane, ir žiūrovas net nepastebi jų kaitos. Jis jau nebevarginamas scenos užuolaidos pakėlimais ir nuleidimais."

Tačiau ieškodamas scenografijoje naujų erdvių kūrimo būdų, J. Surkevičius labai rūpinosi, kad nei sudėtingesnis apšvietimas bei pradėtų taikyti ekranų projekcijos, nei kiti sudėtingesni scenovaizdžio sprendimo elementai niekada netaptų tuščiais efektais, atitraukiančiais žiūrovo dėmesį nuo esminių dramaturgijos ir aktoriaus vaidybos problemų. J. Surkevičius pabrėžė dailininko ir režisieriaus tandemo reikšmę. Gal todėl, būdamas labai sąžiningas, jausmingas, neagresyvus, siekiantis skleistis menininkas, nesugebėjęs to tandemo sudaryti su J. Miltiniu, 1949-aisiais persikėlė į Vilnių. Per tris dešimtmečius, kūrybiškai bendradarbiaudamas su K. Kymantaite, R. Juknevičium, J. Rudzinsku, V. Čibiru ir kitais režisieriais, Valstybiniame akademiniame dramos teatre parengė gyvenimui apie šešiasdešimt, gal net ir aštuoniasdešimt spektaklių. Tai tokie skirtingi veikalai kaip N. Hikmeto "Visų užmirštas" (1960), L. Pankolio "Topazas" (1963), P. Cvirkos "Meisteris ir sūnūs", T. Williamso "Orfėjus nusileidžia į pragarą" (1962), V. Krėvės "Skirgaila"" (1966), K. Čapeko "Makropulo receptas" (1973), B. Sruogos "Milžinų paunksmė" (1979) ir kiti. O kur dar Alytaus, Jurbarko, Anykščių ir kitų miestelių mėgėjų teatrų režisierių prašymu sukurti darbai. Stengdavosi patarti, mokė, kaip mažoje kultūros namų scenoje pasinaudoti charakteringomis detalėmis. Artimiausia J. Surkevičiui buvo nacionalinė dramaturgija. Jis jautė ir gebėjo subtiliai perteikti lietuviškojo peizažo romantiką, buitį, sceninio kostiumo charakteristikas. Yra surengęs ir keletą personalinių dailės ir scenografijos parodų.

J. Surkevičius nesitenkino vien scenografijos kūrimu. Ne vienam masiniam renginiui, dainų šventei jis suteikė jaukią ir gražią erdvę. Mėgęs gamtą, žmonių bendrystę, dailininkas tapė aliejumi portretus, liejo akvareles. Nors kurį laiką buvo Panevėžio dramos teatro direktoriumi, tačiau administravimo nemėgo: nepakentė prievartos žmogui. Įstatymai, įsakymai, pokario laikų ideologiniai nutarimai, draugų drausmės pažeidimai... "Tegul jį galas...", – sakydavo. Tačiau nuo teatro problemų niekada nesišalino. Domėjosi jaunų scenografų rengimu aukštojoje mokykloje. Ir jų, pradedančiųjų, kūryba, darbo vos keliuose šalies teatruose perspektyva. Jaudinosi, kad teatruose apleistas techninis personalas, kvalifikacija pasiekiama tik dirbant teatre, tačiau niekur nestudijuoja nauja butaforininkų ir kitų darbščių rankų bei sumanios galvos reikalaujančių specialistų karta. Būdamas Dailininkų sąjungos scenografų sekcijos pirmininku, sielojosi per silpna menininkų kūrybos sklaida. Ir šiandien galėtume jam pritarti matydami, kad scenografų kūryba neeksponuojama ar painiojama su drabužių dizainerių fantazijomis.

Dailininkas valandų valandas galėdavo stovėti prie molberto, kol baltame popieriaus lape išryškėdavo sceniniai peizažai, dvarai, rūmų menės, miestų griaučiai ir kaimo bakūžės; laukti, kol miško sceninis peizažas taps paslaptingas, o tapomas aktoriaus portretas ims skleisti pozuojančiojo aurą.

J. Surkevičiaus jubiliejų prisiminė miesto kūrėjams dėmesinga Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Juozo Miltinio palikimo studijų centre surengusi gražų atminimo vakarą ir parodą. Ekspozicijoje – L. Pirandello, B. Jonsono, N. Gogolio, A. Jakobsono, Moličre’o, A. Klionovo, A. Ostrovskio, J. Franko, A. Globos, M. Šolochovo Panevėžyje statytų veikalų scenografija. Susirinko su J. Surkevičium dirbę teatro aktoriai, palikuonys. Jo dvasia grįžo į Panevėžį – jaunystės ir meilės miestą.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
6:37:21 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba