SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-02-17 nr. 696

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Dovilė Tumpytė
Gyvenantys svetur
9

Savaitė 
• Išskirtinės 2005-ųjų premjeros
• Leonarda Jekentaitė
Ar Vakarai suvokia laisvės ribas?
14

Muzika 
• Algirdas Ambrazas
Palikęs gilų pėdsaką Lietuvos kultūroje
8
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Muzikinio teatro aktualijos ir rytdiena
• Filharmonijos koncertai fortepijono muzikos mylėtojams
• KONCERTAI1

Dailė 
• Gabrielė Kuizinaitė
Priešybių jungtis
• Neringa Černiauskaitė
Turas po skulptūrinės keramikos žemes
2
• Kornelija Česonytė
Buvimas kartu
• "Veikime kartu", arba Nauja asociacija6
• Dailininką Joną Surkevičių prisimenant
• PARODOS

Literatūra 
• Žavūs nevykėliai
• Kviečiame į pasimatymus su leidyklos ALMA LITTERA Vilniaus knygų mugės svečiais1
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Kreida apibrėžę ratą
2
• Klaipėdos dramos teatre – Williamo Shakespeare’o "Karalius Lyras"
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Kino prisiminimai yra universalūs
5
 Sonata Žalneravičiūtė
Filmai vargina akis
1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Vėl apie "realybę"
4

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Filmai vargina akis

Įspūdžiai iš Geteborgo kino festivalio

Sonata Žalneravičiūtė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Praėjusiame "7MD" numeryje skaitytojai supažindinti su 35-uoju tarptautiniu Roterdamo kino festivaliu. Taip sutapo, kad šiame kultūriniame savaitraštyje tarsi pratęsiu kino festivalių rubriką ir pasidalysiu savais įspūdžiais iš Geteborgo kino festivalio. Neteko anksčiau būti nė vienoje užsienyje rengiamoje kino šventėje, todėl lyginti galėčiau nebent su mūsiškiu "Kino pavasariu". Norėjosi pagaliau išsiaiškinti, koks yra tikrasis, senas tradicijas turintis kino festivalis? Kokius filmus galime vadinti festivaliniais?

Lietuvoje priklausome nuo riboto kino platintojų skonio ir komercinių jų tikslų. Dėl menko pasirinkimo nemaža dalis kino žiūrovų jaučiasi nuskriausti, gal net izoliuoti nuo kino švietimo. Todėl neišvengiamai daugėja žmonių, norinčių pamatyti filmus, apie kuriuos skaitė, apie kuriuos kalba kino pasaulis. Žinant, koks brangus malonumas surengti kino festivalį, nelieka kitos išeities, kaip susižvejoti norimą filmą internete. Tačiau kino žiūrėjimas monitoriuje primena apgailėtiną rožės uostymą sergant sinusitu.

29-ąjį kartą vykęs Geteborgo festivalis neturi tradicijos puikuotis atvykstančiomis kino žvaigždėmis. Tačiau madingų kino naujienų jame netrūksta. Atradimai čia labiau lokalūs. Svarbiausia – pristatyti Šiaurės šalių kiną, jis ir sudaro konkursinę programą. Joje beveik vien švedų filmai. Festivalio prizas – Drakono skulptūrėlė ir maišelis kronų. Drakonas – ne tik festivalio simbolis, bet ir didžiausias (ne multiplekse) Geteborgo kino teatras bei kasdien leidžiamas festivalio laikraštis "Draken". Vienuolika arthauzinio stiliaus kino teatrų, nepasižyminčių ypatinga prabanga, visą dekadą rodo vien festivalio filmus. O kur dar papildomos – bibliotekų, universitetų, muziejų salių erdvės. Gal ir patogu žiūrovams, kad festivalio programa suskirstyta temomis, nes kažkaip reikia pasirinkti filmą iš siūlomų 450. Be gausybės skandinaviškų kino naujienų, buvo tokios šių metų temos: "Kitas žvilgsnis", "Kritiko savaitė", "Viskas tiesa", "Meistrai – seni ir nauji", "Platus pasaulis", "Darbininkų klasės herojus", "Beribė muzika" ir t.t. Taip kartu sugrupuoti vaidybiniai ir dokumentiniai skirtingų šalių filmai. Man rūpėjo viskas.

Gal jau visus festivalius apkeliavo "Oskarų" laukiantys George’o Clooney "Labanakt ir sėkmės" bei Steveno Spielbergo "Miunchenas". Be jų neapsėjo ir Geteborgo festivalis. Salės lūžo. Turbūt šiuos filmus būtina pamatyti, kaip perskaityti laikraščius ar pažiūrėti TV žinias, kad susidarytum nuomonę apie vieną ar kitą pasaulyje vykstantį reiškinį. Galbūt jie reikšmingi ir kino istorijai, tačiau per jėgą šių filmų neįpirši nuo vietinės pseudopolitikos pavargusiems mūsų kino žiūrovams. Pažiūrėjau ir aš, nes kitaip jausčiausi "tik nemąstanti daržovė", kaip samprotavo savim nepatenkintas meksikiečių filmo "Kažkas panašaus į tai" ("Just Like That", rež. Jesus Mario Lozano) herojus, lygindamas save su kitais, mėginantis save suvokti.

Išskirtinis šių metų festivalio žvilgsnis buvo mestas į Kanados kiną. Tarp šeimyninių, kriminalinių dramų (su vienodais kraštovaizdžiais ir muzika) įdomiausias pasirodė Jeano Marco Vallee filmas "C.R.A.Z.Y." apie nuolat kintančius žmonių santykius šeimoje, pastangas suprasti kitą, o nesupratus – sugebėjimą atleisti. Artimų žmonių santykių parodija būtų galima pavadinti kito Kanados režisieriaus Larry Kento juostą "Žiurkėno narvelis" ("The Hamster Cage"), kurioje paliečiami visi seksualinio pobūdžio nukrypimai – meilė tarp brolio ir sesers, tėvo ir dukters, motinos ir sūnaus ir t.t. Butaforinė paviljono erdvė ir teatrališka vaidyba filme primena absurdo teatrą.

iliustracija
"Pono Lazaresku mirtis"

Festivalio retrospektyvinė programa, kurioje daugumą sudarė rusų režisierių filmai, buvo pavadinta "Glasnost’ 20 metų". Iš pradžių nustembi, kad šalia 1986 m. sukurtų Jurio Puodnieko filmo "Ar lengva būti jaunam?", Konstantino Lopušanskio "Mirusio žmogaus laiškų", Aleksejaus Germano "Patikrinimo keliuose" į ją įtrauktas Kiros Muratovos filmas "Trumpi susitikimai" (1967), Aleksandro Askoldovo "Komisarė" (1967), Andrejaus Wajdos "Žmogus iš marmuro" (1977), Glebo Panfilovo "Tema" (1979). Programos ir teksto apie ją autorius Kjellis Albinas Abrahamsonas tokį sprendimą argumentuoja tuo, kad "niekas tiksliai negali pasakyti, kada glasnost’ prasidėjo". Daug filmų, neatitinkančių sovietinės ideologijos, nugulė ant lentynos iki gorbačiovinio atšilimo. A. Germano filmas, sukurtas 1971 m., po 15 metų pasirodęs ekranuose pripažintas geriausiu metų filmu. Dėl programos pavadinimo gal ir galima diskutuoti, bet dėl pačių filmų vertės tikrai neverta. Nežinau, kaip juos žiūrėjo švedai, nes toliau buvau panirusi į naujų vardų, nepažįstamos kinematografijos paieškas, tačiau panašų ciklą galėtume parodyti ir mūsų kino žiūrovams.

Kadangi mūsų kino platintojai iš Rusijos atveža labai vidutiniškus filmus, nesinorėjo praleisti galimybės pasižiūrėti man negirdėto Kirilo Serebriannikovo filmą "Raginas" apie XX a. pradžios provincijos miestelio daktarą Andrejų Raginą, mėginusį gydyti psichinius ligonius Gimmelsdorfo metodu (kai baimės atsikratoma ją išstenant į puodą). Aplinkinių nepasitikėjimas eksperimentų veiksmingumu gydytoją dar labiau priartina prie pacientų. Taip ir lieka neatsakytas vieno ligonio klausimas – kas yra normalus žmogus? Geriausiai režisieriui pavyko parodyti siaubingai necivilizuotą tų laikų Rusiją ir parinkti aktorius spalvingiems vaidmenims. Aktoriaus Aleksejaus Guskovo pastangos sukurti tyrą, naivų Raginą provincijos gūdumoje buvo pernelyg matomos, kad patikėtum herojumi.

Visaėdiškai žiūrint filmus, klausimų kilo vis daugiau. Mano idealistinis nusiteikimas apie festivalinių filmų išskirtinumą vis labiau sklaidėsi. Pradėjau įtarti, kad renkuosi ne tuos filmus. Tačiau Wernerio Herzogo vardas – kaip ženklas. Jo pusiau dokumentinis filmas "Negyvenama žydrynė tenai" ("The Wild Blue Yonder", pelnęs FIPRESCI prizą Venecijos kino festivalyje) apie astronautus buvo įdomus dėl režisieriaus tekstų. Metais anksčiau sukurtas W. Herzogo tėvynainės Danos Rangos dokumentinis filmas apie astronautą "Istorija" (tapęs populiariausiu Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje) buvo ne toks formalus, įdomesnis vaizdiniu sprendimu, atspindėjusiu žmogaus fizinę ir emocinę būseną plūduriuojant kažkur beribėje erdvėje.

Europa jau senokai atrado Azijos kiną. Madingas jis ir Lietuvoje. Tačiau festivalyje pasižiūrėjusi Pietų Korėjos melodramatišką istoriją "Balandžio sniegas" ("Wae Chul", rež. Hur Jin-ho) ir labiau socialinę dramą "Meilė yra keistas dalykas" ("Love is a Crazy Thing", rež. Oh Seok-geun) supratau, kad tik maži, nesraunūs azijietiški upeliukai pailsina akis ir sielą.

Daug buvau girdėjusi apie Artimųjų Rytų kiną, nežinia, kada jo sulauksim ir mes. Kol kas su juo susipažinti gali tik svetur vykstančių kino festivalių lankytojai. Praėjusiais metais Geteborgo programoje pristatyta didžiulė Irano filmų programa, šiemet – tik kelios juostos. Irano rašytojo ir režisieriaus Kambuzia Partovi filmas "Pasienio kavinė" ("Cafe Transit") iškart pateko į mano festivalinių filmų favoritų sąrašą. Puikus aktorės Fereshteh Sadr Orfani, sukūrusios našlę Reihan, vaidmuo. Jos herojės tvirtybė – iššūkis daugeliui tos šalies vyrų. Tačiau ne tiek feministiniai motyvai sužavi "Pasienio kavinėje". Čia kunkuliuoja daug skirtingų kultūrų: mezgasi šilti meilės ryšiai tarp graiko Zakario ir kavinės šeimininkės, kavinėje priglaudžiama ir jauna bėglė iš Rusijos. Ir nors religiniai, kultūriniai, politiniai skirtumai visus santykius gali padaryti beviltiškus, skleidžiamo gerumo nesugeba užgniaužti net visos giminės pastangos. Režisieriaus Mohammado Ahmadi filmas "Atliekų poetas" ("Shaere zobale-ha") prasideda ironiškai, o išryškėjusios socialinės problemos labiau metaforiškos. Šiukšlyne gyvenantys atliekų surinkėjai, kurie sudaro savotišką šiukšlininkų bendruomenę, turi savo ritualus, pramogas. Viena jų – pasakoti istorijas apie žmones iš savo atliekų maišelio. Tai rodo savotišką jų įžvalgumą, kūrybingumą. Mat šiukšlininkų bendruomenė susidarė iš įvairius darbus praradusių arba išsilavinimo neįgijusių žmonių. Vienas netapo pilotu ir kaskart apsiverkia praskrendant lėktuvui, kitas norėjo būti dirigentu. Trečiasis, panašus į Chaplino Čarlį, rašo meilės laiškus paslaptingai gražuolei. Istorija baigiasi ne taip žaismingai. Išsisklaido šiukšlių poeto puoselėjami jausmai mūzai ir romantinės šiukšlyno iliuzijos.

iliustracija
"Pasienio kavinė"

Rumuno Cristi Puiu filmas "Pono Lazaresku mirtis" ("Moartea domnului Lazarescu") nekuria jokių iliuzijų, jis sukrečia savo tikroviškumu (net suabejojau, ar filmas ne dokumentinis). Nieko nauja jis tarsi neatskleidžia – tik abejingumą mirštančiam žmogui: visą naktį merdėjantis ponas Lazaresku yra tampomas po skirtingas ligonines. Biblinio herojaus Lozoriaus istorijos pabaiga aiški.

Nebuvau stačia galva panirusi į skandinavų kiną, todėl nusiteikiau, kad jų apdovanotų filmų būsiu nemačiusi. Didžiausias praradimas – festivalio žiuri (penkių moterų kompanijos) išrinktas trumpas animacinis filmas "Niekada nebus taip, kaip pirmą kartą" ("Never Like First Time", rež. Jonas Odell). Visai nenustebau, kad švedų Bažnyčia geriausiu išrinko danų režisieriaus Nielso Ardeno Oplevo filmą "Mes nugalėsim" ("We Shall Overcome") apie stiprų vaiko charakterį, kuris įkvepia nepasiduoti ne tik bendraamžius, bet ir konservatyvios tvarkos įbaugintą motiną, depresijos apimtą tėvą. FIPRESCI prizas atiteko Islandijos režisieriui Baltasarui Kormakurui už filmą "Trumpa kelionė į dangų" ("A Little Trip to Heaven"), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė gerai žinomas aktorius Forestas Whitakeris ("Šuo vaiduoklis: samurajaus kelias"). Filmo istorija įmantriai pripainiota, tačiau bene įdomiausia man jame buvo tai, kad epizodinį kriminalinio eksperto vaidmenį sukūrė Vladas Bagdonas. Jam buvo leista kalbėti angliškai ir ironiškai atsakinėti į detektyvo klausimus.

Norėjosi parašyti apie dar vieną kitą filmą. Tačiau kam įdomu skaityti apie filmus, kurių nematei ir niekad nematysi? Nors ir daug jų išvarvėjusiom akim pasižiūrėjau, tačiau tik kelis norėtųsi parodyti ir Lietuvoje. Gal pavyks.

 

Skaitytojų vertinimai


6717. himena :-) 2006-03-11 00:35
wau

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
6:37:15 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba