SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-02-17 nr. 696

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Dovilė Tumpytė
Gyvenantys svetur
9

Savaitė 
• Išskirtinės 2005-ųjų premjeros
• Leonarda Jekentaitė
Ar Vakarai suvokia laisvės ribas?
14

Muzika 
• Algirdas Ambrazas
Palikęs gilų pėdsaką Lietuvos kultūroje
8
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Muzikinio teatro aktualijos ir rytdiena
• Filharmonijos koncertai fortepijono muzikos mylėtojams
• KONCERTAI1

Dailė 
• Gabrielė Kuizinaitė
Priešybių jungtis
• Neringa Černiauskaitė
Turas po skulptūrinės keramikos žemes
2
• Kornelija Česonytė
Buvimas kartu
• "Veikime kartu", arba Nauja asociacija6
• Dailininką Joną Surkevičių prisimenant
• PARODOS

Literatūra 
• Žavūs nevykėliai
• Kviečiame į pasimatymus su leidyklos ALMA LITTERA Vilniaus knygų mugės svečiais1
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Kreida apibrėžę ratą
2
• Klaipėdos dramos teatre – Williamo Shakespeare’o "Karalius Lyras"
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Kino prisiminimai yra universalūs
5
• Sonata Žalneravičiūtė
Filmai vargina akis
1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
 Paulina Pukytė
Vėl apie "realybę"
4

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pasaulyje

Vėl apie "realybę"

aną savaitę Londone

Paulina Pukytė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Kaip jau minėjau anksčiau, visi šiais laikais trokšta per televiziją, knygose, kine, teatre ir visur kitur matyti tik "realybę", "tikrovę", tarsi tos tikrovės būtų negana aplinkui kiekvieną dieną. Pataikaujant tokiam skoniui, praėjusią savaitę vienoje iš didžiųjų koncertų salių vykęs W.A. Mozarto jubiliejui skirtas koncertas buvo tiesiogiai įrašinėjamas į kompaktines plokšteles ir paskui pardavinėjamas ką tik jį gyvai išklausiusiai publikai. Labai daug kas džiaugėsi ir pirko. Aš to džiaugsmo niekaip nesuprantu. Juk kiekvienas gyvai klausomas koncertas tuo ir vertingas (be kitų dalykų), kad yra unikalus, nepakartojamas. Tai kokia gi čia laimė turėti galimybę išklausyti tą patį koncertą dar kartą, nužudant jo unikalumą, ką jau kalbėti apie įrašytus klausytojų kosulio priepuolius ir mobiliųjų telefonų skambėjimo tonų įvairovę? Kuo blogiau būtų įsigyti tuos pačius kūrinius, įrašytus orkestrui lygiai taip pat gyvai atliekant juos įrašų studijoje?

Beje, kažkuris dienraštis aną savaitę siūlė trijų Mozarto kompaktų rinkinį už dyka, reikėjo tik išsiųsti iškirptą kuponą ir pinigus pašto išlaidoms arba voką su pašto ženklu. Įsivaizduojate mūsų "Respubliką" siūlant tokį dalyką? Tiesa, siuntinuko su Mozartu dar negavau, bet vilties nesu praradusi.

O štai kas atsitiko su tikrove žymiam kino režisieriui Werneriui Herzogui. Kai kuriuose ankstesniuose jo filmuose pagrindinis ilgametis jo aktorius Klausas Kinski vaidino valdžios ištroškusius bepročius, beprotiškų neįgyvendinamų idėjų apsėstus egomaniakus, įtikėjusius savo dieviškumu ir visagalybe, nešančius vien pražūtį savo bendražygiams ir visiems kitiems ("Fickaraldo", "Agirė, Dievo rūstybė"). Klausas Kinski, kaip žinia, garsėjo savo egomaniakiškumu bei įniršio priepuoliais ir realiame gyvenime, galbūt todėl labai tiko minėtiems vaidmenims. Bet jis buvo kūrėjas, ir tuose filmuose jis vis dėlto vaidino. Nemanau, kad iš tiesų tikėjo esąs Dievas, ir manau, kad vis dėlto galėjo (nors gal ir sunkiai) atskirti save nuo savo vaidmenų. Bet dabar, kai aktoriaus jau nebėra gyvo, Herzogas surado lygiai tokį pat beprotį, kokius vaidino Kinski, realiame gyvenime! Netgi išvaizda labai panašų į jauną Kinski. Naujausias režisieriaus filmas "Žmogus-grizlis", pradėtas rodyti Londone praėjusią savaitę (nemanau, kad jį rodys Lietuvos kino teatrai daug apie savo repertuarą pasakančiais pavadinimais "Coca-cola", "Nekropolis", ir pan., todėl viską jums papasakosiu), – tai dokumentinis filmas apie žmogų, trylika vasarų gyvenusį Aliaskoje tarp laukinių lokių grizlių. Jis buvo įtikėjęs, kad savo buvimu šalia juos saugo ir gina (nors visa tai vyko Nacionaliniame parke, kur lokiai ir šiaip akylai saugomi). Ten jis nufilmavo daugiau kaip 100 valandų juostos – lokių, laukinės gamtos ir savęs, – iš kurios daugiausia ir sumontuotas Herzogo filmas. Jau pirmuosiuose kadruose tas aukštas blondinas juodais drabužiais pareiškia ir paskui dažnai kartoja per visą filmą, kad jeigu lokiai pajus, kad esi silpnas, jie iš karto tave suės, ir tau galas, jo žodžiais tariant: "... and you are decapitated, you’re going down". Taigi, suprantama, čia reikia būti stipriam. Per visą filmą jis kartoja dar vieną sakinį, skirtą, be abejo, lokiams, ir dar rudosioms lapėms, šmirinėjančioms aplink: "Aš jus myliu, aš jus myliu, galėčiau mirti dėl jūsų", ir panašiai. Tai sakydamas paprastai susigraudina, apsiverkia. Tiesa, ir dar vieną dalyką jis nuolatos kartoja į kamerą: "Kaip mano plaukai, gerai atrodo?" Paskui dar daug kalba apie tai, kad jam nesiseka su merginomis, bet kad jis vis dėlto nėra gėjus, ir nuolatos kiša rankas lokiams prie snukių arba stovi prie pat jų, atsukęs jiems nugarą. Kalbėdamas su žvėrimis, jis smarkiai paplonina savo balsą (iš pradžių maniau, kad ten kažkokia moteris kalba už kadro) ir kreipiasi į juos kaip į kūdikius arba į mažų išmatavimų naminius gyvūnėlius (panašiai su savo žiurkėnu – amžiną jam atilsį – kalbėdavosi mažoji mano dukterėčia). Žodžiu, labai greitai pasidaro aišku, kad šitas žmogus yra nestabilios psichikos ir kad taip pat yra įtikėjęs, jog yra visagalis Dievas ir gali kontroliuoti laukinę gamtą.

Kaip kai kurie iš jūsų tikriausiai jau įtariate, tryliktąją vasarą vienas lokys pagrindinį filmo veikėją iš tikrųjų suėda. Iš tikrųjų! Realybėje. (Čia tai bent dovana žiūrovams!) Herzogas nedaro iš to netikėtumo (čia ne trileris), apie tai sužinome jau filmo pradžioje. Tiesa, lokiai kartu suėda dar ir niekuo dėtą lokių mylėtojo merginą, kurią jis kaip tyčia tą nelemtą vasarą buvo atsitempęs su savimi į Aliaską. Kaip kai kurie iš jūsų tikriausiai irgi jau įtariate, jų siaubinga mirtis taip pat nufilmuojama ta pačia visuomet ten stovėjusia kamera. Bet, kas keisčiausia – nežinau, ar tai irgi įtariate, – tuo metu nebuvo nuimtas objektyvo dangtelis, ir kamera įrašo tik šios nelaimės garsą (čia kai kurie žiūrovai šiek tiek nusivilia). Be abejo, Herzogas yra atsakingas kūrėjas ir padorus žmogus – jo filme neišgirstame nė sekundės to garso. Tačiau matome, kaip jis sėdi pas kitą, ankstesnę, filmo veikėjo merginą, tiesiai priešais ją, su ausinėmis, ir klausosi to įrašo, ir pasakoja šiek tiek, ką girdi. Paskui toliau klausytis nebegali, labai sukrėstas nusiima ausines ir atiduoda tai merginai vaizdajuostę, kad saugotų ją, bet įspėja niekada jos neklausyti, ir mergina pasižada, bet aš jau girdžiu, kaip žaliųjų šlamesys nuvilioja šį garso takelį į internetą. Žodžiu, čia jau pakvimpa gryniausia muilo opera.

Nesupraskite manęs neteisingai, man patinka filmai apie "keistus", t.y. gyvenimo konvencijoms nepasiduodančius žmones, filmai, atskleidžiantys stereotipų nepažeistą žmogaus sielą, tamsiausius jos užkaborius, beprotybę, slypinčią jos gelmėse. Kažko panašaus tikėjausi ir iš šito filmo. Bet čia taip neatsitinka. Kad ir kaip Herzogas, būdamas pasakotoju už kadro, stengiasi pakelti šią istoriją ir patį filmą iki universalių, bendražmogiškų aukštumų, pagrindinis veikėjas, o kartu ir visas filmas tiesiog suerzina, na, kartais dar prajuokina, ir viskas. Taip, žinoma, pamatome gražių kadrų su lokiais, ir Herzogas stengiasi pabrėžti jų vertę, bet "Nacionalinės geografijos" ir panašiose gamtos programose tokių kadrų prifilmuota į valias, ir tam nebuvo būtina lįsti prie pat lokių, nebuvo reikalinga gamtos pusiausvyrą pažeidžianti žmogaus intervencija, o tuo labiau dviejų gyvybių auka, galima buvo paprasčiausiai panaudoti pritraukiančią optiką. Ir dar viena likimo ironija: lokį, kuris (to nesuvokdamas!) suėdė savo gynėją ir jo merginą, atvykę gelbėtojai iš karto nušauna. Va ir visa gamtos apsauga.

Herzogas savo personažo neteisina, netgi atvirkščiai, bet vis tiek šis filmas priminė man tik vieną dalyką – televizijos laidą, kurioje (su smagiais komentarais) rodomos ištraukos iš "mokomųjų video" (ar kaip čia geriau jas pavadinti), kuriose įvairūs visuomenės nariai su ne visai tvirtai priveržtais varžteliais, tačiau rūpestingai padarytomis šukuosenomis, visu rimtumu ir labai įsijautę moko likusią visuomenės dalį kokio nors labai naudingo "meno", kurį patys yra tobulai įvaldę, pavyzdžiui: "kaip komunikuoti su katėmis", "kaip šaudyti į aplinkinius pučiamuoju ginklu ir neprašauti", "kaip giedoti valstybės himną apsirengus alyvų fėjos kostiumu ir užsidėjus abi kojas sau ant galvos" ir taip toliau ir panašiai. Tiesą sakant, jeigu dabar patys išgalvotumėte kokį nors patį neįtikimiausią "meną", garantuoju, toks "mokomasis video" kur nors Amerikos beprotybės platybėse tikrai yra.

Tai vienintelė "realybės" laida, kurią žiūriu, o žiūrėdama krentu iš juoko. Laukiu jos kiekvieną pirmadienį 22.00 ITV1kanalu. Tikiuosi, ją rodys dar ilgai – Amerikoje bepročių trūkumo tikrai nėra. Nekvieskite manęs į pasimatymus pirmadienio vakarais ;)

 

Skaitytojų vertinimai


6551. taip2006-02-20 09:39
Nu geras! Ypac man patiko tas gilios nuojautas persmelktas sakinys:"bet aš jau girdžiu, kaip žaliųjų šlamesys nuvilioja šį garso takelį į internetą". Kaip tiksliai pastebeta! Geras stilius, geros mintys, malonu skaityti. As irgi baisiai myliu meskas (tik baltas) ir "realybe".

6552. IVS2006-02-20 09:58
Nejaugi yra tikinčių "dokumentika" nufilmuota uždengtu objektyvu?

6555. versus2006-02-20 14:43
jo, is tiesu tai rezisierius suvalge heroju ir jo mergina, ir sukure filma kaip alibi.

6578. JL12006-02-23 00:24
Gera ta Pukyte! Tai susitinkam visi penktadieni penkta val. knygu mugej, kur Pukyte naujausias istorijas pasakos. Solveiga, ateik ir tu! Turesim apie ka tarp paskaitu pakalbeti:)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
6:37:01 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba