SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-03-14 nr. 559

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Audronis Liuga
"Metų" pradžiamokslis
17

Muzika 
• Viktorija Gurskaitė
Palikimas
1
• Posūkis Švedijos link
• Jurijus Bašmetas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje6
• Akordeonų kvintetui "Concertino" - 253
• "Aboa musica" festivalio kompozitoriai - Onutė Narbutaitė ir Einojuhani Rautavaara6
• Vidmanto Bartulio festivalis Kanadoje7
• Šiuolaikinės muzikos festivalis Berlyne11
• Apie vieną "Karmen"
• Egidijaus Buožio spontaniškų improvizacijų ciklas
• KONCERTAI

Dailė 
• Živilė Ambrasaitė
Indas ir kūnas
2
• Elena Černiauskaitė
Žvilgsnis pro langą
• Dovilė Tumpytė
Kaip paprasti daiktai tampa angažuoti
• Trumpai apie moterį
• PARODOS

Literatūra 
• Fragmentai2
• Čekiškas humoras ir bendražmogiška vienatvė
• Kad liežuvis kuolu neatsistotų1
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Skirmantas Valiulis
Vyrams būna tik vasara
•  Živilė Pipinytė
Kairiaširdis Los Andžele
• Simonas Ližė
Kam skambina...
• Apie viltį3
• Jaunųjų kino vakaras
• Baltarusijos kino dienos
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Vyrams būna tik vasara

Kino režisieriui Marijonui Giedriui - 70

Skirmantas Valiulis

[skaityti komentarus]

iliustracija
Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis ir Marijonas Giedrys filmuojant "Vyrų vasarą"

Taip palinkėjo Marijonui Giedriui jo jubiliejaus proga viena smagi dama, o po to "Skalvijoje" prasidėjo "Vyrų vasaros" peržiūra. Pasirodo, nesensta ne tik režisierius, bet ir dauguma jo filmų. Žaizdočiausi šių dienų suvokimui būtų filmai "Žaizdos žemės mūsų" ir "Dulkės saulėje" - taip pat apie revo- liuciją kiek tolėliau, Rusijoje, bet vis vien su mūsiškiu herojumi. Prisiminkime M. Giedrio mokytojo Sergejaus Gerasimovo postulatus: "režisierius pirmiausia turi būti pilietis"; filmas - tai "socialinio užsiangažavimo faktas". Buvo toks žanras - "istorinis revoliucinis filmas", kuriame nežinia ko daugiau - miglotos istorijos ar revoliucinės propagandos, tad į "Prokrusto lovą" turėdavo sutilpti viskas - nuo Lietuvos iki Tolimųjų Rytų. Bet ne visada tai būdavo "užsiangažavimo" mokykla.

Kartais ir mes pernelyg angažiuojamės norėdami užbraukti praeitį. Tada atrodo, kad "Vyrų vasaroje" - vien pasmerkimai ir demaskavimai, o apie jokį gilesnį matavimą neverta nė kalbėti. Seniau būta kitokių nuomonių: "Pirmąkart mėginame vertinti situaciją iš nacionalistinės gaujos vado pozicijų - žmogaus apsišvietusio, pajėgiančio analizuoti įvykius ir suvokti savo pralaimėjimo priežastis" (M. Malcienė). Ir dabar vis neturime filmų, net dokumentinių, kuriuose būtų pasižiūrėta į partizanų žeminės vidų. O juk kovota, gyventa ir žūta jose net 10 pokario metų. MGB patalpose švaru kaip ligoninėje - vien tik antpečiuoti karininkai su lietuviškomis pavardėmis ir smetoniškomis manieromis. Okupanto - nė kvapo. Bet vis vien partinei "verchuškai" užkliuvo "Vyrų vasaros" plakatas su raudonu apskritimu ant J. Budraičio krūtinės - taikosi į tarybinius žmones (?!). Nesunku suvokti, kiek vargo režisierius, kol schematišką A. Jurovskio kovos su "banditizmu" scenarijų suderino su S. Šaltenio įterptomis pokarinio mūsų kaimo detalėmis.

Bet čia jau M. Giedrio prioritetai: "Man apie filmą niekas daugiau nepasakys, nei aš pats žinau, kodėl filme viena, o ne kita". Nors knietėtų paklausti, iš kur anuo metu, 1970 m., į filmą pateko tiek šiandien plačiai žinomų realijų - žygis per Lenkijos sieną į Vakarus ar pagrindinė filmo siužetinė linija - vilkas ėriuko kailyje tarp partizanų. Tikslios ir detalės - miestelio aikštėje suguldyti partizanų kūnai, sunkvežimis su užrašu "Chleb" areštuotiesiems, pro žeminės lubas byrantis smėlis ir net Amerikos pakeiksnojimai - žadėjo, bet neatėjo. Vyresniajai kartai svarbus kiekvienas mažmožis, jaunimas - pasitikrinau - viską priima už gryną pinigą. Jiems tai tolimas praėjęs šimtmetis. Bet ateina nauji filmai sena tema ar pasirodo M. Ivaškevičiaus romanas "Žali", ir vėl susitvatijame: buvo buvo, bet... nebuvo. Gal iš tikrųjų esame tokie pikti ir susikivirčiję, kad niekaip nesusitaikome su savo penktojo dešimtmečio istorija? O juk teks prisipažinti, o vaikams vis iš naujo pakartoti, kad buvome žiaurūs ne vien priešams, ir savo kaimynams žydams, bet dažnai ir saviems.

Jei pajėgtų, gal pats M. Giedrys grįžtų į senus laikus, nes yra prisipažinęs, kad jį labiausiai domina nusikaltimo ir atpildo motyvas, ypač išryškėjęs literatūros ekranizacijose "Perskeltas dangus", "Nesėtų rugių žydėjimas", "Parodų rūmai" (su A. Šiuša) - pagal V. Bubnį, "Sūnus palaidūnas" - pagal R. Kašauską, "Amerikoniškoji tragedija" - T. Dreiserio romano televizinė versija. Ekranizacijas ar romano tipo siužetus labai mėgo ir M. Giedrio mokytojas S. Gerasimovas. Bet būta ir kito susižavėjimo - italų neorealizmu. "Niekaip negalėdavau suprasti, kaip kuriami tokie filmai, kaip pasiekiama tokio nuoširdumo, autentiškumo, aistros ir išgyvenimų grynumo", - stebisi režisierius. Šiandien mūsų kine įsivyravo egzistencinis realizmas (Š. Bartas, A. Stonys). Grįžti prie socialinio, kai jaunųjų žiūrovų galvos pramuštos "action", "fantasy" ir "trash" filmais? O visgi Lietuva - ne Amerika. Pats gyvenimas spirte spiria jaunąją režisūros kartą atsigręžti į žmogų iš gatvės ar šeimos, koks buvo D. Banionis filme "Nesėtų rugių žydėjimas" ar A. Šurna "Perskeltame danguje". Tiesa, A. Šurna buvo ir Herkus Mantas - herojus, rapidu lekiantis į amžinybę. Keista, bet daugelyje M. Giedrio filmų istoriškai šiandien laimi tie, kurie vakar buvo pasmerkti mirti ar klaidžioti gyvenimo klystkeliais. Jie - žmoniškesni, ne tokie popieriniai ir angažuoti, kad ir minėtoje "Vyrų vasaroje". Neatsitiktinai filme vaidinę klaipėdiškiai aktoriai jubiliejiniame vakare juokavo: "Mes čia - vadinamieji "nedamuštieji". Filme mus iššaudė. Bet išlikome gyvi, pasitraukėme į Klaipėdą, išsigydėme žaizdas, užsiauginome barzdas ir nuplikome." Ir padovanojo kardą, kad galėtų, "kaip dabar madinga, kovoti su piktosiomis dvasiomis", dar pridėjo automatą "UZI" ir butelį tikro "samagono", mat, filmuojant režisierius liepdavęs į jį įpilti pieno. O Vaivai Mainelytei, kad pavyktų meilės scena su J. Budraičiu, net tris butelius vyno "Monastirska izba" suvaišino. "Dabar nebe tokia drovi, pigiau jums kainuočiau", - šypsojosi vis tokia pat liemeninga kino žvaigždė.

Antanas Šurna prisipažino: "Dirbdamas su tavimi aš išaugau". M. Giedrys: "Aš irgi dirbdamas su tavimi išaugau". Ką gi, augta buvo filmuojant net keturis filmus: "Vyrų vasara", "Žaizdos žemės mūsų", "Herkus Mantas", "Perskeltas dangus". Aktorius, o dabar ir režisierius Rimas Morkūnas prisiminė, kaip filmuojant "Sūnų palaidūną" šalia buvusio "Palangos" restorano, prie alaus mėgėjų staiga prisėdo garsus amerikiečių dramaturgas Arthuras Milleris. "Na, nežinojau!" - nuoširdžiai nustebo M. Giedrys, gerai sukaltų scenarijų mėgėjas.

Režisierius G. Lukšas priminė, kad pats M. Giedrys save yra pavadinęs "tiesiog kino darbininku" ir pridūrė: "Mariui svarbiausia buvo žmogus ir profesionalumas visuose filmo komponentuose. Kaip dabar to kartais pasigendi".

Jubiliatas dėkojo visiems atėjusiems pažiūrėti jo ir filmo, dėkojo ir artistams: "Atvirai sakant, ne aš juos atvedžiau į kiną. Režisierius nieko neatranda, neieškodamas sau naudos. Jeigu neturi gero aktoriaus, gero operatoriaus, dailininko, kompozitoriaus - visas tavo darbas nueina perniek. Net geriausios idėjos be žmonių, kurie jas gali įgyvendinti, lieka tuščios."

Diskusijų dėl lietuviško kino populiarumo laikais verta prisiminti, kad "Herkus Mantas" ir "Nesėtų rugių žydėjimas" buvo lankomumo "titanikais". Paslaptis? Pasižiūrėjau, ką rašiau "Kine" pirmajam režisieriaus jubiliejui: "Ir nesvarbu, į kokį veidą bežiūrėtume - draugo ar priešo, išnyrantį iš istorijos gelmių ar iš dabar besiklostančių kaimo ir miesto santykių, į meilės šypsena spindintį ar neapykantos iškreiptą - visur M. Giedrys jam, aktoriaus įkūnytam herojui, žmogaus balsui skiria daugiausia dėmesio."

Jubiliejus paskatino atidžiau įsižiūrėti į patį režisierių. Ir ne vien į jį, nes, pasak G. Lukšo, "lietuviškas kinas yra ir bus, kad ir ką apie jį kalbėtų, kad ir su kokiomis lietuviškomis vyžomis lygintų. Yra kertiniai akmenys, į kuriuos remiasi. Ir vienas jų - Marijonas Giedrys". O jubiliatas kukliai sutiko - "Gerai, būsiu tuo akmeniu...".

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 86 iš 86 
6:36:50 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba