SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-01-19 nr. 739

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Pagiriamasis žodis karosui
1

Muzika 
• Algirdas Ambrazas
Ilgai laukta premjera
1
• Margarita Dvarionaitė
Rostislavas „Lenskis“
• Kauno kvartetas pristato naują kompaktinę plokštelę
• Lietuva pasaulinėje muzikos mugėje1
• Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro gastrolės Vilniuje1
• KONCERTAI

Dailė 
• Kęstutis Šapoka
Apie žmonių ir tautų gyvenimo jausmą
15
 Aistė Paulina Virbickaitė
Sklidini meno
• Dalia Šivickaitė
Paskutinė priemonė
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Knygos 
• Skaidra Trilupaitytė
Petras Repšys ir jo karta
2

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Pasiilgusiems prancūzų kino1
• Ar norite pagauti sėkmės paukštę?3
• Apie medžioklės naudą
• Arūno Matelio filmas nominuotas JAV kino režisierių gildijos apdovanojimui
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Dialogo miestas
• Vilniaus garbės vardai

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Pas rusus (su lietuviais)
8

Anonsai 
• LR seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto skelbimas

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Sklidini meno

Tapybos parodos „Vartų“ galerijoje

Aistė Paulina Virbickaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Andrius Zakarauskas. „Ekspozicija (katė, pelė)“.
2006 m.

Pastarąsias tris savaites „Vartų“ galerija buvo tiesiog sklidina. Vienu metu čia vyko trys parodos – Lino Liandsbergio, Audriaus Gražio ir Vilmanto Marcinkevičiaus „Rezervatas“, Andriaus Zakarausko „Ekspozicija“ ir Neringos Žukauskaitės „Valanda iki skrydžio“. Vienijantis dėmuo turbūt yra tik bendras kūrinių formatas (plokštuma ant sienos), visa kita – stilistika, raiška, nuotaika, idėjos ne tik skiriasi, bet net kibirkščiuoja mėginamos susieti į viena.

Pirmojoje salėje – trijų tapytojų, kuriuos drąsiai galima vadinti lietuvių publikos numylėtiniais, ekspozicija. Kaip visada, viskas gražu ir apgalvota. Ne pernelyg saldu. Ne pernelyg įžūlu. Nebanalu. Trys dailininkai, trys atskiros linijos paveikslų, besitęsiančių ratu palei salės sienas, tris kartus apeiti, apsisukti salės viduryje – tokie paprasti burtai…

Po ryškių, garsių, na, tiesiog sexy kūrinių prie Andriaus Zakarausko tapybos prieiti sunkoka. Nes ji – tiesiog visiškai kitokia. Pirmas žvilgsnis į paveikslus konstatuoja tradicinį lietuvišką žalsvai gelsvą pilkumą, užteptą lengvais potėpiais. Tačiau yra ir antras bei trečias žvilgsniai, o jie ilgam pririša prie pilkų paveikslų. Antrasis, berods, pirmiausia pastebi kiek groteskiškas gyvūnų (liūto, lapės, pelės) galvas ant žmogiškų kūnų. Nori nenori imi galvoti apie Davido Lyncho filmą „Triušiai“, kur bevardžiame mieste, bejausmiame kambaryje, už lango ištisai pliaupiant bespalviam lietui gyvena trys žmonių pavidalą ir elgseną perėmę triušiai. Filmas gal ir galėtų būti juokingas, bet ta neidentifikuojama aplinka, monotonija ir beveik neįmanomas paprastumas meistriškai kuria paslapties, kurios greičiausiai taip ir nepavyks atspėti, nuojautą. Lygiai tas pats vyksta ir Andriaus paveiksluose, kuriuose dialogus ir judesius keičia koloritas ir potėpiai. Bet tai jau turbūt buvo trečias žvilgsnis, kuriame susijungė keistos figūros su gyvūnų galvomis ir tik žadantis permatomumą pilkas fonas. Kaip ir tie patys monotoniški potėpiai, esantys ir kompozicijos dalimi, ir net siužeto kūrėjais.

Galbūt vienintelis dalykas, ardantis beviltišką pilkąjį paslaptingumą – tos pačios žvėrelių galvos, gal kiek pernelyg akivaizdžiai aiškinančios pirminę autoriaus mintį: vyriškis – liūtas moterų pulkelyje, vyras – pelė greta moters – katės... Tada ir vienintelė „Ekspozicijoje“ eksponuojama nespalvota fotografija (pats paveikslų autorius, žiūrintis į tuščią baltą galerijos sieną, kurioje pilkai gula jo paties šešėlis), naudota ir kaip pakvietimas į parodą, turėtų būti priimta kaip paaiškinantis raštelis. Bet gal tai ir yra jauno tapytojo deklaruotas „svarbus santykis su žiūrovu“. Tiesiog gražu stebėti, kaip siekdamas įgyvendinti šią savo nuostatą Andrius kiek teatrališkai ir grakščiai užmeta žiūrovui kabliukų, kuriuos pastebėjus galima nirti gilyn paskui juos. Arba mąsliai nusišypsoti. Arba netikėtai save užklupus pastebėti ne visai žmogišką išraišką ar būseną... Tikiu, kad idealaus supratimo nebūna, tačiau labai simpatizuoju nebanaliam teatrališkumui, kurį radau antroje „Vartų“ galerijos salėje.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
6:36:20 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba