SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-01-19 nr. 739

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Pagiriamasis žodis karosui
1

Muzika 
• Algirdas Ambrazas
Ilgai laukta premjera
1
• Margarita Dvarionaitė
Rostislavas „Lenskis“
• Kauno kvartetas pristato naują kompaktinę plokštelę
• Lietuva pasaulinėje muzikos mugėje1
• Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro gastrolės Vilniuje1
• KONCERTAI

Dailė 
• Kęstutis Šapoka
Apie žmonių ir tautų gyvenimo jausmą
15
• Aistė Paulina Virbickaitė
Sklidini meno
 Dalia Šivickaitė
Paskutinė priemonė
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Knygos 
• Skaidra Trilupaitytė
Petras Repšys ir jo karta
2

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Pasiilgusiems prancūzų kino1
• Ar norite pagauti sėkmės paukštę?3
• Apie medžioklės naudą
• Arūno Matelio filmas nominuotas JAV kino režisierių gildijos apdovanojimui
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Dialogo miestas
• Vilniaus garbės vardai

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Pas rusus (su lietuviais)
8

Anonsai 
• LR seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto skelbimas

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Paskutinė priemonė

Paroda „Meno parko“ galerijoje Kaune

Dalia Šivickaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Miglė Datkūnaitė. „Škaplieriai. Daiktinė sakramentalija“. Asambliažas. 2006 m.

„Ultima ratio“ (lot. paskutinė priemonė) – tarptautinė medžiagiškumo svarbos mene apmąstymus provokuojanti Kauno galerijos „Meno parkas“ paroda. Tai – tęstinio projekto „Menas šiandien“ ekspozicija. Vieniems menininkams tai – kūrybinis projektas, kitiems – perversija suvokiant asmenines tragedijas ir meno priemones: ikoninio parodos vaizdo autoriui E. Markūnui operacija tiesiogiai tapo paskutine priemone išgyventi. Ne išankstinė idėja, o menininko požiūris kuria medžiagiškumo prasmes. Belieka konceptualizuoti intervenciją į kūną – šiuo atveju fotografijos provokuoja, nes realiai atspindi natūrą ir veikia mūsų pojūčius. Parodos kuratorės Virginijos Vitkienės koncepcija ir sąmoningas apribojimas daliai menininkų tapo neįveikiamomis, o gal sąmoningai paneigtomis užduotimis. Daugiau nei pusė paraiškų buvo atmesta dėl bendro parodos idėjos neatitikimo paliekant atvirą klausimą: ar menininkai siunčia tik tai, ką turi, ir nėra suinteresuoti kurti konkrečiai parodai, ar atvirkščiai, parodos idėjos tampa kuratoriniu žaidimu, tokiu sudėtingu, nereikalingu ir sunkiai šifruojamu, kad net neverta į jį veltis?

Parodos „Ultima ratio“ ekspozicijoje – skirtingas kultūrines ir socialines patirtis demonstruojantys menininkai iš 9 šalių. Paroda remiasi Josepho Beuyso mintimi, kad „meno kūrinio poveikį slepia ne sugebėjimas atvaizduoti, jis priklauso nuo prasmių, sukauptų naudojamose medžiagose“, todėl apmąstant parodos meno kūrinius pagrindiniais klausimais turėtų tapti „kodėl“, „kaip“ ir „kas“?

Medžiagiškumą įvardijus kaip „prasmės akumuliatorių“, surengta klasikinio meno kanonus neigianti paroda. Jos tikslas – meno kūrinys kaip medžiagiškumą, daiktiškumą pabrėžiantis objektas, kurį reikia apmąstyti. Trijose erdvėse pasklidusi paroda įvairi: asambliažai, objektai, instaliacijos, videodarbai, fotografija, performansai, tekstilė, koliažai ir kt.

Meno kūriniai yra kaip provokacija atveriant asmeninę patirtį, iš naujo svarstant subjektyvų požiūrį ir gilinant meno prasmes kasdienybėje. Šių metų baigiamoji „Meno parko“ paroda skirta tiems, kurie turi tvirtą, patikrintą, neginčijamą ir labai teisingą nuomonę. Norą provokuoti, žinoma. To paties „teisingumo“ dėlei apsibrėžkime: viskas kabutėse. Feministinėms idėjoms pritariantieji nesidžiaugs žaidimu vyrų išnykimo idėja (Kai Ruohonen, „Paskutinis pjedestalas vyrams“). Konservatyvūs žiūrovai – duonos demistifikacijos variacijomis: J. Aukštikalnytės instaliacinis kūrinys „Sužydėjimas“ – žaismė, duonos naudojimas siekiant sukurti estetizuotą gėlių formą, Dariaus Rakausko instaliacija „Dievo kūnas“ – įspūdžio kūrimas dydžiu ir kiekiu, o vėliau videokamera užfiksuota instaliacijos dekonstrukcija. Imdamas duoną kaip žmogiškumo ir padorumo simbolį, autorius siekia žiūrovo aktyvumo: meno kūrinys yra tripakopis (instaliacija virsta socialine akcija, o vėliau videodarbu), žiūrovas ne tik stebinamas, bet ir provokuojamas. Duona šiuo atveju tampa ne tik meno kūrinio medžiaga, bet ir lakmuso popierėliu žmogui, kurį labdaros punkte vykusios maisto dalybos išprovokavo reikšti kraštutines emocijas: nepagarbą, viešas patyčias savo ir kitų atžvilgiu. Parodoje varijuojama dogmatiškos religijos tema: Miglė Datkūnaitė („Škaplieriai. Daiktinė sakramentalija“), religinius atributus, škaplierius, pavertusi masinio kultūros monstro simboliu, tarsi pratęsia patrauklias vilniečio Stasio Bonifacijaus-Ievos „šventvagystes“. Tarp kūrybinės laisvės ir paniekos sakralinėms vertybėms įterpiamas menas, kuris provokuoja, o gal net šokiruoja, todėl kaip postmodernus kūrinys tikrai veikia. Menininkė kanoniniuose škaplieriuose vaizduotus šventųjų simbolius pakeitė lėlės Barbės atvaizdais, o sakramentalijoms tinkamą Viešpaties vynuogyno terpę iškeitė į klijuojamą lubų plokštę iš prekybos centro „Senukai“.

Kristinos Šaudytės darbų cikle „Vyriška linija“ varijuojama vartotojiškumo ir žmogiškumo idėjomis. Menas išnaudojamas akcentuojant dviprasmišką realybę, kurią pateisiname kaip natūralią: meno kūrinys – drabužiai, siuvami iš rūkytos kiaulės odos, kuri kvepia sočiais pietumis. Viename meno kūrinyje provokuojamos žmogaus nuotaikos, pateikiami elgesio motyvai, galimi mūsų pasiteisinimai, tikrinamos mūsų požiūrio ribos: gyvūnų mylėtojams – siaubas, mėsėdžiams – žudymas ne tik dėl patogumo, šilumos, bet ir dėl sotumo, pasitenkinimo gyvenimu.

iliustracija
Ursula Steuler. „Vieną kartą“. Asambliažas. 2006 m.

Gretos Grendaitės-Vosylienės („Kasdien nubusti“) ultima ratio tampa bedvasės, asmenybės neliudijančios dokumentų fotografijos – vakar dienos ženklas. Perrišdama jas juodu kaspinu menininkė laidoja praeitį ir save joje. Kūrinių autorė angažuoja žiūrovus mąstyti sąvokomis „vakar, šiandien, rytoj“, o į paskutinę priemonę įdeda visus palaidotus savo ego.

Vokietės Ursulos Steuler asambliažas „Vieną kartą“ – socialinių procesų ir visuomenės kritika, pridengta maskuojama rožine kičo spalva. Tie, kurie parodose ieško paviršinių dailių meno vaizdų, išvys gražų tekstilės darbą auksiniuose rėmuose ir turbūt liks patenkinti. Kita šio kūrinio briauna – problemų akcentavimas pasitelkus priešpriešas. Karo mašiną sugestijuojantis ginklų metalo šaltis įvelkamas į rožinius mezginius. Auksiniuose rėmuose tai tampa deklaracija, taikesnio, gražesnio gyvenimo iliuzija – taip tikrai ramiau ir saugiau. Gal ir verta patikėti?

Akivaizdu, žiūrovui tampa vis sunkiau išlikti visaverčiu meninio žaidimo dalyviu. Sekant šiuolaikinio meno procesus atsiranda vis didesnė būtinybė neigti normas, kilti virš įsitikinimų, papročių ir neliečiamų teisingų temų, kurios, rodės, yra nepajudinamos. Nepajudinamos kaip Tado Vosyliaus „2053-angelas“ – didžiulė, kraupi moteriškumo perspektyvos vizija. Į klasikinį meną neorientuota, deestetizuota, dar ir smaluota merginos figūra – toks būsimasis angelas.

Medžiagiškumą, kaip analizės priemonę, pasitelkę menininkai dažnai naudojo tai, kas rasta, permąstyta, o paskui ir integruota į meno kūrinį, t.y. meno kūrinys jau su istorija, ne „nulinis“ fabriko produktas. Prasmingąja medžiagiškumo kalba prabyla asambliažo vinys (Laisvydė Šalčiūtė, „Kodeksas I“), senos tvoros dalys (Violeta Rudinskaitė-Juodzevičienė, „Lietuviškas motyvas“), fotografija puošta senelės rankinė (Gražina Arlauskaitė-Vingrienė, „Visada su manimi“). Nudėvėtų, dylančių paviršių naudojimas Jūratės Pikčilingytės mobiliame objekte „Eiti – grįžti“, kaip teigia pati menininkė, tampa paskata „komunikuoti kūrybinėje interpretacijoje ir naujoje erdvėje“.

Kas linksmesnio ir ne tokio problemiško parodoje? Kaip priešpriešą tarpukario ir pokario didingiems, iš betono išlietiems kunigaikščiams, pionieriams ir briedžiams Auris Radzevičius betono plokštėje įmontuoja herojų, vardu „Felicius“. Betonas čia pasitelkiamas istorinę „panegiriką“ keičiant ironija. Kaunietis menininkas Pranas Griušys fiksuoja paradoksalius socialumo bruožus akcentuojančius vaizdus (fotografijų serija „Kablys“). Šie menininkai nekelia tikslo dar kartą apmąstyti „pamatinius klausimus“, bet vis dėlto žmogų stebi, mažina rimties krūvį mene ir kuria įvairesnes ekspozicijos nuotaikas.

Kone aktyviausiai veikiančiu parodos eksponatu tapo menininkų poros – Jurgos Juodytės ir Sauliaus Leonavičiaus – instaliacija „Kontrolė“. Juostomis sujungtais stulpeliais ribodami žiūrovų judėjimą galerijos salėse, menininkai žmonių srautus išnaudojo kaip virtualią instaliacijos sudedamąją dalį. Sąmoningai kurtas nepatogumo, grūsties ir ribojimo pojūtis išliko viso parodos atidarymo metu. Socialinį performansą provokuojanti kūrėjų pora dar ir dabar valdo žiūrovą, kuris lankydamasis parodoje ir judėdamas stulpelių, juostų nubrėžtomis trajektorijomis tampa meninės koncepcijos gyvąja dalimi.

„Ultima ratio“ – renginys, siekiantis provokuoti analizę ir teikiantis įkvėpimo interpretacijai. Menininkai skatinami iš naujo apmąstyti medžiagiškumą, nors ne visi parodoje esantys darbai kalba vienodai įtaigia medžiagiškumo kalba. Kita vertus, pasirinkimo čia būta, parodos idėja galėjo veikti dviem aspektais: vaizduoti (fiksuoti) kažką medžiagiška arba savo neįprasta atlikimo technika demonstruoti novatoriškus medžiagų pasirinkimus.

Šiuolaikiniame mene, o ir parodoje, kur estetika kaip vienintelis tikslas seniai išnykęs, tokios kategorijos kaip reprezentatyvumas, harmonija ar estetika nebedeklaruojamos. Menas tampa ne akademinio išsilavinimo demonstravimu, o atvirkščiai, save reflektuojančiu socialiniu kontekstualiu veiksniu. Konceptuali medžiagiškumo išraiška savaime nėra vertybė, ji tik slepia idėjinį, moralinį, kartais net vertybinį užtaisą.

 

Skaitytojų vertinimai


9461. mano asaros pilnos akiu :-( 2007-02-09 11:54
Gerbiama menotyrininke, suprantu, kad jus rasote galerijos "Meno parkas" reklaminius skelbimus - recenzijas, taciau jusu straipsniuose pasigendu vertingos suprantamos ne tik jums paciai bet ir skaitytojui informacijos. Manau, toks kiekvienos recenzijos tikslas?! Jusu pasakojimus apie kiekviena meninka dalyvaujanti parodoje gal vertetu apjungti ir galia savo straipsnio apibendrinti kas juos visus jungia ir visdelto kodel kuratore atrinko butent siuos dailinkus. O gal parodos bendrumu paieskos beviase butu del to, jog meninku galinciu dalyvauti parodoje nebuvo gausu? gal si paroda kaip jus ir pati sakote tik kuratoriniai zaidimai... ir visdelto skaitant jusu straipsni taip ir liko neaisku kodel si paroda atsirado ,kuo ji svarbi? Ir dar jei jau kalbama apie uzsienio meninkus ir ju darbus, vertetu juos ivilkti i platesni ju konteksta ar buvusiu darbu retrospektyvini zvilgni? Juk daznai siuolaikinius meninkus lengviau suvokti prisimenant ju darbus.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
6:36:08 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba