SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-04-21 nr. 705

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Neringa Černiauskaitė
Naujos žaidimo taisyklės
2

Muzika 
• Giedantys po Bernardinų skliautais1
• Giedrė Kaukaitė
Recitar cantando!
1
• Instrumentininkų virtuozų duetas Filharmonijoje
• KONCERTAI

Dailė 
• Goda Giedraitytė
Ką pasiūlo klaipėdiečiai
• Rita Mikučionytė
Jei nėra, tai nėra
3
• Lietuva pakviesta į scenografijos ir teatro architektūros kvadrienalę
• PARODOS5

Literatūra 
• Ponas prisukamas paukštis
• Atmintis sugrįžta
• VAKARAI

Teatras 
• Seniausias Rusijos teatras Vilniuje1
• Mejerholdo atvestas
• "Aukso obuolys" Jaunimo teatre3
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Skirmantas Valiulis
Mūsų daug
1
• Ar verta pasitikėti žiūrovais?
• Živilė Pipinytė
Kam jiems to reikia?
• Kristijono Vildžiūno filmas – oficialioje Kanų festivalio programoje
• Pažintis su ispanų kinu tęsiasi
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Labai didelis "penetratorius"
16

Anonsai 
• Gerbiami skaitytojai,

Kinas

Mūsų daug

Įspūdžiai iš Tarptautinio Visbadeno kino festivalio

Skirmantas Valiulis

[skaityti komentarus]

iliustracija

Visbadene (Vokietija) vykusiame šeštajame Tarptautiniame kino festivalyje "GoEast" ("Žvilgsnis į Rytus") buvo parodyta 150 įvairaus metražo ir kino rūšių filmų. Kai pradedi juos rikiuoti ne pagal festivalio rengėjų sugalvotas trajektorijas, nustembi, kiek daug filmų Rytų Europoje su panašaus likimo herojais. Kodėl? Atsakymas skaidrus: viskas griuvo ir viskas keliasi. Atsiranda net optimizmo, nes, pasak Jozefo Šveiko, taip nebūna, kad ko nors vėl nebūtų. Ypač konkursinėje programoje, kur rodyti filmai nuo Serbijos iki Gruzijos. Slovėnijos režisieriaus Damjano Kozolės filme "Darbas išlaisvina" viskas prasideda nuo inžinieriaus Peterio bedarbystės – tikros šeimos katastrofos. Bet viskas ir pasibaigia gavus darbo: vėl atsiranda pasitikėjimas ir savigarba, net jauna moteriškaitė greta. Ilgame rumunų filme "Pono Lazaresku mirtis" (rež. Cristi Puiu) išgėręs ir prastai pasijutęs pensininkas ilgai vežiojamas po ligonines. Slovakų režisieriaus Martino Šuliko filme "Saulės miestas" (Tomaso Campanellos utopijos aidai) net ketvertas herojų netenka darbo ir sukasi kaip išmanydami. Bulgarų režisieriaus Georgijaus Djulgerovo filme "Lady Z" dvylikametės anksti subrendusios našlaitės Zlatinos gyvenimą sukinėja it ant peilio ašmenų kiti. Vengrų filmo "Mirties kelias iš Persijos" (rež. Putyi Horvįth) herojus – rašytojas, alkoholikas ir svajotojas erotinėmis temomis. Žinomas čekų siurrealistas, animacininkas Janas Švankmajeris irgi užsisvajojo – sukūrė filosofinį siaubo filmą "Lunatikai", sujungusį Edgaro Poe motyvus su markizo de Sade’o fantazijomis. Tačiau dabartinė tikrovė pati gali būti panaši į pamišimą – gruzinų režisieriaus Levano Zakarejšvili filme "Tbilisis, Tbilisis", kurį matėme Vilniuje, gruzinų kino savaitės metu. Uždraudusi gruzinų vyno importą Rusija irgi remiasi kinu: rodo Otaro Joseliani filmo "Lapams krintant" fragmentus: žiūrėkite, jau tada buvo kažkas ne taip vyno ir vynininkų karalystėje!.. Buvo šaknelės, o dabar viršūnėlės: gruzinų kiną į pasaulinį lygį iškėlę režisieriai ir profesoriai per dienas geria arba sėdi turguje, o buvę turgininkai ir ilgapirščiai – valdžios olimpe. Tbilisis apsmukęs ir pajuodęs, žmonės susitikę po ilgo nesimatymo tik nostalgiškai atsidūsta. Meniškas gruzinų temperamentas dabar ir ekrane pavirto kažkuo sunkiai nuspėjamu, nervingu, chaotišku. Toks laikas!

Pas mus gražiau, bet netikrumo ir nesaugumo – per akis. Tik ar jas plačiau atmerkiame? Pačiame Naujosios Vilnios centre išdaužytais langais smakso seniai nieko neberodantis kino teatras "Draugystė", buvusio restorano pastatas perpučiamas visų vėjų, o jau gigantiški sovietiniai fabrikai... Visi kaip manos iš dangaus laukia tarptautinės klasės futbolo aikštyno. Kol kas čia ir darbas nieko negali pakeisti, nes žmonės atprato dirbti. Lietuviškas kinas ar televizija į panašias problemas neužsuka. Vienintelis interesas – Mažeikių nafta ir Kėdainių vokeliai.

Kitų šalių kino dokumentika tęsia vaidybinio kino paralelę: ją domina sunkių, dažnai marginalinių likimų herojai, o ne vienadienės reklaminio pasaulio žvaigždutės. Dokumentinių filmų finalai irgi nežada saulės miestų. Čekų dokumentinio filmo "Vierka" (rež. Miroslav Janek) herojė – labai muzikali dvylikametė čigonaitė. Giminaičių pilnas kambarys stebisi jos balsu ir šokiu, o savaitgaliais iki pamišimo skaičiuoja kiekvieną išleistą grašį, kad tik sutaupytų mokslams. Tačiau vieną dieną giminaičiai susibara ir išsiskirsto, filmo autoriai Vierką aptinka uždarbiaujančią naktiniame bare. Kitoks susitikimas su menu kroatų režisierės Ivonos Jukos filme "Diena brėkšta". Filmo herojai, jauni kaliniai, vaidina Shakespeare’o "Vasarvidžio nakties sapną". Tarp Shakespeare’o scenų pasipasakoja savo gyvenimo istorijas: kas plėšikavo, o kas ir žmones žudė. Ne, tai ne atgaila ar išpažintis, kaip sename Herco Franko dokumentiniame filme, ir ne šaltakraujiškas žiaurumo pjūvis, kaip Trumano Capote’s romane "Šaltu krauju". Trūkčiojantis, nervingas filmo ritmas padeda geriau pajusti, kaip šiandien išsitrina riba tarp normalaus ir užtverto gyvenimo, tarp gėrio ir blogio, skausmo ir šypsenos. Filmo herojams patinka sava publika, todėl jie drąsiai imituoja net "Striptizo erelių" finalą. Nieko slegiančio, ne F. Dostojevskis, bet lyg Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų ciklas apie Henriką Daktarą. Buvę marginalai tampa herojais ir slovakų režisierės Zuzanos Piussi filme "Angelai verkia": pora homoseksualų Bratislavoje vienas kitą glosto meiliais žvilgsniais, glamonėjasi, eina pirkti vestuvinių žiedų, viską aiškina tėvams. Šie kiek sutrikę, bet šypsosi, nes ko tik dabar nėra matę plačiajame pasaulyje bent per televizorių.

iliustracija
"Saulės miestas"

Senoji karta vejasi naujuosius laikus serbų režisieriaus Gorano Radovaničiaus filme "Piliečiai renka". Ligotai močiutei sunku įsiminti visas mobiliojo telefono gudrybes, bet tai vienintelis šansas laiku prisišaukti pagalbą. Visuomenė pilietinasi: visur rinkimų agitacija. Komizmas toks pat kaip sename jugoslavų avangardininko, kadaise apšaukto pornografininku ir išguito iš tėvynės, Dušano Makavejevo filme "Paradas": išorėje – pasipūtimas ir politinis spektaklis, užkulisiuose – karnavalinis liaudies gyvenimas su buteliukais, kreivomis šypsenomis ir gudriomis akutėmis. Tas pats ir dabartiniame Serbijos kaime, jo užkiemiuose ir užeigose. Tas pats ir Lietuvoje: tuo teko įsitikinti po daugelio metų Marijampolėje atgaivintame humoristinių filmų festivalyje "O kodėl ne?". Kaip ir mes, serbai vis dar jaučia nostalgiją: parenka kadrų iš senos kronikos, kai mokyklos buvo naujos ir pilnos vaikų, visi iš ryto skubėjo į darbą ir, regis, linksmiau giedojo net gaidžiai.

Kitaip į praeitį pasiūlė pasižiūrėti specialioji festivalio filmų programa, kurią sudarė Swetlana Sikora, ta pati žavi ir besišypsanti mūsų kolegė Sveta Indenok, kokią vos ne kasdien matėme Vilniuje prieš kelis dešimtmečius. Puiki karjera, bet dabar tokių greit bus ir daugiau, nes lietuvaičių Vokietijoje sutikau veik ant kiekvieno kampo: studijuoja, stažuojasi, kuria projektus. Swetlanos žvilgsnis į Rytus: penki rinktinio skonio filmai. Tarp jų – naujasis Jeano-Luco Godard’o muzikinis filmas madinga politine dabartinės Rytų Europos tema – "Mūsų muzika". Rusų režisieriaus Aleksejaus Fedorčenkos vaidybinis filmas "Pirmieji Mėnulyje" dokumentiniu stiliumi kuria mitą: rusai pirmieji pasiekė Žemės palydovą dar 1938 metais. Panašu į tiesą, kai matai, kaip viskas vyko iš tikrųjų. Rusijos televizija tik dabar prabilo, kad Jurijus Gagarinas teturėjo 50 proc. šansų grįžti iš kosmoso gyvas, be to, leidžiantis kapsulė nuo jo kabinos atsiskyrė tik paskutinę akimirką, atmosferoje įkaitus ir perdegus jungiamajam laidui. Naujausias eksperimentas: būsimieji "marsiečiai" jau užsidarė kapsulėse ir mėgina imituoti visą ilgą kelionę į Marsą, kuri realiai gal įvyks po poros dešimtmečių. Vėl lenktynės su laiku. Panašūs eksperimentai ir rusų "juodojo" avangardininko Jevgenijaus Jufito filme "Vaikščiojimas stačiomis": dailininkas sename name aptinka prieškarinį filmą apie eksperimentus su "antžmogiais". Gal prisiminimai apie Sovietų kurtą "naująjį žmogų"? Pokario metais skaičiau ir taip pavadintą apsakymų rinktinę. Režisierius Rustamas Chamdamovas savo filmą pavadino "Vokalinės paralelės". Stalinas itin mėgo operą ir visokius filmus-koncertus, tad ir dabar filme skamba Verdi, Glinkos, Puccini arijos, bet fonas – Kazachstano stepės ar apgriuvę fabrikai (čia vėl man šmėkštelėjo prieš akis Naujosios Vilnios kaminai), o koncertą "veda" pati Renata Litvinova.

iliustracija
"Darbas išlaisvina"

Prie festivalio "GoEast" retųjų filmų reiktų priskirti ir pilną Šarūno Barto "portretą": buvo parodyti visi jo filmai, tik dėl ligos nesulaukėme jo paties. Į visus pasakytus ir nepasakytus klausimus teko atsakinėti man. Bet padėjo puiki Živilės Pipinytės įžanga solidžiame festivalio kataloge. Gaila, kad taip solidžiai pristatyti ir pamėginti naujai įvertinti šio talentingo režisieriaus namie dar nesugebame, o gal ir nenorime. Panašiai ir su Jonu Meku, Audriumi Stoniu ar Arūnu Mateliu. Aktoriams bent sugebame įteikti gėlių ir tarti keletą gerų žodžių. Bet išsamius televizinius jų portretus kur kas geriau pateikia Maskvos televizija, pavyzdžiui, "RTR Planeta" laida "Gyvenimo linija" – apie Juozą Budraitį.

Visur kiek kitokie vertinimo kriterijai. "Kino pavasaryje" kino kritikai kone vieningai kėlė rankas už "Pono Lazaresku mirtį". Visbadene žiuri, vadovaujama žinomo vokiečių kino istoriko Ulricho Gregoro, kurio solidžią knygą (kartu su Enno Patalasu) apie pasaulinio kino istoriją slovakų kalba buvau įsigijęs dar sovietiniais metais, pagrindinį "Auksinės lelijos" prizą ir 10 000 eurų paskyrė filmui "Tbilisis, Tbilisis". Geriausiu dokumentiniu filmu pripažino I. Jukos juostą "Diena brėkšta", o geriausiu režisieriumi – Aleksejų Germaną jaunesnįjį už filmą "Harpastum" (buvo "Kino pavasaryje"). Diplomą gavo P. Horvatho filmas "Mirties kelias iš Persijos", taip pat pažymėti ir filmai "Pono Lazaresku mirtis" bei "Darbas išlaisvina".

FIPRESCI geriausiu pripažino karčiai ironišką M. Šuliko filmą "Saulės miestas". Žiuri nutarime geru žodžiu minima ir Šarūno Barto retrospektyva, sulaukusi išskirtinio dėmesio ir pripažinimo. Tik antrą kartą rodyta festivalio rubrika "Portretas" puikiai pasiteisino.

Diskusijos krypo kita linkme: kodėl Vokietijos ekranuose, ypač festivaliniuose, rodomi tik reti (arthauzo) Rytų Europos filmai? O jeigu pamėginus rodyti "blokbasterius"? Rusija taip ir padarė, atveždama į festivalį "Antikilerį", "Brolį 2", "Slėpynes", "Valstybės patarėją", "Dienos sargybą" ir kitus filmus, namie populiaresnius už Holivudą. Sensacijos, deja, nebuvo, bet "Simpoziumas" įvyko. Jame dalyvavo net postmodernusis rusų rašytojas Viktoras Jerofejevas su skaitiniais iš knygos "Gerasis Stalinas". Buvo rodomi Stalino ir vėlesnių laikų sovietiniai filmai, užsienyje kol kas populiaresni už naująjį pelningą rusų kiną.

Lenkų kino režisieriaus Krzysztofo Kieślowskio retrospektyva irgi lenkia naująjį lenkų kiną, kurį balandžio paskutinę savaitę žiūrėsime ir mes. Visbadene viešėjo pernykštis Vilniaus svečias aktorius Jerzy Stuhras. Europa jau taip sutankėjusi, kad ir svečiai, ir festivaliai ima suktis lyg toje pačioje valstybėje. Mūsų pasidarė daug!

 

Skaitytojų vertinimai


7280. taip2006-04-29 02:39
idomiausi filmai!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 79 iš 79 
6:35:25 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba