SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-04-21 nr. 705

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Neringa Černiauskaitė
Naujos žaidimo taisyklės
2

Muzika 
• Giedantys po Bernardinų skliautais1
• Giedrė Kaukaitė
Recitar cantando!
1
• Instrumentininkų virtuozų duetas Filharmonijoje
• KONCERTAI

Dailė 
• Goda Giedraitytė
Ką pasiūlo klaipėdiečiai
• Rita Mikučionytė
Jei nėra, tai nėra
3
• Lietuva pakviesta į scenografijos ir teatro architektūros kvadrienalę
• PARODOS5

Literatūra 
• Ponas prisukamas paukštis
• Atmintis sugrįžta
• VAKARAI

Teatras 
• Seniausias Rusijos teatras Vilniuje1
 Mejerholdo atvestas
• "Aukso obuolys" Jaunimo teatre3
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Skirmantas Valiulis
Mūsų daug
1
• Ar verta pasitikėti žiūrovais?
• Živilė Pipinytė
Kam jiems to reikia?
• Kristijono Vildžiūno filmas – oficialioje Kanų festivalio programoje
• Pažintis su ispanų kinu tęsiasi
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Labai didelis "penetratorius"
16

Anonsai 
• Gerbiami skaitytojai,

Teatras

Mejerholdo atvestas

Režisierius Valerijus Fokinas apie save ir teatrą

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Revizorius"

Keistai atrodo Peterburgas paskutinėje Jūsų premjeroje – F. Dostojevskio "Antrininke". Tai jis ir kartu ne jis. Kas tai? Jūsų Peterburgo vizija?

Šis miestas turi savotišką šifrą, mistinį ir jausmingą. Kartais, būdamas patenkintas ir normalios būklės, staiga galiu pajusti baimę. Orų kaitą čia lydi man nepažįstami pojūčiai. Eidamas tiltais, pradedu gyventi "pagal Stanislavskį", tarsi pagal siūlomas aplinkybes, nes iš dalies esu aktorius. Kai pasakoju apie savo pojūčius kitiems, jie sako: "Baik, tu viską išgalvoji. Tiesiog pas mus visada blogas oras. Mes taip ir gyvename, daugiau nieko." Oras tikrai blogas, bet jis keičia ir mano vidinį klimatą. Jis nukreipia ir formuoja. Galbūt aš tikrai išsigalvoju, bet mano išgyvenimus patvirtina klasikai ir ne tik jie. Žinoma, viena yra mano vaikystės žinios apie Peterburgą iš knygų, Gogolio, Dostojevskio kūrinių. Tačiau kai pradedi čia gyventi, supranti, kad žinios iš knygų teisingos, bet neišsamios. Požiūrį į Peterburgą bandžiau perteikti statydamas "Apsiaustą" Maskvos "Sovremennike". Tai pirma dilogijos dalis, antra – "Antrininkas". Jos pagrindinis herojus – Peterburgas kaip metafizinė erdvė, kuri gali įvairiai eksperimentuoti su žmogumi. "Antrininką" kūrėme kartu su dailininku Aleksandru Borovskiu, ir aš jam aiškinau, kad miestas provokuoja, iškreipia, yra tarsi miražas. Kartais atrodo, kad jis – tik dekoracija, atsiradusi iš vandens. Miestas teatrališkas, jame, kaip ir dekoracijose, yra fasadas ir išvirkščioji pusė... Mano atsiradimas Peterburge yra lyg likimo ženklas. Tokie posūkiai daug ką keičia, netgi pasaulėžiūrą.

Kurį miestą Jūs geriausiai pažįstate? Kur gimėte?

Esu tikras maskvietis. Tėvai, seneliai, proseneliai – keletas kartų gyveno Maskvoje. Pats gyvenau Lesnaja gatvėje, netoli Baltarusijos stoties. Tai visai kitas miestas, jame kita gatvelių, kita gyvenimo tvarka. Gimiau darbininkų šeimoje, niekas iš šeimos neturėjo jokio ryšio su menu. Gal tik senelis, kuris paišydavo. Kitas mano senelis buvo japonas, bet aš jo niekad nemačiau. Tai va, rusiškas senelis paišė, nors ir netapo profesionaliu dailininku. Jis ir mane išmokė pirmųjų piešimo įgūdžių, todėl įstojau į meno mokyklą. Kai mokiausi, padėdavau rengti liaudies teatro mėgėjų spektaklius Zujevo kultūros rūmuose Lesnaja gatvėje. Tėvas kariavo, tad aštriausi mano išgyvenimai susiję su karo tema. Pirmą kartą rimtai karą apmąsčiau žiūrėdamas Marleno Chucijevo filmą "Birželio lietus". Nuostabus filmas. Kai studijavau režisūrą, pats karo tema susidomėjau. Stebėjau, kaip žmonės prisimena ir ką išgyvena, mačiau, kas yra fronto brolija, kokie dramatiški jų susitikimai ir kalbos. Po to man pasisekė, nes artimai susipažinau su aktoriumi Zinovijumi Gerdtu – buvau vedęs jo dukterį. Kartą per metus pas jį vykdavo fronto draugų susitikimai, visą dieną ir vakarą netildavo kalbos apie karą. Prieš dvidešimt, trisdešimt metų, kai jau dirbau "Sovremennike", stačiau spektaklį pagal Simonovo dienoraščius. Tada susimąstydavau apie karą. O dabar ne, prisipažįstu, labiau užsiėmęs Gogoliu, Dostojevskiu.

Atėjote į kultūros namus Lesnaja gatvėje tam, kad apipavidalintumėte spektaklį, o tapote ne dailininku, bet režisieriumi.

Tai – visiškas atsitiktinumas. Statant Blažeko "Dosnų vaikiną", repeticijoje nepasirodė kažkoks epizodinio vaidmens "vaidintojas" ir man teko jį pakeisti – išėjau į sceną, pasakiau keletą žodžių. Kai "įlindau" į spektaklį, susidomėjau, kaip jis daromas, kaip kuriamas scenos pasaulis – per žmones, daiktus, dailę. Į pirmą egzaminą Ščiukino mokykloje atėjau jau dirbdamas butaforininku teatre "Na Maloj Bronnoj", nes mokiausi vakarinėje mokykloje. Vingiuota mano biografija, bet teisinga. Išmokė pasitikėti, kovoti už save. Išėjau iš dieninės mokyklos, nes reikėjo dirbti... Tarp stojančiųjų į teatro mokyklą buvau pats jauniausias, 19 metų. Netikėjau, kad įstosiu. Su savim turėjau tik aplanką su piešiniais. Bet mane priėmė. Nežinau kodėl. Vėliau labai greitai kursiokus aplenkiau. Po įstojimo tiesiog panirau į teatrą. Mano pedagogai, mokytojai buvo tiesioginiai Vachtangovo ir Mejerholdo mokiniai – Zachava, Varpachovskis. Kursas – stiprus, kartu mokėsi Konstantinas Raikinas, Leonidas Filatovas, Jurijus Bogatyriovas. Tai buvo atlydžio laikai. Savarankiškiems darbams rinkomės absurdistų pjeses – Mrožeko, Ionesco.

Jerzy Grotowskis stipriai paveikė visą Europos teatrą. Kuo jis Jums svarbus?

Susitikimą su Grotowskiu irgi lėmė atsitiktinumas, lemtingas. Apie 1975 m. buvau pakviestas į Lenkiją. Tuo laiku Lenkija buvo teatro šalis, tiesiog Europos centras. Ji man buvo ir pirma aplankyta užsienio valstybė, labai įspūdinga – patyriau estetinį šoką. Pamačiau, kad teatras gali eiti visai kitu keliu, nei ėjo mūsų teatras. Juolab kad pamačiau, jog tų kelių yra daug. Atsimenu Varšuvoj matytą Szjanos "Dantę" – vizualų spektaklį ir kartu emociškai bei energetiškai paveikų. Krokuvoje – Swinarskio "Vėlines", buvau sukrėstas. Į Lenkiją mane pakvietė po Vampilovo "Provincijos anekdotų", kuriuos stačiau "Sovremennike". Spektaklis lenkams labai patiko, bet Kultūros ministerija šios pjesės statyti užsienyje neleido. Liepė rinktis kitą, ir pasirinkau Rozovo "Keturis lašus". Taigi beveik visus 1978-uosius dirbau su Grotowskiu, daug bendravome, dalyvaudavau jo užsiėmimuose. Savo mokytojais Grotowskis vadina Stanislavskį, Mejerholdą, Artaud ir Brechtą. Grotowskis buvo genialus žmogus. Jo teatre žiūrovas buvo liudininkas. Būdavo, kad net jei salėje sėdi vienas vienintelis žiūrovas, spektaklis vis tiek vaidinamas. Tada jis būdavo antras žiūrovas. Be to, jis buvo puikus vadybininkas... Mažosios "Sovremenniko" scenos atidarymui pastačiau "Užrašus iš pogrindžio" su Lena Koreneva ir Konstantinu Raikinu – tai buvo panašu į darbą Grotowskio studijoje. Dirbome naktimis, sukūrėme daugybę etiudų. Didžiuojuosi, kad Grotowskis matė šį spektaklį Maskvoje ir jis jam labai patiko.

Visi svarbūs Jūsų gyvenimo įvykiai – išėjimas iš Jermolovos vardo teatro, Mejerholdo centro įkūrimas ir atėjimas į Aleksandros teatrą – viskas susiję su Mejerholdo vardu. Kam Jums reikalingas šio režisieriaus šešėlis? Ar jis Jums nekeršija, nesukelia problemų?

Pripratau prie to, kad darau įspūdį žmogaus, kuriam sekasi. Ir yra tam priežasčių: gaudavau apdovanojimus, premijas. Išoriškai mano biografija labai sėkminga. Dėl savo rytietiškos išvaizdos ir atrodau labai pasitikintis savimi žmogus. Nemėgstu ko nors prašyti, nemėgstu guostis. Kai mane muša, arba duodu grąžos, arba kenčiu tylėdamas. Pas mus nemėgsta pasitikinčių savimi, sėkmės lydymų ir nepriklausomų žmonių. Mūsų šalis tokia, kad čia labiau mėgstami silpni žmonės, ypač jei jie kūrybingi. Ar Mejerholdas nesukelia problemų? Galbūt. Bet aš pripratau prie problemų. Mano darbas toks – "kruvinas", ir tai normalu. Mejerholdas iš tikrųjų mane "persekioja". Kai man, skirdami vadovu, pasiūlė rinktis tarp Puškino ir Jermolovos teatrų, kažkodėl siaubingai užsimaniau į Jermolovos teatrą, nors buvau ten tik vieną kartą. Po to prisiminiau, kad šiame pastate veikė Mejerholdo teatras. Jis rašė, kokia nejauki jo salė, kaip sunku joje repetuoti. Pats pastatas mane pastūmėjo prie Mejerholdo. Vėliau man buvo pasiūlyta tapti Mejerholdo paveldo komisijos pirmininku.

Jermolovos teatre norėjau dirbti pagal tokį modelį, kurį vėliau išbandžiau kurdamas Mejerholdo centrą. Žinojau, kad jei mes nesugalvosim naujos teatro organizmo formos, žūsim – taip ir įvyko. Bet aš nesustojau. Svajojau atidaryti dvi sales, pastatyti už teatro pastato viešbutį, kažkaip pritaikyti tą pastatą gyvenimui. Reikėjo rasti tokią išeitį, kad "ekonomika" išlaikytų kūrybą. Vėliau tai įgyvendinau dabartiniame Mejerholdo centre – čia du aukštai nuomojami, ir mes gauname atlyginimą, o kitas įplaukas sudaro dotacijos, projektai, stipendijos ir pan. Kai išėjau iš Jermolovos teatro, atrodė, kad pralošiau. Nors iš tikrųjų ten buvo pastatyti geri spektakliai – "Kalbėk", "Sporto scenos", "Kvietimas į ešafotą". Per du sezonus teatras tapo populiarus. Reikėjo judėti toliau, bet jie to nesiekė.

Man patinka situacija, kai reikia pradėti nuo nulio. Nepasilikau Maskvoje, išvažiavau, net norėjau, kad mane kuriam laikui pamirštų, o po to vėl prisimintų. Ir daugelis tik apsidžiaugė, kad išėjau. Išvažiavau statyti svetur. Ir man pačiam, pavyzdžiui, reikėjo įrodyti, kad esu režisierius. Stačiau spektaklius Japonijoje, Lenkijoje, Vokietijoje. Po dvejų metų grįžau, nors kiti mane "palaidojo", ir Mejerholdo centro įkūrimui pastačiau "Numerį viešbutyje" pagal Gogolį. Man buvo labai svarbu įrodyti, kad esu gyvas ir esu režisierius. Sunkumai mane stimuoliuoja, o ne slegia.

Mejerholdo centras net iš išorės atrodo milžiniškas šiuolaikinis pastatas, tikras monstras. Kam jis Jums reikalingas?

Centras – tai ne teatras, tai įvairialypis kultūrinis kompleksas – čia vyksta mokymasis, gastrolės, eksperimentai. Trupės jis neturi. Pagrindinis jo uždavinys ir tikslas – ugdyti jaunimą. Įsteigėme NET (Naujojo Europos teatro) festivalį. Čia įsikūrę televizijos programos "Kultūra" skyriai "Orkestro duobė" ir "Gyvenimo linija". Rodome jaunųjų režisierių darbus. Dirbame pagal programas. Viena jų buvo skirta Antoninui Artaud: vyko paskaitos, sulaukėme svečių iš Grotowskio centro, stačiau spektaklį "Arto ir jo antrininkas". Studentai darė etiudus Artaud tema. Po to vykdėme antikai skirtą projektą: jaunas įdomus režisierius Nikolajus Roščinas pastatė Sofoklio "Filoktetą", žiūrėjome kolegų lenkų darbus, rodėme filmą ir parodą apie Tadeuszą Kantorą. Mejerholdo centras tarpininkauja leidžiant naujus Mejerholdo tyrinėjimus. Aš pats su studentais dirbu pagal režisūrines Mejerholdo eksplikacijas. Pastatą išlaikyti brangu, tai kainuoja maždaug 15–16 tūkst. dolerių per mėnesį. Bet mes patenkinti, kad viskas klostosi gerai.

Gyventi dviejuose miestuose vienu metu kiek sunkoka, bet kūrybiškai įdomu – Mejerholdo centras ir Aleksandros teatras – du visiškai skirtingi organizmai. Aišku, geriau būtų, jeigu jie stovėtų vienas šalia kito viename mieste. Bet Peterburgas man patrauklesnis vidinio revanšo atžvilgiu, nes Maskva aptingo, nutuko, tapo buržuazinė. Be to, Peterburgui reikia greičiau atsikratyti kompleksų – jo gelmėse dar tiek daug tikro. Vasarą prie Fontankos, kur dabar yra Aleksandros teatro garažai, statysime naują sceną – 350 vietų, šiuolaikišką, panašią į Mejerholdo centro... Aleksandros teatras – medis su daugybe šakų. Ir į čia mane atvedė Mejerholdas. Juk čia jis realizavo savo programą "Naujas tradicijos gyvenimas". Mejerholdas mylėjo šį teatrą. Aleksandros teatras – tai nacionalinė scena, ir tokia ji turi būti. Man labai svarbu, kad šiame teatre būtų tam tikra repertuarinė politika. Šiandien teatro auditorija pasikeitė. Žiūrėti "Antrininko" kol kas eina publika, kuriai reikalingas būtent šis spektaklis, būtent Dostojevskis. Bet juk greta vaidinami ir senojo repertuaro spektakliai. Jie irgi turi savo publiką. Žiūriu į sceną ir baisiuosi, žiūriu į žiūrovų salę – taip pat baisiuosi. Nebežinau, kas baisiau. Todėl manau, kad pagrindinėje Aleksandros teatro scenoje turi būti rodomas klasikinis repertuaras – geriausi rusų ir užsienio klasikos kūriniai. Žinoma, šiuolaikiškai interpretuoti... Šiandien yra per daug keistų savotiškai madingų režisūrinių "išraiškų". Ir daugybė teatrų šiandien kalba apie tikslingų programų stoką. Bet juk taisyti šias klaidas taip pat būtų programa.

Sklinda gandai, kad Aleksandros teatro ateitis – būti tik istoriniu pastatu, kurį nuomos visi, kurie netingi; pastatu be trupės, be teatro. Bus išsaugotas tik akademinės gerovės fasadas.

Manau, kad taip neatsitiks. Kam reikalingas tuščias istorinis pastatas? Kodėl reikia garbinti tik pastatą? Darysime kapitalinį remontą, bet tik todėl, kad pastatas galėtų funkcionuoti kaip visiškai įrengtas ir šiuolaikiškas teatro centras. Negali būti, kad šis teatras taptų vien gastrolių ir prezentacijų aikštele. Savo scenoje jau rodėme Tadashi Suzukio "Dionisą" – tai labai gerai. Vedame derybas su Wilsonu dėl jo Jevgenijaus Švarco "Šešėlio", statyto Kopenhagoje, parodymo. Teatro jubiliejų – 250 metų – pradėsime Europos nacionalinių teatrų festivaliu. Manau, kad tokios akcijos teatrui labai reikalingos ir naudingos. "Karalių Edipą" pas mus stato Teodoras Terzopulas, žinomas Europoje graikų režisierius. Aš repetuoju "Gyvąjį lavoną".

Ką manote apie šiandienę teatro situaciją? Kur joje Jūsų vieta?

Labai sunkus klausimas. Vyksta kova tarp kažko madingo ir rutinos, kurios labai daug, kaip ir mirusių teatrų. Esu aktyvus reformos teatre šalininkas, tik reformos nėra. Pasiūlymai eina iš įvairių žinybų – iš Finansų, iš Ekonomikos ministerijų, nors iš tikrųjų juos turėtų inicijuoti Kultūros ministerija, Teatro veikėjų sąjunga. Visur vyksta mūšis tarp tariamo ir tikro, teatre taip pat. Šalia madingo, ryškaus, savotiško – tuštuma. Ji atsiranda bet kur ir mane tai slegia. Taip pat man baisu, kad susiformavo nauja auditorija, naujųjų rusų auditorija. Jie gali pirkti brangius bilietus, nori eiti į teatrą. Tai madinga. Bet ką jie žiūri? Štai svarbiausias klausimas. Šiandien Maskvos dailės teatras – vienas sėkmingiausių. Režisierių Serebrenikovo arba Čiusovojaus pavardės garantuoja anšlagą, tačiau po penkių, dešimties jų spektaklių minučių supranti, kad čia nėra apimties, gilumos, vien tik paviršius. Tačiau nauja auditorija mano, kad tai – tikras teatras, nes tikro teatro ji nežino. Pereinamuoju periodu, kurį mes ir gyvename, tai didžiulė problema. Kaip nustatyti santykius su publika jai nepataikaujant? Kokia kalba turi kalbėti "meninis teatras"? Dabar jis kalba taip, kaip nori publika. O aš taip nenoriu. Publiką reikia ugdyti, pradedant vaikiškais spektakliais. Gali būti net ciklai spektaklių, kurie ugdytų publiką. Aš, pavyzdžiui, negaliu vienu raktu "atrakinėti" ir Majakovskio, ir Dostojevskio. O jauni režisieriai gali. Jie nepasižymi ilgametei rusų režisūros mokyklai būdingu tyrinėjimu. Svarbiausia sukurti ritmą, kaip klipe. Bet taip dingsta profesija. Muzika – rimtas dalykas, jos panaudojimas spektaklyje – sunki užduotis. O jauniesiems nesvarbu, kokia muzika, svarbiausia – judėjimo regimybė, savotiška pramoga. Gal reikėtų surasti aukso vidurį? Paimti iš praeities viską, kas buvo gera, ir atsinešti į dabartį. Neturiu atsakymo į visus šiuos klausimus ir visas problemas. Džiaugiuosi, kad dar yra "Antrininko" žiūrovų, bet po dvejų, trejų metų gali ir jų nebebūti. Kas žino... Kai spektaklis virsta humoro vakaru, aš tai vadinu postmodernistiniu atsirūgimu. Štai ko nori ir reikalauja nauja publika. O juk jei prisimintume Mejerholdą su jo "atrakcionais", tai jo spektakliuose jie buvo ne triukai, o įtampos vienetai. Šiandien, deja, madingas primityvių triukų montažas.

Kalbėjosi Jelena Gorfunkel

Vertė Jelena Alasavičiūtė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 79 iš 79 
6:35:22 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba