SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-02-10 nr. 695

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Eglė Mikalajūnaitė
Dar viena prarasta utopija
8

Muzika 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Muzika Berlyne
3
• Laimutė Ligeikaitė
Dedikacija Mozartui
1
• "Aš tikiu..." Šv. Jonų bažnyčioje1
• Vainiūno namuose tvyro meno aura
• Šveicarijos fortepijoninio trio koncertai Lietuvoje
• Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondas mini sukaktį1
• Filharmonijoje skambės balsų orkestras
• KONCERTAI

Dailė 
• Rasa Andriušytė
Peržengiant regimybės ribas
6
• Rima Povilionytė
Sąmoningas buities menas
• PARODOS

Literatūra 
• Ieva Dilytė
Feministinė kultūros kritika ne tik akademiškiems vartotojams
4
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Įvaizdžio galia ir mistikos ilgesys
2
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Atiduočiau gyvybę už Izraelį
• Filmas apie roko ištakas
• Dvi žvaigždės viename
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
 Linas Vildžiūnas
Ant Maso krantų
4
• Szabó byla
• Juokas ir tiesa3

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pasaulyje

Ant Maso krantų

Įspūdžiai iš Roterdamo tarptautinio kino festivalio

Linas Vildžiūnas

[skaityti komentarus]

iliustracija

Roterdamas – vienintelis toks Olandijos miestas. Visiškai naujas senojo vietoje, nes 1940 m. gegužę nacių aviacijos buvo šluote nušluotas nuo žemės paviršiaus. Kaip bausmė už olandų pasipriešinimą. Miesto simboliu galėtų būti ažūrinė baroko formų plieno konstrukcija buvusių Delfto vartų vietoje, kurios viduje išrikiuotos juos puošusių granito skulptūrų nuolaužos. Sakoma, kad įvykusi "klaida" ir Roterdamas buvęs žvėriškai subombarduotas Olandijai jau kapituliavus, tačiau vaikštant jo gatvėmis neapleidžia jausmas, kad taip išsiliejo akla nacizmo neapykanta didžiojo Erazmo gimtinei. Liko tik vienas kitas pastatas ir mūro krantinėmis sutvirtinti pylimai – "damai", ant kurių tarp kanalų ir prieplaukų stovėjo senasis ir atsikūrė naujasis miestas. Dar ir dabar jis primena intensyvią statybų aikštelę. Tai tarsi XX a. antrosios pusės architektūros eksperimentinė laboratorija, kur atspindėtos visos estetinės srovės ir socialinės idėjos. Centro panoramą drąsiai skaido didžiausio pasaulio uostamiesčio bendrovių, bankų, viešbučių dangoraižiai, užgožiantys gotikinę Šv. Lauryno bažnyčios varpinę, kai kur netikėtai atsiveria plačios, architektūros kontrastus pabrėžiančios erdvės – buvusių tyrlaukių liekanos.

Miestas statytas po truputį užpildant plynę, kuriant naują infrastruktūrą. Naujas jis ir savo gyventojais. Atviroje Olandijoje nerasi atviresnio, margesnio miesto už Roterdamą, kur taip susipynusios įvairios rasės ir kultūros: išeiviai iš Surinamo ir Kiurasao, Turkijos ir Maroko, Kinijos, Indonezijos ir daugybės kitų šalių. Visi jie – roterdamiečiai, nors vargu ar tai integrali miesto bendruomenė. Tačiau dedama daug pastangų, kad taip būtų. Roterdamas vadinamas festivalių miestu numeris vienas. Čia rengiami vasaros karnavalai, šokių paradai, dainų ir džiazo festivaliai. Antai ir praėjusią savaitę miesto renginių aikštelėje prie "Pathé" kino teatro sutartinai dundėjo būgnai, raitėsi popierinis drakonas: apsupti gausaus žiūrovų būrio kinai šventė Naujuosius šuns metus pagal Rytų kalendorių.

Roterdamo tarptautinis kino festivalis, vykęs jau 35-ą kartą, – šios atvirumo politikos dalis. Jis absorbuoja mažai žinomą, daugiausiai jaunų režisierių kiną iš įvairiausių šalių, kurdamas panoraminį prieštaringo pasaulio vaizdą. Šiemet dominavo Azija: daugybė filmų iš Japonijos, Kinijos, Taivano, Pietų Korėjos, Tailando, Indijos, Filipinų, Irano. Ne ką mažiau atsiliko Lotynų Amerika. Aktualu Artimųjų Rytų problemos, tačiau dažniau tai žvilgsnis iš Vakarų – europiečių arba tų šalių išeivių akimis. Pati Europa šiame kontekste kiek nublanksta. Ji soti, laiminga, gerai aprengta. Tačiau visų šalių jaunuosius kūrėjus sieja tam tikras bendrumas – asmenine patirtimi grindžiamas realybės konstravimas, kurį pavadinčiau mažuoju ar net mikroskopiniu realizmu. Paprastai tai brendimo amžiaus sunkumai, ir kai ši infantiloka problematika išsitęsia į nesibaigiantį daugiakultūrį festivalio serialą, atgaivos ieškai dokumentiniame kine.

iliustracija

Festivalio žiūrovai, beje, vienodai dėmesingi visoms jo programoms – vaidybiniam ir dokumentiniam kinui, tradicijai ir eksperimentui, jauniesiems autoriams ir pripažintiems meistrams. Dešimt dienų daugiau kaip dvidešimt festivalio salių rodo po 5–6 filmus per dieną, tačiau apytuščių peržiūrų nebūna. Sausio gale, iš anksto susiplanavę laiką ir užsisakę viešbučius, čia suplūsta sinefilai iš visos Olandijos, nors atostogos festivalyje – gana brangus malonumas. Ir filmų gausa (apie 300 vien vaidybinių), ir žiūrovų skaičiumi (360 tūkst.) Roterdamo festivalis laikomas vienu didžiausių pasaulyje.

Kad kinas olandams – ne tik pramoga, bet kultūrinės, politinės, socialinės refleksijos pretekstas, įsitikinau ir Amsterdame, sekmadienio popietę prie prašmatnaus art deco stiliaus kino teatro "Tushinsky" išvydęs į gatvę nusidriekusią eilę. Buvo rodomas Steveno Spielbergo "Miunchenas". Gal tai ir ne pats geriausias, tačiau sugretinimui tinkamas pavyzdys, nes mūsų žiūrovai ką tik pademonstravo šiam filmui visišką savo abejingumą. Nepaisant to, kad padarytas jis meistriškai, orientuojantis į plačiąją publiką ir pasauliui aktualią temą. Tačiau nei terorizmo užkratas, nei gilesni apmąstymai apie tai, kaip žudymas (tegu paklūstant pareigai ir motyvuojamas atpildu) žaloja žmogaus prigimtį, mūsų užpečkiui nerūpi ir gal net nėra suprantami. George’o Clooney "Labanakt ir sėkmės" Roterdamas pasirinko iškilmingam festivalio uždarymui, o mūsų "Coca-cola" sugebėjo sužlugdyti jo rodymą per dvi nepilnas savaites.

Baisus pavydas apima užsukus į Amsterdamo kino muziejų, įsikūrusį senuose parko rūmuose ištaigingoje pietinėje miesto dalyje, Van Gogho muziejaus kaimynystėje. Muziejus – tai tik vietinis filmotekos pavadinimas. Iš tikrųjų čia veikia dvi kino salės, kur dabar vyksta Raymondo Depardono filmų retrospektyva, vestibiulyje įsikūręs kino knygynas, siūlantis įspūdingą DVD kolekciją, pusrūsyje nuolat ūžia jaunimo mėgstama kavinė. Gal kas nors čia užsuka tik šiaip alaus išgerti ar "žolės" parūkyti, tačiau pastato trauka nėra atsitiktinė.

iliustracija
"Lošėjas"

Kino muziejaus atitikmuo Roterdame – klubinis kino teatras "Lanteren-Venster" su 6 nedidelėmis ir visai mažutėmis salėmis. Miesto centras turi tankų kino teatrų tinklą, be kurio IFFR (International Film Festival Rotterdam) būtų net neįmanomas. Visi jie – tik keletas minučių kelio nuo "De Doelen" – pagrindinės miesto koncertų salės, kasmet tampančios IFFR būstine. Vos už poros žingsnių – modernusis "Pathé" su 7 salėmis, kiek toliau – mažesnis "Cineramos" kompleksas. Vadinti juos multipleksais kažkaip neapsiverčia liežuvis: nieko bendra su prekybos industrija ir spragintų kukurūzų kultūra. Kažin kas ją mums importavo – nejaugi suomių imperialistai?

Roterdamo festivalis remia tarptautinę kino ekspansiją kiek kitokiu būdu. Čia veikia Huberto Balso fondas, kurio tikslas – skatinti nepriklausomo kino raidą tose šalyse, kur dėl politinių, socialinių ar ekonominių priežasčių ji sunkiai įmanoma. Olandijos užsienio reikalų ministerijos patronuojamas Fondas projektų vystymui, postprodukcijai ir nacionalinei distribucijai kasmet paskirsto apie 1,2 mln. eurų. Fondo paremti projektai įtraukiami į IFFR programą. Šiemet tai buvo filmai iš Brazilijos, Argentinos, Urugvajaus, Čilės, Meksikos, Gvinėjos, Kinijos, Filipinų, Šri Lankos, Irano, Irako, Turkijos ir kitų šalių. Gaila, kad Lietuva, tapusi Europos Sąjungos nare, tokios paramos nebegali tikėtis. Suprask: politinės ir ekonominės aplinkybės mūsų kultūros plėtrai yra palankios. Išvadas, mielas skaitytojau, pasidarykime patys.

Neįveikiami finansavimo sunkumai vis labiau kausto kino kūrybą ne tik Lietuvoje. Iš pokalbių su olandų kolegomis supratau, kad ir ten jie dažną įstumia į neviltį. Antai režisierius Mike’as van Diemas, prieš aštuonerius metus sukūręs nepaprastai stilingą "Oskarui" nominuotą filmą "Charakteris", kurio veiksmas vyksta prieškario Roterdame (nufilmuotame Vroclave), iki šiol negauna paramos jokiam savo projektui. Vaidybinį, o ypač dokumentinį kiną saisto griežti temos tautiškumo reikalavimai. Tai savo ruožtu apsunkina koprodukcijos galimybes. Suformuoti biudžetą filmo gamybai yra ilgas, alinantis ir dažnai bergždžias darbas, atimantis kūrybines jėgas, jaunatvės energiją, apskritai atmušantis norą kurti kiną. O jeigu tai ir pavyksta, projektas dažnai būna jau išsikvėpęs ir pasenęs.

Mūsų jauniesiems kūrėjams, ypač skelbiantiems manifestus, būtų labai pravartu pažiūrėti danų režisierės Phie Ambo dokumentinį filmą "Lošėjas" ("Gambler") – apie tai, kaip daromas kinas. Filmo tema susiklostė ne iš karto, iš pradžių Ambo tiesiog filmavo videokamera savo kolegą Nicolasą Windingą Refną privačioje aplinkoje: dukrelės gimimas, būtinybė sukurti namų židinį, buitiniai sunkumai. Ir tik paskui iškilo esminis klausimas – ką daryti, kaip išgyventi, ar tai įmanoma, būnant režisieriumi? Nicolasas Windingas Refnas debiutavo 1996 m. filmu "Narkotikų prekeivis" ("Pusher") – amerikietiškai kietu kriminalu apie Kopenhagos dugną. Taigi ne kokia nors (as)menine refleksija, o populiarumą ir pajamas žadančiu filmu, beje, susilaukusiu žiūrovų dėmesio.

iliustracija
"Narkotikų prekeivis"

"Lošėjo" situacija užklumpa jį tuo metu, kai jis ieško būdų realizuoti kitą savo projektą, ir tolydžio darosi panaši į visiškai nesuvokiamą absurdo dramą. Svarbiausia joje – pinigai. Kaip gauti avansą projekto plėtrai? Ir kokio projekto? Jeigu imtis vieno, kurio labiau norėtųsi, tai pradžiai gal geriau pamėginti prastumti "Narkotikų prekeivį II", o gal lygiagrečiai siūlyti ir "Narkotikų prekeivį III", nes jei vienas ar kitas pajudėtų, būtų galima tikėtis banko paskolos ir grįžti prie planuojamų "Bilio vyrukų". Refnas varsto visas įmanomas duris, o vakarais pasakojasi žmonai ar tiesiog Phie Ambo kamerai, dėlioja savo planų pasiansą, ir šie monologai primena psichoanalizės seansus. Reikia rizikuoti, klimpti į skolas, užstatyti butą, ieškoti garantijų naujoms paskoloms ir t.t. Pats kinas šiame košmare darosi visai nebesvarbu, svarbiau tiesiog išsiropšti iš duobės, grąžinti skolas, nebegyventi iš vaiko pašalpos, bet kaip, jei temoki daryti kiną? Prasideda "Narkotikų prekeivio II" filmavimas, pačiu pigiausiu būdu, prisikvietus tipažų iš gatvės, irgi į skolą ir be garantijos, kad ryt viskas nesustos. Ir staiga – sėkmė! Netikėta Danijos kino instituto parama! Taip pat po ilgų derybų ir įtikinėjimų. Tačiau "Lošėjas" perša mintį, kad galėjo baigtis ir gerokai blogiau. "Narkotikų prekeivis II" pasirodė ekranuose po aštuonerių metų, 2004-aisiais (jis rodytas ir mūsų "Scanoramoje"). 2005-aisiais Refnas užbaigė ir "Narkotikų prekeivį III". Filmai sumušė Danijos lankomumo rekordus ir surinko po 3 mln. kronų. Nicolas Windingas Refnas iki šiol moka skolas.

Tačiau ar tokia pamoka gali priversti susimąstyti, jeigu jau įkvėpei kino bacilą? Juo labiau kad Refnas juk perėjo per ugnį ir vandenį, o dabar jam skamba vario trimitai. Debiutantų kine gausėja vos ne geometrine progresija. Iš pirmųjų ir antrųjų filmų formuojama IFFR konkursinė programa – svarbus, bet anaiptol ne svarbiausias festivalio komponentas. Į konkursą dažnai atrenkami ir Huberto Balso fondo paremti filmai. Trims konkurso laimėtojams įteikiami prizai – Roterdamo tigrai ir piniginės 10 tūkst. eurų premijos. Šiemet jos paskirtos kinų debiutanto Han Jie filmui "Žengiant laukiniu taku" ("Lai xiao zi"), urugvajiečių debiutanto Manuelio Nieto Zas "Šunų aptvarui" ("La perrera") ir nepriklausomai amerikiečių režisierei Kelly Reichardt už filmą "Seni džiaugsmai" ("Old Joy"). Du pirmieji, kaip minėjau, – apie brendimo ypatybes. Žiaurių rinkos santykių užvaldytame Kinijos provincijos mieste ir snaudžiančiame Urugvajaus kaimelyje ant vandenyno kranto. Abiejų filmų postprodukciją parėmė Huberto Balso fondas.

iliustracija
"Žengiant laukiniu taku"

Konkurso žiuri šiemet vadovavo Pietų Korėjos režisierius Lee Chang-Dongas, kurio sukrečianti "Oazė" užpernai buvo rodyta mūsų "Kino pavasaryje". Žiuri nariu buvo ir Šarūno Barto prodiuseris Paulo Branco. Barto "Septyni nematomi žmonės" sėkmingai atstovavo Lietuvai jau visai kitaip – meistrų kategorijoje ("Maestros"). Greta Patrice’o Chéreau, Terry Gilliamo, Hou Hsiao-hsien, Takeshi Kitano, Michalio Haneke’s, Abelio Ferraros.

Lietuva Roterdame šiemet pristatyta ir plačiau. Specialios tarpdisciplininės programos "Karšti taškai" ("Hot Spots") sudarytojai rado juos trijuose skirtinguose miestuose – Vilniuje, Meksike ir Johanesburge. Jaunimo klube "Off Corso" kiekvieno "taško" prezentacijai buvo skirta po tris dienas. Lietuvių programos diapazonas buvo gana platus ir kontrastingas: nuo klasika tapusių Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos "Jausmų" iki AXX-ų. Atskirą pasirodymą surengė ŠMC, grojo grupė "Dublicate", vyko filmų peržiūros, susitikimai, pokalbiai su kūrėjais. Giedrės Beinoriūtės "Vulkanovka. Po didžiojo kino" jau tapo beveik neatskiriamu "Septynių nematomų žmonių" palydovu. Be to, parodyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų darbai, Igno Miškinio "Lengvai ir saldžiai", Deimanto Narkevičiaus "Matrioškos", Algimanto Maceinos "Šalia jūsų", Igno Jonyno "Sekmadienis toks, koks yra", Ramūno Greičiaus "Baltos dėmės mėlyname", Dovilės Gasiūnaitės "Kas miega šalia tavęs", Iljos ir Dano Bereznickų animacija. Vilniečiai menininkai turėjo progos patvirtinti išankstinį organizatorių teiginį, kad, nepaisant klaikias formas įgavusio kapitalizmo, kurio aukomis tapo kultūrinis gyvenimas, viešosios erdvės ir viešoji nuomonė, kultūrinė ir meninė plėtra Vilniuje spinduliuoja didžiulę teigiamą energiją. Ir įsitikinti, kad gausiai bei įvairiai Roterdamo auditorijai reikalingas visoks kinas ir menas.

 

Skaitytojų vertinimai


6513. 132006-02-13 20:32
o man patiko 13 (tzameti).http://www.13themovie.com/

6520. zr2006-02-14 19:24
Ar į `Miuncheną` tikrai žmonės neina? Keista.

6531. Miunchena2006-02-16 00:59
Spielbergas bjaurus režisierius. O mums čia ir be jo problemų pakanka. Todėl dauguma renkasi popsa o likę išvis į kiną nevaikšto.

6532. Miunchenas2006-02-16 01:00
ty negi žiūrėsi geresnį fimą multiplekse?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 76 iš 76 
6:34:17 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba