SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-05-21 nr. 615

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |

`

Pirmasis 
• Dovilė Tumpytė
Septynios tapybos nuodėmės
14

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Ciūrichas – Vilnius
2
• Jūratė Gustaitė
Muzikologinės veiklos paraštėse
2
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Kažkuo panašios
8
• Japonijos parama Muzikos akademijai
• Rusų romansai "Mokytojų namuose"
• Trys progos prisiminti kompozitorių Jurgį Karnavičių1
• Kviečia Vyčio Jankausko trupė
• KONCERTAI

Dailė 
• Vika Ryžovaitė
Žaidžiantys menininkai
4
• Laima Kreivytė
Šiaurės maršrutai: Stokholmas
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI2

Teatras 
 Jaunieji prancūzų dramaturgai
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Keičiant tapatybes
• Reportažas iš Dievo apleisto miesto1
• Geri norai
• Miuncheno bienalėje – Vykinto Baltako operos premjera
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Agnė Narušytė
Savaitgalis Londone

Bibliografija 

Teatras

Jaunieji prancūzų dramaturgai

"Naujosios dramos akcija ‘04" pristato Natachą de Pontcharra ir Timothée de Fombelle’į

[skaityti komentarus]

iliustracija

Natacha de Pontcharra: utopija kaip sugrįžimas į vaikystę

Gegužės 25 d. "Naujosios dramos akcijoje" bus pristatyta prancūzų tapytojos, grafikės, prozininkės ir dramaturgės Natachos de Pontharra pjesė "Žiurkiagalviai". Pjesės skaitymą rengia jaunas režisierius Agnius Jankevičius. Natacha de Pontcharra teatrui rašo nuo 1991-ųjų. Sukūrė penkiolika pjesių, tarp kurių galima paminėti "Mikį-fakelą" (Mickey-la-Torche) (1992), "Mergaitę angelą" (L’Angelie) (1997), "Dancingą" (2000), "Pragarą" (2000), "Žiurkiagalvius" (2000). Jos sėkmingai statomos ne tik Prancūzijos, bet ir užsienio teatruose. Išskirtinis Natachos de Pontcharra dramaturgijos bruožas – specifinė pjesių kalba. Autorė prisipažįsta sąmoningai žaidžianti su kalba: siekianti išryškinti įvairias žodžio prasmes ir reikšmes, kurti netikėtas asociacijas, atsirandančias iš žodžių žaismo. Personažai scenoje labiau kalba nei veikia, jiems kalbant gimstančios prasmės yra pagrindinis pjesių veiksmo variklis. Natachos de Pontcharra pjesių kalba dažnai"nepaklūsta gramatinėms taisyklėms. Tokie pat yra ir jos personažai – minia nevykėlių ir atstumtųjų, nenorinčių ar nemokančių paklusti visuomenės normoms. Natacha de Pontcharra sutiko atsakyti į mūsų klausimus.

Vilniškė "Naujosios dramos akcija" skirta utopijų temai. Kodėl, jūsų manymu, žmonės nuo seno kuria utopijas?

Galbūt galima pasakyti, kad utopijos atsirado žmonėms išėjus iš Edeno sodų – kaip praradimo nostalgija. Tai, ko ilgiesi, ieškai, bandai susigrąžinti...

Ar jūsų pjesėse esama utopijų?

Taip. Mano pjesėse utopija šliejasi prie vaikystės, prie to pasaulio, kuriame kadaise viešėjome ir į kurį kartais sugrįžtame, bet vis kitaip, kiekvienąkart pažvelgdami į jį kitu žvilgsniu. Naujas žvilgsnis nebūtinai yra geriau... Šiuo požiūriu "Žiurkiagalvių" personažai liko primityvūs: į realybę jie žiūri tuo pačiu vaiko žvilgsniu.

O pjesės personažų, gimusių su žiurkių galvomis, bandymas pritapti prie Teisingųjų žmonių – gal tai irgi yra utopija?

Jų bandymas pritapti išties utopinis. Tačiau utopija čia įgauna neigiamą prasmę, yra susijusi su "atmetimo", "išstūmimo" aspektu: personažai stengiasi tapti dalimi to vartotojiško pasaulio, kuris jų nepriima. Iš vartotojiško pasaulio išstumti "kitokie" patys atstovauja utopijai – prarastai pasaulio nekaltybei, žmogiškumui. Todėl šių personažų bandymas integruotis į juos atmetantį pasaulį – savotiška antiutopija. Žodį "utopija" aš suvokiu kaip pozityvų dalyką, kaip troškimą grįžti į nekaltybę, vaikiškumą. "Žiurkiagalvių" personažai priklauso tam vaikystės pasauliui. Tai tyruoliai...

Ar kitose jūsų pjesėse yra panašių personažų?

Taip, vienas tokių – kartą per savaitę naktiniu sargu dirbantis Mikis-fakelas iš to paties pavadinimo pjesės. Jis panašus į žiurkiagalvius: tai dar vienas personažas, kuriam sunku bendrauti su kitais, pritapti. Jis sukasi uždarame rate: norėtų dirbti kaip ir visi, tačiau jam neduoda darbo, jis trokšta susipažinti su kaimynystėje gyvenančia mergina, tačiau nesugeba. Užuot bendravęs, ima ją sekti, paverčia dar vienu jo saugomu objektu...

Savo pjesėse daug dėmesio skiriate darbo pasauliui. Kodėl?

Dėl paprasčiausios priežasties – darbas šiuolaikiniame pasaulyje yra tapęs pagrindine integracijos priemone, nepriklausomai nuo to, kas esi, vyras ar moteris, jaunas ar senas... Tai ypač ryšku kalbant apie moteris: prieš keletą dešimtmečių svarbiausia moters priedermė buvo gimdyti vaikus. Dabar visi suvienodinti. Net ir turtingieji, ir tie neišvengia sąlyčio su darbo pasauliu. Anksčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip visi su juo susiduriame. Be to, nereikia pamiršti, kad buvimas darbo pasaulyje labai trapus – bet kurią akimirką gali būti išstumtas. Visi, kurie sukasi darbo pasaulyje, nuolat jaučia grėsmę būti išmesti...

Be jau minėtų temų, kas dar jus domina, ką laikote svarbiais dalykais kūryboje ir galbūt gyvenime?

Vienu svarbiausių dalykų laikau ryšį su kitu žmogumi. Šeimą... Man kelia nerimą nebegebėjimas bendrauti, susišnekėti tarpusavy. Tikrus ilgalaikius santykius laikau didele vertybe. Tačiau tokie santykiai tampa retenybe. Žmonės nebemoka bendrauti.

Tuomet utopija galbūt galima pavadinti ir siekį susigrąžinti prarastąjį ryšį su kitu žmogum, žmogaus sugebėjimą būti atviram ir tolerantiškam?

Taip, ir tai yra viena iš gražiausių utopijų. Jei žmonių santykiai būtų grindžiami supratimu, jie vestų taikos link, neliktų įtampos... Bandymas suprasti kitą galėtų būti priešprieša konfliktams, kurie dažniausiai kyla dėl nesusipratimų, nesusikalbėjimų.

Jūsų personažai užspeisti į kampą... Jiems sunku pasiekti pilnatvę...

Jiems paprasčiausiai sudėtinga bendrauti, štai ir viskas. Su personažų nesugebėjimu bendrauti susiję įvairiausi mano žaidimo su kalba aspektai, kelias reikšmes turinčių žodžių vartojimas. Kalbėdami tokia kalba, "kitokie" personažai tarpusavy susikalba, išreiškia save, jiems patiems ta kalba suprantama ir aiški. Tačiau susidūrus su likusiu pasauliu, jų kalba virsta chaosu: ima ryškėti žodžių daugiaprasmiškumas ir neteisingų interpretacijų galimybės. Atsiranda sumaišties, personažai nesusikalba.

O kaip Jums atrodo, ar norint išgyventi šiuolaikiniame pasaulyje reikia utopijų?

Manau, kad utopijos reikalingos. Pozityviąja šio žodžio prasme. Bet neseniai girdėjau Thomo Cruise’o žodžius, pasakytus Kanų festivalyje. Jis sakė, kad prieš dvidešimt metų būti pavadintam utopistu buvo komplimentas ir garbė, tačiau dabar tai tapo trūkumu. Dabar būti utopistu yra nenaudinga.

***

Timothée de Fombelle: utopija kaip būdas išgyventi

Birželio 2 d. "Menų spaustuvėje" "Naujosios dramos akcija" pristato vieno įdomiausių jaunosios kartos prancūzų dramaturgijos kūrėjų Timothée de Fombelle’io pjesę "Švyturys". Lietuvišką versiją rengia jaunas režisierius Albertas Vidžiūnas ir aktorius Eimutis Kvoščiauskas, prancūziškai "Švyturį" skaitys garsus jaunosios kartos prancūzų teatro ir kino aktorius Denis Lavant’as. Šia proga pakalbinome Paryžiuje gyvenantį pjesės autorių.

Rašydamas pjeses, režisuodamas, lyg ir priklausote menininkų luomui. Tačiau dirbate ir mokytoju. Ne taip jau dažnai pasitaikantis derinys, bent jau tarp jaunų menininkų. Kaip ir kodėl pasirinkote būtent šias veiklas? Kaip pavyksta jas suderinti?

Mokytoju tapti pastūmėjo aistra literatūrai. Dėsčiau literatūrą Paryžiaus priemiesčių mokyklose, labai problemiškuose rajonuose. Dirbau su mokiniais, kuriems įdomu viskas, bet tik ne literatūra. Iš pradžių buvo labai sunku, bet paskui šis darbas įtraukė. Norėjau, kad vaikai suprastų praktinį rašymo aspektą. Kad suvoktų rašymą kaip konkretų, o ne abstraktų reiškinį. Pasakojau jiems, kad Rimbaud savo gražiausius eilėraščius parašė būdamas jų amžiaus. Tačiau pagrindinės mano pareigos buvo susijusios ne su literatūros dėstymu, o su tam tikru socialiniu darbu: išmokyti paauglį gyventi visuomenėje, bendrauti. Teatras tam puikiai padeda.

Esate dirbęs mokytoju ne tik Prancūzijoje, bet ir Vietname.

Vietname turėjau galimybę pažiūrėti į savo šalį iš šalies. Kai skaitai Montaigne’į ar Flaubert’ą sėdėdamas ant Hanojaus ežero kranto, imi suvokti jų atstovaujamos kultūros, kuri yra ir mano kultūra, kontūrus. Daug keliavau ir iki Vietnamo. Mano tėvas buvo architektas, daug važinėjo darbo reikalais. Pora metų esu su juo gyvenęs Dramblio Kaulo Krante Afrikoje, metus – Maroke. Visos šios kelionės padėjo man atrasti dalykus, kurių mano šalies kultūroje nėra.

Dar besimokydamas mokykloje, buvote subūręs aktorių trupę, kuriai rašydavote tekstus, režisuodavote spektaklius. Gal galėtumėte papasakoti plačiau?

Šią trupę subūriau licėjuje. Tuomet man buvo 16–17 metų. Iš pradžių vaidindavome repertuarines pjeses, vėliau trupės nariams pasiūliau imtis mano paties parašytų tekstų. Rašydamas juos išmėginau įvairiausius žanrus: intymųjį teatrą, istorines pjeses, nuotykines komedijas... Buvo įdomu išbandyti pačius įvairiausius rašymo stilius ir pasitelkus tą "teatrinę laboratoriją" realizuoti juos scenoje. Trupė buvo puiki vieta mokytis ir eksperimentuoti, išmokau ten gerokai daugiau nei iš vadovėlių. O režisūra man pirmiausia yra galimybė pratęsti parašytą tekstą. Režisuodavau tekstus, norėdamas savotiškai juos pabaigti.

O kaip vertinate kitų režisuotus savo pjesių pastatymus? Ar domitės jais?

Taip, dažnai einu pažiūrėti savo pjesių pastatymų, nes jų nėra daug. Kartais mane labai nustebina meninis sprendimas, pasirinktas ritmas: kiekviename pastatyme tas pats tekstas įgauna kitokią spalvą. Bet mane tai žavi. Tekstas tam ir sukurtas, kad būtų iškraipytas, supurtytas, bet tai turi būti padaryta talentingai...

O kitų autorių pjesių pastatymus žiūrite? Ar mėgstate vaikščioti į teatrą?

Taip, dažnai einu į teatrą. Gyvenu Paryžiuje, o čia teatrinis gyvenimas nepaprastai turtingas. Kiekvieną dieną vaidinama mažiausiai 50 pjesių. Bet tikrai gerų pjesių pasitaiko labai retai, maždaug viena per metus.

Esate sakęs, kad bandote kurti "trapumo teatrą". Kas tai yra?

Kalbėdamas apie trapumo teatrą, turiu omenyje dėmesio koncentravimą į situacijas, kurios išmuša personažą iš pusiausvyros, sudrebina jo egzistenciją. Kitaip tariant,"išryškina jo trapumą. Kurdamas tokį teatrą stengiuosi naudoti kuo mažiau priemonių. Pavyzdžiui, visas mano paskutinės pjesės "Rose Cats" veiksmas vyksta 4-ojo dešimtmečio stiliaus lifte.

"Švyturys" – pirmoji į didžiąją sceną patekusi jūsų pjesė. Dabar ji bus pristatoma Vilniuje. Ką galėtumėte apie ją pasakyti?

Pagrindinė mano idėja buvo įkurdinti personažą tokioje vietoje, kuri visuotinai būtų suvokiama kaip vienatvės simbolis. Švyturys. Norėjau aplink jį sukurti tuštumą, tamsą, kuri skatintų personažo vaizduotę kurti vaizdinius. Paskui – kad šiam personažo susikurtam pasauliui kiltų grėsmė, pavojus. Švyturys bus paliktas, viskas gali sugriūti. Pjesės pabaigoje personažas abejoja net savo paties egzistavimu: "Ar aš esu?" Ši pjesė – apie fikciją.

Pjesės pasaulis – tai švyturio berniuko vaizduotės padarinys. Negalėčiau net pasakyti, ar egzistuoja jo brolis. Viena neabejotina – švyturio berniuko galvoje šis brolis yra pats svarbiausias. Jis, žinoma, yra apipintas svajonėmis, idealizuotas. Galima sakyti, kad pjesėje pasakojama apie tam tikrą šizofreniją, kuri yra pagrindinis vaizduotės šaltinis. Ji yra ir pagrindinis vaikystės variklis, padeda susigalvoti svajonę: draugą, brolį, meilę. Rašymas leidžia pratęsti šios svajonės, iliuzijos gyvavimą. Rašymas leidžia svajonei gyventi už šizofrenijos ar vaikystės ribų. Būtent tai mane labiausiai ir žavi. O teatras turi galimybę šiai svajonei suteikti kūną, balsą.

Pjesės pabaiga – tam tikras vaizduotės triumfas. Man ji asocijuojasi su paskutine Beranžė, Ionesco pjesės "Raganosiai" personažo, ištarta fraze "Aš nepasiduodu", "Švyturyje" personažas nepasiduoda. Jo sąmonėje švyturys neužges niekada. Bet man įdomu ir pabaigos, kur personažas miršta, interpretacijos.

"Naujosios dramos akcijos" programa skirta utopijoms. Ką jums tai reiškia?

Utopijos tema man labai įdomi. Nežinojau, kad festivalis skirtas šiai temai. "Švyturyje" utopija yra tas prieglobstis, kurį personažas bando susikurti nedideliame, vandenyne plūduriuojančiame žemės lopinėlyje, tai – siekis padaryti, kad jame būtų įmanoma gyventi. Personažas susikuria kasdienybę, įpročius, tėvą, brolį. Jis susikuria pasaulį, kuris jam teikia paguodos. Utopijas visais laikais pagimdydavo noras perkurti realybę. Tai vienas iš būdų išgyventi. Ir aš manau, kad literatūra yra vienas iš utopijos pavidalų. O rašant "Švyturį" man įdomiausia buvo pažiūrėti, kas nutinka, kai utopijai ateina pabaiga. Bandžiau įsivaizduoti, kaip personažas pratęs utopijos egzistavimą tada, kai aplink jį viskas ims griūti.

Kalbėjosi Genevičve Genicot ir Ramunė Bieliauskaitė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 84 iš 84 
6:33:15 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba