SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-05-21 nr. 615

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |

`

Pirmasis 
• Dovilė Tumpytė
Septynios tapybos nuodėmės
14

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Ciūrichas – Vilnius
2
 Jūratė Gustaitė
Muzikologinės veiklos paraštėse
2
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Kažkuo panašios
8
• Japonijos parama Muzikos akademijai
• Rusų romansai "Mokytojų namuose"
• Trys progos prisiminti kompozitorių Jurgį Karnavičių1
• Kviečia Vyčio Jankausko trupė
• KONCERTAI

Dailė 
• Vika Ryžovaitė
Žaidžiantys menininkai
4
• Laima Kreivytė
Šiaurės maršrutai: Stokholmas
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI2

Teatras 
• Jaunieji prancūzų dramaturgai
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Keičiant tapatybes
• Reportažas iš Dievo apleisto miesto1
• Geri norai
• Miuncheno bienalėje – Vykinto Baltako operos premjera
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Agnė Narušytė
Savaitgalis Londone

Bibliografija 

Muzika

Muzikologinės veiklos paraštėse

Minint profesoriaus Algirdo Ambrazo 70-metį. Iš jubiliejui skirtos konferencijos

Jūratė Gustaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Algirdas Ambrazas
M. Ambrazo nuotr.

Aktyvaus kūrybingo žmogaus veiklos paraščių prasmė, funkcija ir vertė yra nevienareikšmės ir gali būti įvairiai interpretuojamos. Akivaizdu, kad be pakraščių nėra centro, be mažiau svarbaus nėra pagrindinio, svarbiausio. Neatskiriami yra raštas ir paraštės. "Kuo daugiau aprėpiama raštu, tuo labiau plečiasi ir paraštės", – teigė Viktorija Daujotytė ("Raštai ir paraštės", 2003). Daugelio našiai dirbančių lietuvių muzikologų veikloje įžvelgiame tarsi binarinį modelį, pagrįstą koncentruotosios zonos ir periferijos santykiu. Vienas iškart atsakys, kuri veikla jam yra svarbiausia ir mieliausia, o kuria jis verčiasi iš vienokio ar kitokio reikalo, iš įpareigojimo ar įsipareigojimo, kitas, atsigręžęs į kelių dešimtmečių praeitį, tarstels, kad jo veiklos centras ir pakraščiai ne kartą susikeisdavo vietomis, gal išorinių aplinkybių, o gal ir jo paties laisva valia.

Profesorius Algirdas Jonas Ambrazas, kurį pažįstame kaip labai nuosekliai, kryptingai, nuo jaunystės žengusį pasirinktuoju tarnystės muzikai keliu, nedvejodamas įvardija savo veiklos centrinę magistralę – mokslininko darbą. Prisimena, kad pašaukimą būtent šiam darbui jame įžvelgęs jo pirmasis muzikos mokytojas Povilas Tamuliūnas. Po to seka atodūsis "deja"... Todėl galėtume suprasti, kad net pedagoginis darbas yra tik greta, o visa kita – publicistas, redaktorius, enciklopedininkas, leidinių (knygų, natų, plokštelių rinkinių) sudarytojas, recenzentas, vertėjas, terminologas, mokslo veiklos organizatorius ir... (toliau laisvai perfrazuoju Wagnerį) "dar dievai žino kas, nes tampa tuo, ko šiuo metu iš jo reikalauja jo pasija", – visa tai tarsi tolina nuo tos centrinės magistralės.

Ne vienas kolegų, kalbėjęs ar rašęs apie Profesorių, akcentuoja jo daugiašakę veiklą. Prieš 20 metų paskelbtame Vytauto Landsbergio straipsnyje "Apie Algirdą Ambrazą dar ne viskas" ("Literatūra ir menas", 1984 02 04) vardijami šie jo veiklos aspektai: muzikos kūrybos tyrinėtojas, šiuolaikinės muzikos populiarintojas, leidinių sudarytojas, pedagogas. Šį vasarį minint Profesoriaus jubiliejų, kalbėdama per radiją Ona Narbutienė akcentavo būtent pastaraisiais dešimtmečiais išryškėjusią kovingą jo, kaip visuomenininko, poziciją: jis "sureaguoja kaip žaibas ir maksimalistiškai "gula ant bėgių" gindamas teisybę". Kas paskatino imtis įvairių muzikologinės veiklos formų? Pasak paties Profesoriaus, pirmiausia – suvokimas, kad muzikologija yra kompleksinė specialybė; antra – tai yra pašaukimas, taigi, iš pašauktojo reikalauja visų jo galių ir gebėjimų, tarnystės jai visomis formomis; trečia – etiniai stimulai, sąžinės balsas, kuris neleidžia nepadaryti gero ir teisingo darbo, jei gali jį padaryti.

Apie publicistinius, platesnei visuomenei skirtus, kartais atvirai tendencingus gerąja šio žodžio prasme A. Ambrazo tekstus ne kartą kalbėta. Jie pirmiausia atkreipia dėmesį, nes dažnai atrodo netikėti, net paradoksalūs, ypač tiems, kuriems Profesorius – mokslo problemose paskendęs tyrinėtojas, nelabai mėgstantis viešumą, kartais kiek atsiribojęs nuo realybės. Iš tikrųjų yra visai ne taip. Jis dėmesingai seka visus kultūrinio (ir politinio) gyvenimo įvykius, lanko koncertus, skaito knygas ne tik apie muziką, žiūri geras televizijos laidas, ir jei kas nors prašyte prašosi reakcijos – viešo atsiliepimo, tiesiog nenusiramina, kol to nepadaro.

A. Ambrazo publicistika turtinga – tematikos, žanrų ir stiliaus požiūriu. Net polemizuodamas Jis gali būti įvairus. Narsaus tiesos gynėjo stiliumi, kartais pakiliu, kartais ironišku, bet niekad nenuasmenintu, parašyta ir dalis Sąjūdžio meto straipsnių, kuriuos pavadinčiau tiesiog pilietiniais. Visai kitam publicistikos tipui priskirtume Profesoriaus rašinius spaudoje apie jo širdžiai brangius žmones, įvykius, reiškinius. Jie – tarsi lyrika, sielos išpažintis: paženklinti įkvėpimo, romantiškai impulsyvūs ir kartu prasmingai apmąstyti. Tai pastabaus, gebančio taikliai charakterizuoti situaciją, asmenį, aplinką prozininko tekstai, grindžiami jautraus poeto vaizduote ir asmeniniu išgyvenimu. Iš atminties iškyla kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno pasakymas: "Mintis tampa menu, jei įgauna individualų išraiškos būdą – formą". Tokį išraiškos būdą įgavo straipsnis-recenzija "Muzikinė auka Gėrio Karalystei" ("Krantai", 1991, Nr. 6) apie kamerinio anasamblio "Regnum" atliktą vieną paskutiniųjų J.S. Bacho kūrinių ir, aišku, straipsnis, kuriame nusilenkiama didžiojo lietuvių ir prancūzų poeto asmenybei. Tai – "Gėlės ant Oskaro Milašiaus kapo", nuostabus pasakojimas, neatsitiktinių"atsitiktinumų vėrinys ("Krantai", 1989, Nr. 3).

Dar viena Profesoriaus raiškos sfera – memuaristika. Matydama, kaip jis, sėdėdamas kuriame nors suėjime (posėdyje, konferencijoje, minėjime) nuolat užsirašinėja, kas ką sako, skaičius, pavardes, vis svarstau, kur visa tai nukeliauja, gal į dienoraštį ar kokį metraštį... Aiškaus atsakymo iš Profesoriaus negavau, tačiau skaitydama jo prisiminimus apie Peterburgo konservatorijos profesorių Semioną Ginzburgą ir Alma Atos konservatorijos pedagogę, Skriabino kūrybos tyrinėtoją dr. Varvarą Dernovą, supratau, kokia svarbi atsiminimuose yra tiksli ir detali informacija. Kartu, žinoma, žavi patrauklus pasakotojo stilius, gebėjimas sukurti gyvą žmogaus ir mokslininko portretą, jaučiamas nuoširdus dvasinis ryšys, siejantis profesorių Ambrazą su vyresniaisiais kolegomis. Rašantysis pastebi tuos mokslininkų bruožus, kuriuos pats brangina, cituoja tas jų mintis, po kuriomis gal ir pats pasirašytų. Pavyzdžiui, iš S. Ginzburgui skirtoje knygoje publikuotų atsiminimų: "Pasiaukojęs jaunų muzikologų auklėjimui, sąžiningai atlikdamas daugybę kitų įpareigojimų, Semionas Lvovičius dažniausia aukojo savąjį mokslo darbą. Viename laiške (1973 09 14) jis įkalbinėjo mane neatidėlioti pradėto didelio darbo, ir rašė: "Aš pats, suviliotas skubių darbų, atidėliojau daugelį sumanytų tyrinėjimų [...]. Būtinai pagrindiniam dalykui skirkite daugiausia dėmesio – toks Jums mano patarimas, mano paties gyvenimu patikrintas."

Tikrai metraštininko plunksnos vertą, sensacingą tekstą A. Ambrazas paskelbė "Muzikos baruose" (1998, Nr. 7–8, "Prisimenant Maestro Maskvos Kolonų salėje"). Tai pirmojo susitikimo su Lordu Yehudi Menuhinu 1971-ųjų Tarptautinės muzikos tarybos surengtame VII tarptautiniame kongrese Maskvoje įspūdžiai. Pasakojimas toks ryškus ir tikslus – kokia buvo aplinka, ką ir kaip pasakė Menuhinas, – kad, regis, ši istorinė didžiojo muziko kalba cituota iš pirminio šaltinio – įrašo ar spausdinto teksto, tačiau, pasirodo, tas šaltinis buvo Profesoriaus užrašai. Taip ir susimąstai, kiek turtų dar slypi tose mažose, paskubomis prirašytose Profesoriaus knygelėse ar lapeliuose.

Jau daug metų, tarsi jausdamas įsipareigojimą, Profesorius praneša kultūrinės spaudos skaitytojams, kas, kur ir kaip užsienyje yra rašęs ar kalbėjęs apie lietuvių muziką ir muzikus, kokie yra Lietuvos ir užsienio muzikologų ryšiai. Rašo įvairiuose leidiniuose, kur tik ši informacija gali būti aktuali. O kiek kasmet į tolimus ir artimus kraštus iškeliauja Profesoriaus siuntinėlių ir laiškų su knygomis apie lietuvių muziką, su jos natomis, įrašais. Yra prasitaręs, kad jam miela ši "lietuvių muzikos ambasadoriaus" misija.

Profesoriaus straipsnių periodikoje tematika gana įvairi, tačiau pagrindinės temos susijusios su svarbiausiais Lietuvos muzikinio gyvenimo klausimais - kūryba, muzikos skleidimu, švietimu, su Profesoriaus pedagoginiu darbu, su jo mokslinių tyrinėjimų objektais. Jei vertintume Profesoriaus muzikologinės veiklos atšakas pagal laiko sąnaudas, ko gero, į pirmąsias eiles išsiveržtų konsultanto pozicija. Turbūt niekam ir niekados – studentui, doktorantui ar šiaip besidominčiam kokiu nors muzikos klausimu – Profesorius nėra atsakęs, atvirkščiai: paduotas tekstas įdėmiai perskaitomas, surašomos pastabos ir pasiūlymai, kartu įteikiamas maišelis knygų su jau įdėtais popierėliais – ką reikėtų papildomai paskaityti. Kiek konsultantas padėjo – geriausiai žino konsultuojamasis, aišku, kai jo kompetencija leidžia jam tai įvertinti. O mes apie konsultanto indėlį galime tik spėlioti iš kuklių įrašų autorių dovanotose knygose. Pavyzdžiui, Zenono Slaviūno dedikacija jo knygoje, išleistoje rusų kalba: "Didžiai gerbiamam ir nuoširdžiam mano konsultantui ir įžymiajam muzikologui A. Ambrazui. Dėkingas Z. Slaviūnas. 1972 02 20". Arba dar vienas įrašas, už kurio slypi labai daug, – knygoje "Akordo sandaros klausimu": "Mielam Algiui Ambrazui dėkingas už nuoširdžią kūrybinę draugystę. Julius Juzeliūnas. 1973 11 15". Konsultanto ir"leidybai rengiamos knygos recenzento darbai – gana artimi. Recenzuota Maskvoje išleista Jurijaus Cholopovo "Garmonija: teoretičeskij kurs", daugelis lietuviškų monografijų – V. Landsbergio "Česlovo Sasnausko gyvenimas ir darbai", Danutės Petrauskaitės "Jeronimas Kačinskas", kolektyviniai straipsnių rinkiniai "Osvaldas Balakauskas. Muzika ir mintys", "Feliksas Bajoras. Viskas yra muzika" ir kt.

Greta šios veiklos – specialiojo redaktoriaus darbas. Pavyzdžiui, Antano Gailiaus versto Thomo Manno knygos "Daktaras Faustas" muzikinė redakcija; "Lietuvių liaudies dainyno" nuo I iki XI tomo (1980–1996) melodijų pateikimo ir lentelių redakcija (kartu su J. Juzeliūnu). Profesorius – almanacho "Muzika" visų dešimties numerių (1979–1992) redakcinės komisijos narys, nors iš tikrųjų – jų sudarytojas ir redaktorius; rinkinio "Muzika ir teatras" (dvylika knygų, 1962–1977), "Menotyros" (nuo Nr. 1, 1967) redakcinių komisijų narys, "Lietuvos muzikologijos" redakcinės komisijos pirmininkas ir t.t.

Noriu priminti vieną mažiau žinomą leidinį, neturėjusį gražios išvaizdos, lyg ir vietinės reikšmės, bet svarbų mūsų aukštosios muzikos mokyklos gyvenime. Tai Profesoriaus sumanytas ir realizuotas 1975 m. Lietuvos konservatorijoje įkurtos Probleminės tarybos informacinio-reklaminio prospekto "Mokslo žinios", kaip šiandien sakytume, projektas. Išėjo šeši numeriai (1977–1982). Redaktoriaus pareigas atliekančiam Profesoriui tekdavo pačiam sudaryti numerį, suredaguoti, o kartais ir už kitus parašyti. "Mokslo žiniose" randame daug mokyklos istorijai svarbios medžiagos apie konservatorijos pedagogų ir studentų mokslinę veiklą, čia rengtas konferencijas, leistus leidinius. Beje, Profesorius buvo Probleminės tarybos pirmininko J. Juzeliūno pavaduotojas.

Tie, kurie prisimena, kaip prieš tris keturis dešimtmečius lietuviškai skaitėme padauginto mašinraščio pavidalu E. Krženeko "Dvylikatonio kontrapunkto studijas", "Muzikos naujienose" (1971) atspausdintą P. Schenko straipsnį "Funkcija muzikoje" ar "Pergalės" žurnale –H. Eislerio straipsnį "Arnoldas Šenbergas", žinojome, kad už šią muzikologinę informaciją esame dėkingi minėtų tekstų vertėjui iš vokiečių kalbos Algirdui Ambrazui.

Konsultantas, redaktorius, vertėjas. Čia derėtų prisiminti ir terminologą. Ne vien todėl, kad Profesorius jau daug metų (nuo 1977-ųjų) yra Lietuvos muzikos akademijos terminologijos komisijos narys. Jis turi puikų kalbos pojūtį ir juo pagrįstai pasikliauja. Nelinkęs iškart pasiduoti mus nuolat užgriūnantiems naujiems kalbininkų pasiūlymams ir reikalavimams. Konsultuodamas mokslinių tekstų autorius, oponuodamas disertacijoms, Profesorius ypač yra dėmesingas terminijai. Beje, visi terminai "Muzikos kūrinių analizės pagrindų" vadovėlyje (1972; A. Ambrazas yra vienas pagrindinių jo autorių ir mokslinis redaktorius) jo sutikslinti, sulietuvinti ir šiandien plačiai vartojami. Tačiau nežinau, bent jau aš, termino, prie kurio skliausteliuose rašytume Profesoriaus pavardę. Turbūt labiau yra linkęs į kultūros tęstinumą – tradiciją, jos tobulinimą, nei žinomo reiškinio autorinį pervardijimą.

Enciklopedininkas... Profesoriaus straipsniai paskelbti aštuoniose enciklopedijose, iš jų trys – užsienio muzikinės (rusų, vokiečių, suomių). 1995–2004 m. jis buvo Lietuvos mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto Tarybos narys; yra dabar leidžiamos Lietuvių muzikos enciklopedijos mokslinės redakcinės tarybos narys ir vyriausiasis redaktorius, kuriam tenka perskaityti visus teikiamus straipsnius, įvertinti vaizdinę medžiagą, kurio valioje paskutinės korekcijos. Būtent šiuose dviejuose tomuose Profesorius paskelbė daugiau kaip pusantro šimto savo straipsnių, tarp kurių – tokie fundamentalūs kaip muzikos forma, muzikos kalba, muzikos kūrinių analizė, muzikos sistema, muzikos stilius, muzikos teorija, kompozitorių mokykla, dermė; jam pačiam ypač brangios personalijos – Juozas Gruodis, Julius Juzeliūnas, Claude Ballif, Varvara Dernova, Semionas Ginzburgas, Juzefas Konas, Arthuras Vincentas Lourié ir kt.

Daugeliui netikėta A. Ambrazo, kaip Lietuvos mokslo įstatymų, nuostatų ir kitų reglamentų kūrėjo bei tobulintojo, veikla. 1991–1999 m. jis buvo Lietuvos mokslo tarybos narys, 1999–2003 m. šios tarybos humanitarinių mokslų ekspertų komisijos narys ir parengė daug tekstų, kuriuose siūloma koreguoti arba iš esmės keisti dokumentų formuluotes, vengti perdaug detalaus mokslo gyvenimo reglamentavimo, kuriuose ginamos studijų ir mokyklų teisės, smerkiamos Švietimo ir mokslo ministerijos "biurokratų pastangos valdyti". Kadangi šie tekstai nėra viešai skelbiami, kai ką detalizuosiu. Ypač svarbios man pasirodė Profesoriaus pastabos dėl Lietuvos mokslo raidos strategijos menotyroje, glaustai ir aiškiai suformuluojančios esminę menotyros specifikos sampratą: "Humanitariniai mokslai, o ypač menotyra nuo tiksliųjų mokslų iš esmės skiriasi pačiu objektu: čia visų pirma tyrinėjami ne materialaus, griežtų objektyvių dėsningumų determinuoti, bet dvasinio pasaulio reiškiniai, susiję su subjektyviu suvokimu ir laisvesne interpretacija. Todėl menotyriniams darbams neturėtų būti mechaniškai taikomi tiksliesiems mokslams būdingi standartai (formulės, eksperimentai ir pan.). Menotyriniai darbai turi teisę į laisvesnę struktūrą ir literatūrinę minčių pateikimo formą. Prieinamumas platesniam skaitytojų ratui – tai ne tokių darbų trūkumas, o veikiau privalumas. Humanitariniai, o ypač menotyros mokslo darbai dažnai atlieka ne vien tik teorinio tyrimo, bet ir jo rezultatų praktinio įdiegimo – populiarinimo funkciją." (2000 05 14)

Profesoriui teko dirbti įvairius muzikologo darbus – ir radijo muzikos redaktoriaus (rengti radijo laidas), Filharmonijos muzikos redaktoriaus (rašyti koncertų anotacijas), teko būti muzikos kūrinių įsigijimo ekspertų komisijos nariu, plokštelių įrašų studijos Meno tarybos nariu, Tarpžinybinės muzikos tarybos muzikos teorinių disciplinų sekcijos pirmininku ir t.t. Už visų jų – dešimtys ir šimtai valandų darbo – rašymo, posėdžiavimo, svetimų raštų taisymo, įtikinėjimo, gal ir džiaugsmų...

Vietoj išvadų siūlau kiek kitaip pažvelgti į Profesoriaus veiklą. Pabandykime Jo darbus sumodeliuoti ne pagal centro ir periferijos, rašto ir paraščių struktūrą. Sisteminimo kriterijumi tebūnie ne veiklos pobūdis (mokslo darbas, pedagogika, redagavimas, leidinių sudarymas ir kt.), o svarbiausi objektai – personalijos, reiškiniai ar idėjos, kurioms Profesorius yra ištikimas beveik visą savo gyvenimą. Ir tada pamatysime, kad ilgametė įvairialypė A. Ambrazo veikla yra orientuota į kelis pagrindinius centrus: Gruodį, Juzeliūną, Milašių, muzikos teoriją, Lietuvos kultūrą... Jie visą laiką egzistuoja tekste arba potekstėje tarsi vidiniai imperatyvai. Ir tada suprasime, kad jokių nereikalingų, jokių atsitiktinių ar pakraštinių darbų mūsų gerbiamas Profesorius nėra daręs.

Viskas yra svarbu, viskas yra susiję.

 

Skaitytojų vertinimai


3499. Pagarbiai2004-05-27 19:48
Gerbiu si profesoriu

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 84 iš 84 
6:33:05 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba