SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-05-21 nr. 615

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |

`

Pirmasis 
• Dovilė Tumpytė
Septynios tapybos nuodėmės
14

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Ciūrichas – Vilnius
2
• Jūratė Gustaitė
Muzikologinės veiklos paraštėse
2
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Kažkuo panašios
8
• Japonijos parama Muzikos akademijai
• Rusų romansai "Mokytojų namuose"
• Trys progos prisiminti kompozitorių Jurgį Karnavičių1
• Kviečia Vyčio Jankausko trupė
• KONCERTAI

Dailė 
• Vika Ryžovaitė
Žaidžiantys menininkai
4
• Laima Kreivytė
Šiaurės maršrutai: Stokholmas
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI2

Teatras 
• Jaunieji prancūzų dramaturgai
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Živilė Pipinytė
Keičiant tapatybes
• Reportažas iš Dievo apleisto miesto1
• Geri norai
• Miuncheno bienalėje – Vykinto Baltako operos premjera
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Agnė Narušytė
Savaitgalis Londone

Bibliografija 

Kinas

Keičiant tapatybes

nauji filmai

Živilė Pipinytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Vagiant gyvenimus"

Žanriniai, anksčiau B klasės kinu vadinti filmai paradoksaliai tiksliai formuluoja šių dienų žmones kankinančius klausimus. Šie filmai ir toliau išlaiko pramogos formą, tačiau jų kūrėjams jau nereikia aiškinti didžiojo Hitchckoko, kuris išreiškė save ne siužetu, o stiliumi, pamokų. Siaubo kino metro virtuoziškumas manipuliuojant žiūrovo žvilgsniu ir geismu patirti siaubo saldybę, ko gero, vis dar nepralenkiamas, tačiau jo sekėjai dauginasi tiesiog geometrine progresija, o metrui prilygti gali nebent vis tas pats Brianas De Palma ir Davidas Fincheris. Jie perėmė ne tik ypatingą Hitchckoko stiliaus pojūtį, norą provokuoti vulgarius psichoanalizės interpretuotojus, bet ir polinkį filosofuoti. Hitchcokas stengėsi parodyti, kad blogis egzistuoja visur, tik mes naiviai vengiame jį pripažinti ir atpažinti. Dabar laikai pasikeitė, blogis tapo neatsiejama masinės kultūros dalimi. Todėl keičiasi ir filmai, kurių autoriai stengiasi išlaikyti Hitchcoko stilių ir dvasią.

Neseniai į jų gretas įsiliejo du naujokai – D.J. Caruso ir Davidas Koeppas. Jų filmai "Vagiant gyvenimus" ir "Paslaptingasis langas" išsaugo siaubo filmo arba psichologinio trilerio taisykles, tačiau kartu tai ir prestižinė produkcija, nes pagrindinius vaidmenis sukūrė brangios ir populiarios žvaigždės. Gal savo menine verte ar originalumu jie ir nelabai išsiskiria, tačiau abu filmai man pasirodė įdomūs tuo, kaip jie inkorporuoja kadaise tik aukštajai kultūrai būdingas temas į masinę kultūrą. Juolab kad abiejų temos iš esmės identiškos – žmogaus tapatybė, jos vertė ir jai kylančios grėsmės.

D.J. Caruso filmo "Vagiant gyvenimus" ("Taking Lives", JAV, 2004) herojė – į Kanadą komandiruota FTB agentė – gaudo žudiką maniaką. Ileanai Skot, kurią suvaidino erotiškoji Angelina Jolie, svarbu suprasti jo asmenybę, įlįsti į jo kailį. Simboliška, kad pirmąkart heroję pamatome gulinčią ką tik maniako aukai iškastoje kapo duobėje – taip ji analizuoja žudiką, jo elgesį, trumpai tariant, stengiasi įsiskverbti į jo vidų, suvokti jo tapatybę. Jai tenka sunki užduotis, nes žudikas žudo būtent norėdamas savo tapatybę pakeisti. Žudydamas jis persikūnija į savo auką, pradeda gyventi jos gyvenimą, rengtis jos drabužiais, perima jos įpročius ir pomėgius, net profesiją ir namus. Žinoma, kaip ir dera amerikiečių filmui, galiausiai jo elgesys paaiškinamas banaliai – vaikystėje patirta trauma. Tačiau žudiko sunaikinimo procesas užtrunka, nes Ileanai svarbi ne trauma ir jos sukeltas poreikis, o tapatybės keitimo mechanizmas ir žudiko vaizduotės funkcionavimas. Taip filmo kūrėjai tarsi priartėja prie klausimo, ar tapatybę apibūdina tai, kas mes esame, ar tai, kuo mes manomės esą. Ileana už tą atsakymą užmoka pakankamai skaudžiai, todėl toks saldus jos kerštas. Jis gana netikėtas, netikėta ir tai, kad filmo kūrėjai sugeba net iš tikrųjų išgąsdinti žiūrovus, o tai vadinamuosiuose psichologiniuose trileriuose atsitinka vis rečiau.

Filmo kūrėjus konsultavo buvęs FTB agentas Robertas Bessleris, jis buvo ir "Avinėlių tylėjimo", "Hanibalo" konsultantas. Manau, kad tai svarbu, nes žudiko maniako fenomenas darosi vis visuotinesnis. Kelis Rusijoje siautėjusius maniakus (tarp jų ir siaubingąjį Čikatilą) sugavęs Amurchanas Jandijevas viename interviu teigė, kad jų daugės, nes maniakų skaičius auga proporcingai visuomenės įtampai. Jis net mano, kad netolimoje ateityje tai taps gyvenimo norma. Todėl "Vagiant gyvenimus" įdomu stebėti keistą natūralizmo (be abejo, tai eksperto nuopelnas) ir efektingo, rafinuoto vizualumo (verta įsidėmėti operatoriaus Amiro Mokri pavardę) lydinį. Sakyčiau, kad ta savotiška eklektika visai neerzina, ji pripildo filmą papildomų prasmių. Tai akivaizdžiai tinka ir kalbant apie aktorių vaidybą: Angelina Jolie sunkiai atsikrato visagalės Laros Kroft įvaizdžio, nors atrodo netikėtai stilingai, paveikslų prekiautoją suvaidinęs Ethanas Hawkas – daug buitiškesnis, minkštesnis. Herojės kolegos – Kanados policininkai, kuriuos epizoduose vaidina puikūs prancūzų aktoriai Tcheky Karyo, Olivier Martinezas ir Jeanas-Huges Angladas atneša į ekraną ne tik kitą vaidybos manierą, bet ir kitą gyvenimo stilių. Aišku, įsimena ir epizodai su žudiko motina, kurią suvaidino amerikiečių nepriklausomojo kino legenda Gena Rowlands. Būtent epizodiniai personažai ir juos suvaidinę aktoriai paryškina režisieriaus siekį nutolti nuo siaubo filmų stereotipų. Tačiau koją pakiša dažnai vaizdą užgožianti išraiškinga Philippo Glasso muzika ir jau gana pabodę gražiosios Kanados gamtos peizažai.

iliustracija
"Paslaptingasis langas"

Todėl perbėgusi į kitą "Akropolio" salę, kurioje rodė Davido Koeppo "Paslaptingąjį langą" ("Secret Window", JAV, 2004), pasijutau tarsi atsidūrusi tame pačiame filme – vėl išraiškinga Philippo Glasso muzika, vėl meistriškai Freddy Murphy nufilmuoti gražūs Kanados gamtos kampeliai, vėl tapatybę žiūrovų akyse pamažu prarandantis herojus. Tai rašytojas Mortas, kuris skiriasi su neištikima žmona ir nuo nemalonių minčių vasarvietėje prie idiliško ežero gelbstisi viskiu ir miegu. Vėl efektingas pirmasis herojaus pasirodymas ekrane: kamera ilgai skverbiasi per namelio sienas, langus, klaidžioja po namus, kol sustoja ties miegančio Morto – Johnny Deppo – veidu. Todėl viskas, kas įvyks vėliau, gali būti traktuojama ir kaip sapnas, kuris kartais gal nutrūksta, ir kaip susidvejinusios herojaus psichikos veidrodis. Neatsitiktinai vienoje svarbiausių filmo scenų Mortas, stovėdamas priešais veidrodį, mato tik savo nugarą. Kaip baisus sapnas rašytoją persekioja ir kažkoks baisiai sniaukrojančiu balsu kalbantis pietietis (John Turturro), apkaltinęs Mortą plagiatu. Jei nežinotume, kad filmo pagrindas – Stepheno Kingo romanas, interpretacijų gal būtų daugiau, bet pastaraisiais metais Kingas nuolat kartoja kelis jau gana gerai žinomus motyvus, todėl filmo pabaigą nesunku nuspėti jam prasidėjus, ypač tada, kai randamas negyvas rašytojo šuniukas. Tai suvokia ir filmo režisierius Davidas Koeppas – anksčiau ir pats garsus scenaristas, sukūręs "Gyvatės akių", "Juros periodo parko", "Panikos kambario" ir kitų filmų scenarijus. Todėl jis labiau akcentuoja Deppo žavesį, jo sutrikusio, dažnai įnirštančio vaiko minas, jo baimę, žodžiu, tariamos ir tikrosios tapatybės neatitikimą. Morto blogis išsiveržia staiga, bet visai nekeičia nei jo išorės, nei manierų, nei humoro jausmo. Jis užsidaro savyje, savo paranojoje, savo sukurtoje paslaptyje ir gal būtent joje atranda save. Paskutiniai filme skambantys jo žodžiai: "Tu tai gali…" liudija buvimo savimi ekstazę.

iliustracija
"Po Toskanos saule"

Ta frazė primena ir ne vieną reklamą, kasdien skambančią iš televizoriaus ekrano. Reklama, spalvoti žurnalai teigia, kad kiekvienas gali susikurti sau naują tapatybę. Tam stinga tik kažko labai nedaug – kam"brangių kvepalų, kam naujo automobilio, kam tiesiog gero moteriško romano, teigiančio, kad gyvenime viskas įmanoma, kad niekad nevėlu viską pradėti iš naujo. Manau, kad toks yra ir Frances Mayes romanas, pagal kurį sukurtas ir šiandien Lietuvos ekranuose pasirodantis Audrey Wells filmas "Po Toskanos saule" ("Under the Tuscan Sun", JAV, Italija, 2003). Filmo herojė – prie keturiasdešimties artėjanti amerikietė Frensė – per skyrybas netenka visko, kas jai buvo brangiausia, ir vis giliau grimzta į depresiją ir kūrybos krizę. Draugės jai pataria prasiblaškyti, ir Frensė kartu su gėjų ekskursija išvyksta į Italiją. Čia ji įsimyli vieną paslaptingą"seną vilą ir negaišdama laiko ją nusiperka. Vila apleista ir, matyt, simbolizuoja herojės sielos griuvėsius. Todėl dėsninga, kad vilos prikėlimas sutampa su dvasinio herojės atgimimo procesu. Juo sezoniniais darbininkais įsidarbinusių lenkų intelektualų dėka vila tampa gražesnė ir jaukesnė, tuo moteriškesnė ir atviresnė gyvenimui darosi Dianos Lane vaidinama Frensė. Ji net sugeba įsimylėti tipišką italų mergišių ir dėl jo apsiauti aukštakulnius batelius. Sutikite, tai žygdarbis. Beje, ji pradeda rašyti naujus romanus ir pagaliau sutinka tikrąją meilę. Kuklios moteriškos svajonės išsipildo, ir net su kaupu.

Mėgstu skaityti vadinamuosius "bobiškus" romanus. "Bridžitos Džouns dienoraščiai" ir kiti panašūs kūriniai yra suteikę ne vieną džiugaus atpažinimo akimirką. Apskritai manau, kad tų romanų (ir pagal juos sukurtų filmų) terapinė galia glūdi būtent tame, kad padeda atpažinti save. Tas atpažinimas ypatingas, nes leidžia pažvelgti į save ironiškai, kartais net sarkastiškai. Humoras gydo. Būtent ironijos, sarkazmo ir humoro man ir pristigo filme. Pamačiau tik saldžią pasakaitę apie dar vieną amerikiečių Pelenę, kuri, veikiama Europos ir jos tūkstantmetės kultūros, tampa skoningus drabužėlius dėvinčia gyvenimo karaliene. Filmo kūrėjai viską taip nusaldina, kad net kai kuriuose dialoguose išlikusias ironijos atplaišas užgožia neskoningi, bet tarsi madingam interjerų žurnalui nufotografuoti Toskanos vaizdai (nesąmoningai juos nuolat lygini su Bertolucci "Pavogto grožio" Toskana, ir, deja, turi konstatuoti, kad banalybė neturi ribų, todėl yra nenugalima). Filmo lėkštumą dar labiau pabrėžia paslaptingosios gražuolės, kuri tampa amerikietės drauge ir patarėja, motyvas. Ji kažką svaičioja apie Federico Fellini, imituoja "Saldaus gyvenimo" ir "Amarcord" scenas, kurios ir yra "Po Toskanos saule" banalybės apoteozė. Gaila didžiojo Federico Fellini, gaila Czesławo Miłoszo, kurį skaito lenkai statybininkai – intelektualai. Gaila europietiškos tapatybės, kurią "Po Toskanos saule" kūrėjai paverčia sudedamaisiais naujo gyvenimo reklamos vaizdais.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 84 iš 84 
6:33:03 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba