SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-05-21 nr. 615

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |

`

Pirmasis 
• Dovilė Tumpytė
Septynios tapybos nuodėmės
14

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Ciūrichas – Vilnius
2
• Jūratė Gustaitė
Muzikologinės veiklos paraštėse
2
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Kažkuo panašios
8
• Japonijos parama Muzikos akademijai
• Rusų romansai "Mokytojų namuose"
• Trys progos prisiminti kompozitorių Jurgį Karnavičių1
• Kviečia Vyčio Jankausko trupė
• KONCERTAI

Dailė 
• Vika Ryžovaitė
Žaidžiantys menininkai
4
 Laima Kreivytė
Šiaurės maršrutai: Stokholmas
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI2

Teatras 
• Jaunieji prancūzų dramaturgai
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Keičiant tapatybes
• Reportažas iš Dievo apleisto miesto1
• Geri norai
• Miuncheno bienalėje – Vykinto Baltako operos premjera
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Agnė Narušytė
Savaitgalis Londone

Bibliografija 

Dailė

Šiaurės maršrutai: Stokholmas

Po muziejus pasižvalgius

Laima Kreivytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Yinka Shonibare. "Vazų laivas butelyje". 2004 m. (Moderna Museet)

Banalu būtų pradėti nuo teiginio, kad Stokholmas – miestas ant vandens. Nes kolektyvinėje vaizduotėje tokia neabejotinai yra Venecija. Švedijos sostinę galima pavadinti plaukiančiu laivu – dėl senamiesčio saleles ir prieplaukas apsupusių burlaivių. Gal toks pavadinimas pernelyg romantiškas, bet istoriškai ir kultūriškai pateisinamas. Ne tik dėl to, kad Vazų muziejuje saugomas garsusis XVII a. laivas, o turizmo firmos siūlo "vikingų turus". Venecijoje vanduo atsimuša į akmenį (architektūrą), o Stokholme – į baltus medinių laivų korpusus. Ir šio tiesiogine prasme pasakiško vaizdo nenustelbia jokie šiuolaikiniai "vizualiniai efektai". Mat bet kokia reklama Stokholmo senamiestyje uždrausta. Žvilgsnis ramiai slysta senų namų stogais, bažnyčių bokštų smailėmis, burlaivių stiebais ir tik kažkur tolimame kalno kampelyje atsimuša į vos rusenančią "Coca-Cola". Nedaug sostinių gali sau leisti (ir kitiems pasiūlyti) tokią prabangą – gėrėtis "gryna" istorija. Grįžus į Lietuvą švediškas socializmas atrodo dar gražiau, nes mūsų sostinėje paskutines kultūros saleles jau baigia užkariauti laukinis kapitalizmas.

"Tikras" ir "netikras" menas

Stokholmo muziejams istorija nėra tik gražus dekoras – jie patys provokuoja "senų" ir "naujų" laikų susidūrimą, siekdami vertingiems eksponatams įkvėpti gyvybės. Nacionalinis muziejus parengė įdomią parodą "True & False". Nesinorėtų jos pavadinimo versti kaip "Originalas ir klastotė", nes tų "neoriginalų" tipologija daug įvairesnė. Dar blogiau būtų sakyti "Tikra ir netikra", nes visi darbai pasibaisėtinai tikri! Muziejaus tikslas yra parodyti skirtingus to "tikrumo" atspalvius ir vertę. Parodoje greta eksponuojami originalai, replikos, kopijos, pastišai, plagiatai ir net klastotės, kartu paaiškinat terminų reikšmes ir kaip profesionalai juos atskiria. Edukacinė parodos programa parengta profesionaliai ir žaismingai – dėl žiūrovų dėmesio grumiasi senieji ir nūdienos meistrai. XX a. papildo sąrašėlį dar vienu apibūdinimu – apropriacija, kitaip tariant – "pasisavinimas". Šios meninės strategijos tėvas, žinoma, yra Marcelis Duchamp’as, 1914 m. parodoje išeksponavęs butelių džiovyklą, vėliau – pisuarą, ir paskelbęs, kad meną apibrėžia ne objektas, bet kontekstas. Puikus apropriacijos strategijos pavyzdys – parodoje eksponuojami Mike’o Bidlo darbai "Ne Picasso", "Ne Duchamp’as", "Ne Warholas", kurie yra tikslios šių menininkų darbų kopijos.

Atsinaujinęs "Moderna Museet"

Garsusis modernaus meno muziejus "Moderna Museet" tik vasario mėnesį atsidarė po dvejus metus trukusios rekonstrukcijos. Ispanų architekto Rafaelio Moneo suprojektuotas ir 1998 m. pastatytas "Moderna Museet" pastatas jau po ketverių metų turėjo užsidaryti dėl atiradusios drėgmės ir kitokių trūkumų. Tą laiką muziejus išnaudojo labai produktyviai, rengdamas projektus kitose erdvėse ir kartu siekdamas, kad rekonstruojamas pastatas taptų dar atviresne ir visuomenei patrauklesne vieta. Muziejui pavyko įtikinti valdžios atstovus, kad už valstybės (t.y. mokesčių mokėtojų) pinigus nupirkta viena iš geriausių pasaulyje moderniojo meno kolekcijų turi būti nemokamai rodoma visiems norintiesiems. Taigi bilietų kasa virto informacijos vieta, o prie įėjimo atsirado ilgas kavos baras. Vidinė muziejaus erdvė pertvarkyta taip, kad būtų kuo patogiau judėti žiūrovui – sunkias stiklines duris tarp salių pakeitė automatiškai susiveriančios, publikai atvertas dar vienas įėjimas (anksčiau naudotas tik administracijos), patogiau sujungti po vienu stogu esantys Architektūros muziejaus ir bibliotekos pastatai, pertvarkyta muziejaus parduotuvė ir restoranas.

iliustracija
Mirosław Bałka. Paminklas kelto "Estonia" katastrofos aukoms. 1997 m.

Dėmesys žiūrovui visada pasiteisina. Lankiausi "Moderna Museet" dvi eilines savaitės dienas – ir nuo ryto iki vakaro muziejus buvo pilnas žiūrovų. Pasak muziejaus spaudos atstovės Paulinos Sokolow, per 8 savaites nuo atidarymo muziejų aplankė 300 000 žmonių.

Svarbus meninis atnaujinto muziejaus akcentas pasitinka vos įžengus pro duris – fojė erdvę dekoravo žinomas nigeriečių kilmės britų menininkas Yinka Shonibare. Milžiniškas batikinis pano su afrikietiškais motyvais ir legendinis Vazų laivas, įdėtas į didelį stiklinį butelį. "Vaza butelyje" – tai tarsi nuoroda į XVII a., pagarsėjusį ne tik tolimomis jūrų kelionėmis, bet ir žiauria kolonizacija bei vergų prekyba. Shonibare taip pat sukūrė "Šiltą sieną" ir "Šaltą sieną", padengęs jas ryškiaspalviais raštais išmargintu medvilniniu audiniu. Kaip ir daugelis, pamaniau, kad tai tradicinė afrikiečių batika, todėl buvo įdomu sužinoti, kad istoriškai ji kilusi Indonezijoje, iš ten kolonistų atgabenta į Olandiją, po to į Angliją, kur buvo masiškai gaminama ir eksportui į Afriką. Iš ten tie tekstilės dirbiniai vėl keliavo į Europą kaip "afrikietiški". Tokias štai neįtikėtinas istorijas gali atplukdyti Vazų laivas.

Tačiau svarbiausia moderniame muziejuje – jo kolekcija, apimanti laikotarpį nuo XX a. pradžios iki šių dienų. Čia gali pamatyti daugybę meno istorijos klasika tapusių eksponatų – Picasso "Pavasarį" ir Dali "Viljamo Telio mįslę", Brancusi "Gimimą" ir Tatlino "Monumentą III Internacionalui", Raushenbergo "Monogramą" su ožio galva ir Meret Oppenheim baltus aukštakulnius batelius, surištus ir patiektus ant sidabrinio padėklo. O kur dar daugybė Duchamp’o, Klee, Niki de Saint Phale ir kitų menininkų darbų. Solidžios kolekcijos formuotoju ir muziejaus įkvėpėju laikomas ankstesnis jos direktorius Pontus Hultenas, daug keliavęs po pasaulį ir gerai pažinojęs menininkus, surengęs daug įsimintinų parodų (pavyzdžiui, "Judesys mene" 1961 m.), po kurių muziejus būtinai ką nors įsigydavo savo kolekcijai. Dabartinis direktorius Larsas Nittve daug dėmesio skiria ir šiuolaikiniam menui – sukaupta net 300 filmų ir videodarbų. Jo nuomone, svarbiausia išlaikyti paradoksalų "šiuolaikinio" ir "klasikinio" meno santykį, užkoduotą jau pačioje modernaus muziejaus struktūroje, nė vienam nesuteikiant prioriteto. Suderinti modernios galerijos "baltą kubą" ir šiuolaikiniam videomenui reikalingą "juodą dėžę" taip, kad žiūrovas netrukdomas galėtų įsijungti. Įdomu, kad kolekcija rodoma ne nuo seniausių darbų, bet atvirkščia tvarka – nuo pačių naujausių. Pirmiausia pamatai įspūdingą Zarina Bhimji filmą apie Ugandą "Out of Blue", Eija Liisa Ahtila videodarbus ir keliauji laiko mašina atgal, kiek turi jėgų ir noro – iki pat kubistinių Picasso eksperimentų. Toks eksponavimas ypač pasiteisina kitose muziejaus salėse vykstančių naujų parodų kontekste. Tiksliau, įspūdingi šiuolaikinio meno pavyzdžiai iš muziejaus kolekcijos naujiems darbams suteikia tvirtą atramos tašką ir provokuoja palyginimus bei diskusijas. Svarbu, kad muziejus neužsisklendžia siaurame kelių Vakarų Europos valstybių meno ratelyje ir vis aktyviau domisi Pietų Amerika, Azija, Vidurio ir Rytų Europa (mūsų pažįstama Katarzyna Kozyra su "Moterų pirtimi" taip pat priklauso muziejaus kolekcijai).

iliustracija

Galerijų gatvė

Galerijų gatvė – ilgoji Skeppargatan (netoli nuo Grevgatan – šioje gatvėje įsikūrusi Lietuvos ambasada ir garsus vyno rūsys). Pusę dienos gali praleisti vien tik eidamas šia gatve ir apžiūrinėdamas čia įsikūrusių galerijų parodas. O jų tikrai nemažai, ir dauguma – geros (jei pasitikėsime "Magasin 3" kuratorių rekomendacijomis). Štai "Flach" galerijoje eksponuojami įdomaus suomių fotografo Jorma Puraneno darbai iš ciklo "Šešėliai, atspindžiai ir panašūs dalykai". Atrodytų – labai paprasta idėja. Jis fotografuoja muziejinius paveikslus, nutapytus aliejumi ant drobės. Tačiau fotografuoja juos priešingai įprastoms taisyklėms – kad matytųsi ne paveikslas, o šviesos atspindžiai ir sutrūkinėjęs drobės paviršius. Tai ne tik tapybos ir fotografijos santykio apmąstymas, bet ir paties laiko refleksija pasitelkus šviesą. Paradoksalu, bet paveiksluose sustingę veidai ir figūros atgyja tirpdami juos kone iki nuogumo užliejusioj šviesoj. Visą kūno materialumą panaikinanti šviesa išryškina drobės materialumą – jos trupantis paviršius tampa panašus į sidabrinius paveikslo apkaustus. Pasitelkus fotografiją nutapyti didikai tampa neatpažįstamais, o kartais ir sužeistais šventaisiais.

Jei iš galerijų gatvės pasuktume į galerijų prieplauką – "Magasin 3" meno centrą, rastume visai kitokį spalvos ištirpdymo erdvėje variantą. Vokiečių menininkė Katharina Grosse purškia dažus tiesiai ant galerijos sienos, aptaškydama ir lubas, ir prie sienos atremtą paveikslą, ir lovą su knygų krūva. Visuotinis tapybos proveržis pavadintas "Infinite Logic Conference" – pabrėžiant darbų abstraktumą. Nepaisant to, stipriai juntamas stichiškos galios išsiveržimas verčia mąstyti apie judėjimą ir monumentalios istorinės tapybos redukciją, o ne žongliruoti abstrakčiomis sąvokomis.

Paminklas kelto "Estonia" keleiviams

Apie šalies meną ir kultūrą labai daug pasako paminklai. Ši iki šiol viena iš konservatyviausių meno formų rodo menininkų, politikų ir plačiosios visuomenės atvirumą (arba ne) šiuolaikiškam svarbių įvykių įprasminimui. Netoli Vazų muziejaus pastatytas paminklas 1994 m. nuskendusio kelto "Estonia", plaukusio iš Talino į Stokholmą, aukoms. Jį sukūrė ir 1997 m. pastatė garsus lenkų menininkas Mirosławas Bałka. Jis pasirinko minimalias, tačiau įtaigias ir asociatyvias formas – paminklą sudaro trys granito sienos su iškaltais žuvusiųjų vardais ir trumpa katastrofos istorija. Sienos tarsi pratęsia už jų esančių jūreivių kapinių sieną ir suformuoja trikampį, kurio "nukirstas" viršus atsiveria į įlanką. Tarsi atsivėręs keltas. Tai uždara ir kartu atvira atminties erdvė, kurioje akmens šaltumą atsveria viduryje augantis medis, apjuostas geležiniu lanku su nuskendusio kelto koordinatėmis. Šis paminklas – tai kartu ir susikaupimo vieta, ir talpus įvykusios nelaimės įvaizdis, ir viltingas ateities (arba amžinybės) teigimas. Į vandenį žvelgiančios pilko akmens sienos atrodo lengvesnės už burlaivį. Tarsi dar vienas plaukiančio miesto atspindys.

 

Skaitytojų vertinimai


3510. akmeninis2004-05-30 00:23
Ar paminklas "Estonijai" tikrai priklauso Moderna Museet, ar tik internete taip atrodo?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 84 iš 84 
6:32:58 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba