SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-05-21 nr. 615

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |

`

Pirmasis 
• Dovilė Tumpytė
Septynios tapybos nuodėmės
14

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Ciūrichas – Vilnius
2
• Jūratė Gustaitė
Muzikologinės veiklos paraštėse
2
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Kažkuo panašios
8
• Japonijos parama Muzikos akademijai
• Rusų romansai "Mokytojų namuose"
• Trys progos prisiminti kompozitorių Jurgį Karnavičių1
• Kviečia Vyčio Jankausko trupė
• KONCERTAI

Dailė 
 Vika Ryžovaitė
Žaidžiantys menininkai
4
• Laima Kreivytė
Šiaurės maršrutai: Stokholmas
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI2

Teatras 
• Jaunieji prancūzų dramaturgai
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Keičiant tapatybes
• Reportažas iš Dievo apleisto miesto1
• Geri norai
• Miuncheno bienalėje – Vykinto Baltako operos premjera
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Agnė Narušytė
Savaitgalis Londone

Bibliografija 

Dailė

Žaidžiantys menininkai

Laisvydės Šalčiūtės ir Kęstučio Grigaliūno tapyba "Vartų" galerijoje

Vika Ryžovaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Laisvydė Šalčiūtė. "Didelė morka". 2004 m.

Pažvelgus į Laisvydės Šalčiūtės ir Kęstučio Grigaliūno tapybą, pirmiausia į akis krenta jų nuogas šmaikštumas ir lengva ironija. Tas neapsakomas būties lengvumas, išdykėliškai mirkčiojantis iš K. Grigaliūno spalvotų "sieninių" aplikacijų ar šėliojantis L. Šalčiūtės erotiškų "pamaivų" cikle. "Duonos ir žaidimų!" norisi šūktelėti atsidūrus tarp šių žaviai pokštaujančių kūrinių. Kūriniai optimistiniai – teigiantys gyvenimo paprastumą, komiškumą, naivumą, žaismingumą.

Gundymo laukas. Moterys, gyvenančios tapybos kūriniuose, būna įvairios: Klimto moterys svajingos ir gražios, Rafaelio – taurios, nuolankios ir dvasingos, Vatto – baltai pudruotos koketės, Rubenso – putlios matronos drėgnomis akimis ir t.t. L. Šalčiūtės moterys dar kitokios: jos gundančios, įžūlaujančios ir pokštaujančios, atvirai provokuojančios, erzinančios ir šaipūniškos. Jos begėdiškai nuogos ir atviros, tikros rafinuotos rubuilės padūkėlės, paveikslo erdvėje išdarinėjančios akrobatinius triukus: išsirietusios, susigūžusios, atsiklaupusios, atsigulusios, besiskeryčiojančios, judančios… Gimnastės ir grobuonės mišinys. Ankštoka joms tuose paveiksluose. Regis, nusikvatojusios stryktelės ir drykstelės ryškiai raudonai nulakuotais nageliais kuriam nors užsižiopsojusiam "interesantui". Lengva tapysena – kur ne kur skaidrios spalvinės dėmės (ant kūno), kiek kruopštesni, bet žvilgsnio nevarginantys smulkūs, spalvingi ornamentai (fone ar ant grindų). Dominuoja nuogas, mėsingas moters kūnas ir palikti balti plotai. Lengvumo paveikslams suteikia ne tik skaidrios spalvos ar baltų plotų niuansai, bet ir grakšti, laisva piešinio linija. Gal dėl to "rubensiškos" rubuilės atrodo lengvos tarsi plaštakės. Ką jos veikia? Tiesiog gyvena – svajoja, rūko, žaidžia, sportuoja, ilsisi, gundo, šaiposi ir erzina vyrus. Dar valgo prinokusias braškes, nors pačios jas primena. Veidai transformuoti, bet pašaipūniškos vyšnių spalvos lūpos ryškios, "klonuoti" kūnai (visi kaip vienas, skiriasi pozos) putlūs, kojų ir pirštų nagai nulakuoti "mulenružiškai". Vyrija turėtų pasijusti pakliuvusi į Palangos (blogiausiu atveju) moterų pliažą ar "raudonųjų žibintų" kvartalą. Abiem atvejais – į geidžiamas vietas. Moterų atvaizdai, kuriuos dailininkai kūrė XV–XVI a., buvo labai poetiški ir jausmingi. Iš jų veidų ir grakščių formų sklido kažkoks infantilumas, nekaltumas, drovumas ir švelnumas. Šiai padūkėlių gvardijai tikrai netiktų tokie epitetai kaip "švelnios", "trapios", "romantiškos", veikiau jau "velnių priėdusios" ir nuo to tik dar siautulingesnės, erotiškesnės, įžūlesnės. "Geroms mergaitėms dangus, blogoms – viskas!" Nesunku atspėti, į kurią kategoriją pretenduojama.

iliustracija
Laisvydė Šalčiūtė. "Liūto dresiravimas". 2004 m.

Žaidimų laukas. K. Grigaliūno tapyba žaidžia su žiūrovais. Ryškiaspalvės medžio plokštės, sudėliotos panašiai kaip dėlionės detalės, kuria ironišką vaizdą: "Gal vaza, gal moters galva su rože", "Bonapartas Šv. Onos bažnyčia besigrožintis Vilniuje su cigarete rankoje", "Karvių bernas" ir kt. Medžio lentutės, sudėliotos lyg mozaika, vaizduoja nesunkai atpažįstamus kasdienius daiktus: skėčius, batus, rankines, peleninę, rašomąją mašinėlę. Komiksiniai darbai – lyg linksmos aplikacijos ant galerijos sienų. Inspiracijų ieškodamas popmene, primityviajame mene, neoekspresionizme, lietuvių etnografiniuose motyvuose, menininkas kuria savo nepiktybiškai ironišką ir vaikiškai žaismingą pasaulio viziją.

iliustracija
Kęstutis Grigaliūnas. "Karvių bernas". 2004 m.

Jo kūriniuose koegzistuoja eklektiškų įvaizdžių tankmė: kunigaikštis Gediminas, karvedys Napoleonas, lakūnai, amerikietiškų animacinių filmukų personažai, daiktai, atkeliavę iš mados ir kasdienio pasaulio, šmaikštūs reklaminiai užrašai. Net ir didžiausią skeptiką priverčia šyptelėti kūrinių pavadinimai: "Gediminas, kai buvo samurajus", "Atmink, kad menas – tai ne žaidimas" ir t.t. Kaip ir popmeno kūriniams, Grigaliūno darbams būdingas laisvumas, šmaikštumas, mėgdžiojimas ir žavumas. Menininkas nebando kurti naujų daiktų, jis tiesiog juos atspindi, bet savaip – "grigaliūniškai": gigantiškos rankinės ar rafinuoti bateliai galėtų papuošti bet kurią haute couture mados kolekciją. Tai lyg iš "Vouge" žurnalų iškirptos ir daug kartų padidintos ryškiaspalvės daiktų iškarpos (aplikacijos). Regis, K. Grigaliūnas bando skoningai ironiškai tyrinėti santykį tarp meno ir masinės kultūros, naudodamas populiarius įvaizdžius ar daiktus. Garsus amerikiečių popmeno atstovas J. Dine’as gatavus objektus (ready-made) – praustuvą, dušą – pritvirtindavo prie drobės, ir taip atsirasdavo meno kūrinys.

iliustracija
Kęstutis Grigaliūnas. "Nemanau, kad tai dingstis verkti ar ilgėtis". 2004 m.

K. Grigaliūnas ištraukia tuos pačius daiktus iš buitinio konteksto ir savaip transformuoja suteikdamas jiems meno kūrinio statusą. Svarbu tampa pats procesas, kurio metu paprastas, kasdien regimas daiktas po išradingo "grigaliūniško" prisilietimo virsta individualiu, dinamišku, keliančiu daugybę asociacijų ir prasmių kūriniu, kad atrodo, nusikeliame į nerūpestingą žaidimų lauką, o iš tikrųjų šis žaidimas įmanomas tik virtuoziškai įvaldžius taisykles" (R. Jurėnaitė). Dvisluoksniai kūriniai: vaikiška, tarsi žaidimo principu paremta atlikimo maniera ir ryškios spalvos slepia antrąjį, kur kas gilesnį, sveikai ironišką sluoksnį. Žymus menininkas apie savo kūrinius yra pasakęs: "Aš naudojuosi naivia imitacija. Ne dėl to, kad neturiu fantazijos ar noriu ką nors pasakyti apie kasdienį pasaulį. Aš imituoju: daiktus, sukurtus daiktus, pvz., ženklus-daiktus, kurie nebuvo sukurti kaip meno objektai, bet slepia tam tikrą naivią šiuolaikinę funkcinę magiją. Savo nedirbtiniu naiviu stiliumi aš stengiuosi tai dar labiau išryškinti. Išryškinti, tai yra suteikti daugiau išraiškos jėgos, išlukštenti jų nuorodas." Tą patį galima pasakyti apie K. Grigaliūno darbus – mozaikiškai transformuodamas kasdienybės atributus, jis stengiasi prikelti juos antrajam gyvenimui. Tai atlieka lengvai, šmaikščiai, žodžiu, virtuoziškai.

Paslaptingas laukas. Yra tokios angliškos muzikinės skrynelės, kurias atidarius pasigirsta muzika ir veidrodžių, dirbtinių gėlyčių fone pradeda suktis miniatiūrinė balerinos figūrėlė. Klaikiai romantiška ir šiek tiek sentimentalu. Visos tokios skrynelės dvelkia paslaptimi, nes niekada nežinai, ką atidaręs išvysi ir kokią muziką išgirsi. Tokia pat paslaptimi masina K. Grigaliūno medinės, uždaros, mažos lentynėlės. Kiekviena lentynėlė – atskira istorija, kurią gali "perskaityti" atvėrusi jų dureles.

iliustracija
Kęstutis Grigaliūnas. "Gyvenimas sunkus ir kartais lengvas". 2004 m.

Jos – lyg maži scenografijos maketai su daugybe miniatiūrinių daikčiukų: veidrodžiais, dirbtinėmis gėlėmis, paukščiais, mediniais meškiukais, baltais nėriniais, stiklo šukėm, segtukais, įvairiais žaisliukais, nuotraukų iškarpomis iš žurnalų ir t.t. Tai personažai, vaidinantys uždarame lentynėlių spektaklyje. Kad būtų lengviau susivokti butaforiniame teatro pasaulyje, pravartu žvilgtelėti į lentynėlių pavadinimus: "Kas dabar esi", "Ne tai, kad aš ją mylėjau, aš tik norėjau turėti ją, mane mylinčią", "Papuošti save meile", "Grožis kaip dovana" ir t.t. Vėlgi, ironiški spektakliai apie gyvenimą: meilę, grožį, idealus, tikėjimą. Kažkuo primena ne tik meno, bet ir mados pasaulyje žinomo V. Čepkausko darbus, sukurtus iš daugybės smulkių ir blizgių niekučių. Saldi, dirbtinė prabanga – kičas su ironijos doze. Intriguojanti ir akį traukianti sąjunga. Beje, šito su kaupu gali rasti paslaptingame lentynėlių gyvenime (minispektakliuose). Mėgaukitės reginiu ir žaiskit! Veiksmo vieta – "Vartų" galerija, įėjimas laisvas visiems norintiemsiems.

 

Skaitytojų vertinimai


3474. linksma;)2004-05-24 15:43
Labai smagiai aprašytos L.Šalčiūtės moteriškaitės- mažų mažiausiai,šypsena skaitant garantuota:) Linksmesnių plaučių skaitytojams paravartu pasilaikyti už kėdžių ar kokio stalo, žodžiu įsikibkite ir kvatokite! Žaismingai išnarplioji, po to subtiliai dedi akutę, po akutės ir išaudi linksmutį tekstą su ironijos perliukais,žvyneliais, karoliukais

3475. againMe;)2004-05-24 17:16
P.S.prisižiūrėjusi V.Čepkausko medalikėlių, dirželių, sagių negalėjau gi kitaip parašyt:)

3486. AS :-) 2004-05-25 16:22
Susiliojai butinai uzsukti i "Vartelius"....gal nenusivilsiu...

3560. BraveASS :-( 2004-06-10 01:41
Daile sux!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 84 iš 84 
6:32:55 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba