SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-01-31 nr. 553

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Renata Dubinskaitė
Lemtingi atsitiktinumai
9

Muzika 
• Keturioliktasis gimtadienis
• Vita Česnulevičiūtė
Gyvas kryptingu veikimu
• Rima Povilionienė
Latvijos muzikai Filharmonijos scenoje
• Džuljetos partiją šoko Natalija Ledovskaja
• Šv. Jonų bažnyčioje koncertuos vokalinė grupė "Jazz Land"2
• Pristatyti Lietuvos instituto planai5
• KONCERTAI

Dailė 
• Apie įvairų meną20
• Elena Černiauskaitė
Opozicijų žaidimai
1
• Dovilė Tumpytė
Vienas žvilgsnis
1
• Dėmesio!
Skulptūros klonavimas?
5
• PARODOS

Literatūra 
 Halina Poświatowska2
• Vilniaus universiteto biblioteka išlaikys savo statusą
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Fantasmagoriškumo ribos
• Daina Bogdanienė
Dviejų ilgaplaukių kometų susitikimas
• Neramių situacijų meistras9
• "Portija Koglen" Vilniuje1
• SPEKTAKLIAI1

Kinas 
• Nesibaigianti vidurio pasaka
• Naujas kino centras1
• Bergmanas perlų padaže6
• Kai susilieja miestai
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO MINĖJIMO DIREKCIJA

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Literatūra

Halina Poświatowska

vertimai

[skaityti komentarus]


I.
Indė atsirėmusi į laivo stiebą


auksinis lankas
plaukų sruoga
ryškėjanti baltam fone
vakarais leidžias naktin
šypsodama
prie savo šypsenos prigludusi
žiūri
du sutemų ežerai
salotinėse samanose
šiaurinį dangų atspindi
viršum jų - savo grožy paskendęs
jaunas mėnulis
tarp viliojančių antakių
sminga

II.
savim tave noriu pasotint
lūpom paliesk
žemės krantą iškilų
tegu tave pagirdo
skausmingas amžinybės suvokimas
apsunkęs nuo derliaus nuojautos
žydintis pakelės
sodas esu
atverta
paukščių sparnams ir saulei
perbrauk mane vėjo ranka
mano šiltą kaklą
žiauriom lūpom paliesk
kad lapų šnarėjime pirštai
nurimtų
troškuliu
siauru kaip mėnulio pjautuvas
perrėžk gerklę dienos
pakelk mane nuo tamsios žemės
paguldyk ant žemės
žydintis pakelės
sodas esu

III.
kalbėjo apie akis: žiūri
o mano akys neramios
šoko ant pirštų galiukų
pasiutusios neužrašytos melodijos ritmu

melodija skambėjo ausyse
apie kurias kalbėjo: yra
o jos įsiklausę
prisimerkę klūpojo

lūpos - kalbėjo
ne lūpos
degina įpūsta ugnis
pliūpteli žodžių srautu
žodžių kurių negirdėjo

koja kalbėjo - melas
apsiausta žemės auksu
švytinti
sidabriniu sijonu
iš angelų plunksnų pasiūtu

IV.
vingiuotas kelias
tavo rankoms
link mano kūno
tiesus kelias
laukiu
laukiu
ir vis dar

suka ratus kambary
baimė nebyli
daužosi sparnais
į nejudančias lempas
laukiu
laukiu
ir vis dar

vingiuotas kelias oru
prie lūpų
vorų apipintos
minties baidyklėlės - žodžiai
vingiuotas kelias link rankų

plaukai
pasitinka
tave
greitakojį
ir esi

tiesus kelias
link lūpų

V.
o sakiau - auksines akis turi
o sakiau - saugoki, pavogs
o verkiau, kai išėjai į naktį
ir lūpos prie stiklo prigludusios
vadino žvaigždės vardais

visų gražiausias blakstienas turėjai

dabar danguje jos liepsnoja
dabar virpa
lietaus lašeliams mirgant
ant skruostų, delnų jas jaučiu
taip mane glamonėja

taip gyvos
tartum naktis niekada jų
nebūtų šaltu šešėliu užklojusi
išgąsdinusiu saulėtą šypsančią dieną

visų gražiausias blakstienas turėjai
tad atmenu jaučiu ir žinau

VI.
čia galiu išsipildyti - paviršium
dešimt pirštų tavo kūnu vaikštinėja
kiekvienas prisilietimas įtempia raumenis
gyslose rusvą kraują sujudina

galiu tavo kaktą nuspalvinti
liepos saulėtekio raudoniu
ir blakstienas - užriest taip gražiai ant
dantukų
kaip vėjas - medžių šakas

galiu skubriais bučiniais
virpančiu mazgu surišti
ir lėtai
atlenkti pirštus
iš kurių išeini jau
kitoks
su prabudusiu dievu krūtinėj
pasiryžęs užvaldyti pasaulį
suvyniotą į kamuoliuką
žemai - tau prie kojų
(...)

VIII.
teapsigyvensiu
tavo blakstienų sode
liaunu plazdenimu
apibrėžtas tavo veido ovalas
tačiau lūpomis jo nepaliesiu
kad neišgąsdinčiau

tavo blakstienų sode
nužydėjo trešnės
svaiginančiai karšta
paklūsta mano atodūsiams
paskutinįsyk lapas auksinis
sukdamasis lengvai prie žemės priglunda

rausta dangus
tavo blakstienų sode

IX.
Visos mano mirtys


kiek kartų galima mirti iš meilės
pirmą kartą tai buvo kartus žemės skonis
skonis kartus
gėlė aitri
raudonai degantis gvazdikas

antrą kartą - tik skonis erdvės
baltas skonis
šaltas vėjas
tyliai dundančių ratų aidas

trečią kartą ketvirtą ir penktą
mirdavau iš įpročio negarbingo
keturios kambario sienos aukštielninkos
o virš manęs tavo profilis griežtas

X.
tobuluos tavo pirštuos
esu tik virpėjimas
lapai dainuoja
lūpom šiltom prisilietus

kvapas erzina tardamas: egzistuoji
kvapas erzina - naktį išsklaido
tobuluos tavo pirštuos
esu švytėjimas

ties mirusia tamsėjančia diena
žaliais degu mėnuliais
staiga suvoki - mano lūpos raudonos

- kraujo skonis atplūsta sūrus -

XI.
prispausti pirštus tau prie lūpų
užmerkti akis
klausytis
kaip medžiai vaikšto po dangų

išverstu apdaru šlama
baltas beržas virpančiais lapais
ori obelis
įsisegusi auskarus
blyksi

pušys - baidyklėlės
tavo dantų geluonimis
šoka
nušluodamos
auksinių debesų karnavalą

atsargiai
pro lapų rėtį
saulė
ką tik
šmėstelėjo
šiluma
ant pirštų ir lūpų

XII.
pavasarį
plaukų galiukuose panardintas
mano meilės
saulėj
vapsva esu
renkanti į auksinius medaus korius
savo dienas - akimirkas savo
į tavo avilį lūpų atvertą
gyvuok

vėjas tam, kad delnus atvertum
ir pirštuose leistum gyventi
saulė -
šilumai
šliaužioti ant tavo lūpų
ateik

žemė tam, kad skruostu galėtum paliesti
šilumą mano birželio odos
pavasarį paniręs jauduliuose
būk

XIII.
papasakoti
apie tavo šiltas lūpas
netyčia sutiktam drugeliui
ant laibos smilgos

suglaudė sparnus ir mieguistas
spalvotas sūpavo dienoj

o pušys
pavydėjo
sakuotu spygliuotu kvapu

tamsiai mėlyna jūra
neramią keterą pašiaušia
dantimis braižo geležinį
laivo šoną

paukščio sparnams
spindintiems auksu
ilgesys iš lavos ir liepsnos

žemei
kurią reikia
bejėgišku kūnu skobti
gilyn

XIV.
Esu Džiuljeta
man 23-eji
kadaise meilę palytėjau
buvo karti
kaip juodos kavos puodelis
sustiprino
širdies plakimą
suerzino
mano gyvą organizmą
sudrumstęs protą

pasitraukė

Esu Džiuljeta
aukštyje pakibusio
balkono
šaukiu grįžk
kviečiu grįžk
tepu
nukramtytas lūpas
krauju

negrįžo

Esu Džiuljeta
man tūkstantis metų
gyvenu -

XV.
Halina Pośviatovska ko gero yra žmogus
kuris numirti turėtų kaip ir daugelis iki jos
mirties
Halina Pośviatovska kaip tik dabar rūpinasi
iš širdies
savuoju mirimu

ji vis dar netiki tačiau jau įtaria
ir kai ranka kairioji į sapnus panyra, dešinė
stipriai suspaudžia žvaigždę - gyvo dangaus skiautę
ir šviesa krauju tamsoje apsipila

po to gęsta vilkdama iš paskos sruogą rožinę
tamsėjančią šaltos nakties vėjyje
Halina Pośviatovska - truputis drabužių
ir rankos tos - ir lūpos nebealkanos


Vertė Jurgita Danieliūtė
 

Skaitytojų vertinimai


1300. Pingvinas2003-02-01 16:38
neskamba litvinishkai kad nors ka

11119. jonis :-( 2007-09-27 21:26
kad klausyk, kad ir kaip bandzhiau isigilint nlb pavyko, nemanau kad jau toks prastas skaitytojas esu, kritikas irgi ish manes ne koks, bet mano galva per daug chia padrikos mintys, stilius lyg ir aishkus, bet jei pastebetum zhmones kiti rasho panashiai, bet eilute eilute pasakoja, rishasi, atsiranda esme ir mintis ,norima pasakyti, atsiranda gal nereikia bandyt parashyt ispudingai ir be ryshio (pvz: gestanchio stiklo tylioj saujoj, keliasi pieva ish ryto nubudinta, visihka pieva (chia ats sugalvojau) :D ), gal geriau su ryshiu , o jei dar taip pat ispudingai gausis tai visai nuostabu

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 79 iš 79 
6:32:45 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba