SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-01-31 nr. 553

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Renata Dubinskaitė
Lemtingi atsitiktinumai
9

Muzika 
• Keturioliktasis gimtadienis
• Vita Česnulevičiūtė
Gyvas kryptingu veikimu
• Rima Povilionienė
Latvijos muzikai Filharmonijos scenoje
• Džuljetos partiją šoko Natalija Ledovskaja
• Šv. Jonų bažnyčioje koncertuos vokalinė grupė "Jazz Land"2
• Pristatyti Lietuvos instituto planai5
• KONCERTAI

Dailė 
• Apie įvairų meną20
• Elena Černiauskaitė
Opozicijų žaidimai
1
• Dovilė Tumpytė
Vienas žvilgsnis
1
• Dėmesio!
Skulptūros klonavimas?
5
• PARODOS

Literatūra 
• Halina Poświatowska2
• Vilniaus universiteto biblioteka išlaikys savo statusą
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Fantasmagoriškumo ribos
• Daina Bogdanienė
Dviejų ilgaplaukių kometų susitikimas
• Neramių situacijų meistras9
• "Portija Koglen" Vilniuje1
• SPEKTAKLIAI1

Kinas 
 Nesibaigianti vidurio pasaka
• Naujas kino centras1
• Bergmanas perlų padaže6
• Kai susilieja miestai
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• LIETUVOS TŪKSTANTMEČIO MINĖJIMO DIREKCIJA

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Nesibaigianti vidurio pasaka

[skaityti komentarus]

iliustracija

Pagaliau visi J.R.R. Tolkieno gerbėjai sulaukė antro filmo pagal garsiąją trilogiją - režisieriaus Peterio Jacksono filmo "Žiedų valdovas 2: Dvi tvirtovės". Jei matėte pirmą filmą, daugmaž galite įsivaizduoti ir antrą, gana tikslai sekantį Tolkieno knyga (apie didesnius nukrypimus - vėliau). Čia dar daugiau kardų ir mūšių, bet mažiau netikėtumų ir dramatizmo.

Kadangi visos trys filmo dalys filmuotos vienu metu, stulbinančių naujovių vargu ar galima tikėtis. Kita vertus, simultaniškas kūrybos procesas garantuoja, kad visuose filmuose matysime pažįstamus (ir pamėgtus) veikėjus ir gėrėsimės įspūdingais Naujosios Zelandijos peizažais. Tačiau išryškėja ir tokio filmavimo trūkumas - "Žiedų valdovas 2: Dvi tvirtovės" atrodo tarsi iškąstas didelės ir iki galo nežinomos visumos gabalas. Jei žiūrėtum tik šį filmą, tikrai nesuprastum, kur jis prasideda, o kur (ir kodėl) baigiasi. Kalbu ne apie siužetą, o apie filmą kaip savarankišką kompozicinę visumą. Kaip teigia kino kritikas Christoperis Nullas, dauguma istorijų turi pradžią, vidurį ir pabaigą, bet naujasis filmas atrodo kaip nesibaigiantis vidurys, kuris staiga nutrūksta.

O toje nesibaigiančio vidurio pasakoje galima rasti daugybę geriau ar blogiau pavykusių epizodų ir keletą kompiuterinių veikėjų, kurie šiam iš esmės koviniam filmui suteikia fantastikos elementų. Geriausiai pavykęs - Golumas (Smygolas), kuriam skaitmeniniu būdu sukurtus judesius ir girgždantį balsą "paskolino" aktorius Andy Serkis`as. Smygolas, iš pradžių norėjęs užmušti žiedą nešančius hobitus ir atsiimti "Mieliausiąjį", vėliau, mainais už gyvybę, tampa jų vedliu. Skaitmeninis padaras sudarė rimtą konkurenciją tikriems aktoriams, o pagrindinį žiedo nešėją Frodą (Eliah Wood) netgi nustelbė dramatiškumu ir jausmų įvairove. Regis, žiedo svoris užsmaugė visas Frodo emocijas - jam beliko tik vartyti akis, stebėtis ir piktai šūkalioti apimtam "metafizinio siaubo". Už Frodą daug subtiliau pasirodė ir jo tarnas Semas (Seanas Austinas).

Tačiau gal ir neverta tokiame filme tikėtis subtilios vaidybos, nes dauguma aktorių kuria išoriškai efektingus įvaizdžius, netgi provaizdžius (jei pavyksta). Mitologinis lygmuo čia labai svarbus. Jau pirmame filme matėme sąmoningas pastangas atgaivinti archetipines Vakarų kultūros figūras: žilas patriarchas Gendalfas (Ianas McKellenas) ilga balta barzda lyg koks Dievas Tėvas viduramžių freskose (palyginkim su beveik identišku Dumbldoro personažu iš "Hario Poterio"), arba elfų karalienė Galadrielė (Cate Blanchett), ankstesniame filme stilizuota a la Mergelė Marija prie Lurdo šaltinio. Be abejo, personažai paimti iš knygos, bet jų įvaizdis - filmo kūrėjų nuopelnas.

Praprususiam žiūrovui tokios kultūrinės aliuzijos suteikia daug malonumo, kaip ir kitos (dažnai kompiuteriu stilizuotos) nuorodos į literatūros ir meno kūrinius (ne "Literatūros ir meno"). Pavyzdžiui, Boscho vizijas primenanti pragariška blogio karalystės scenografija arba pelkėje pro vandenį prasišviečiantys veidai, tarsi atklydę iš prerafaelitų tapybos. Kaip čia nepaminėti ir šekspyriškos "pajudėjusios girios" scenos (nors pamatęs žirgliojančius kompiuterinius medžius "Makbeto" autorius, ko gero, gautų širdies smūgį). Ir dar daugybė smulkesnių asociacijų - pradedant iečių mišku iš renesansinių batalinių kompozicijų ir baigiant totalitarine estetika ir rakursais, keistai primenančiais Leni Riefenstahl fašistinę propagandą. Ypač siaubą kelia panoraminiai išmuštruotos minios vaizdai, derinami su iš žemo taško nufilmuotais stambiais karių planais.

Nesiruošiu pasakoti filmo siužeto - kas skaitė knygas, tie žino, kurie eis į filmą - pamatys. Galima nebent paminėti ryškesnius "nukrypimus" nuo Tolkieno, veikiausiai atsiradusius siekiant trijų valandų trukmės pasakojimui suteikti daugiau intrigos.

Žinovus labiausiai turėtų priblokšti princo Faromiro metamorfozė - knygoje visaip rėmęs mažuosius hobitus, filme jis tampa valdžios trokštančiu klastuoliu, įkalinusiu žiedo nešėjus. Tiesa, paskui jis taip pat nemotyvuotai staiga sugrįžta į "tiesos kelią".

Kitos filmo kūrėjų "pataisos" susijusios su pasikeitusia laikmečio konjunktūra. XX a. viduryje, kai Tolkienas rašė savo trilogiją, niekas per daug nesijaudino, kad moteriški personažai tik šmėsteli it kokios angeliškos būtybės ir pasakojimo eigai praktiškai nedaro poveikio. Dabar berniukų žaidimų ir švelnių tarpusavio jausmų nebepakanka. Todėl jau pirmame filme elfų princesė Arvena (Liv Tyler) ne tik dūsauja dėl mylimojo, bet ir įspūdingai prašuoliuoja ant žirgo, kardu gelbėdama žiedo nešėjus nuo juodųjų raitelių. Tiesa, šiame filme tokios įsimintinos scenos nėra, tačiau moteriškiems personažams ir čia skirta nemažai vietos.

Jei pasitikėsime liaudies balsu internete, geriausiai filme pasirodė auksaplaukis elfas Legolasas (Orlando Bloomas), didžiojo mūšio metu pademonstravęs ne tik stulbinamą taiklumą šaudydamas lanku, bet ir Džeimso Bondo vertą skrydį nuo tvirtovės laiptų ant riedlentę primenančios lentos. Bet man asmeniškai labiau patiko storas trumpakojis nykštukas Gimlis vešlia ruda barzda, niekaip nespėjantis paskui gražuolius draugus ir dėl savo mažumo nematantis, kaip vyksta mūšis už tvirtovės sienų. Nors profesionaliausiai savo vaidmenį atliko Aragorną vaidinantis Viggo Mortensenas.

Apibendrinant įspūdžius galima pasakyti, kad trilogijos vidurys, nors be pradžios ir pabaigos, nėra tuščiaviduris. Žiūrėti yra į ką. Tačiau jei režisierius būtų iškirpęs daugiau bereikšmių scenų ir suveržęs pasakojimą, filmas tiktai pagerėtų. Todėl į vakarinį seansą susiruošę žiūrovai gali drąsiai neštis pripučiamas pagalvėles. Jei trijų valandų trukmės filme vieną valandą prasnaus - daug nepraras.

Simonas Ližė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 79 iš 79 
6:32:34 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba