SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-09-21 nr. 769

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Ieva Petkutė
Apie dokumentiškumą
10

Muzika 
• Vilniuje vėl senoji muzika
• Didžiulis orkestras su kameriniu garsu
• Filharmonija pradeda naująjį sezoną3
• Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo veikla
• KONCERTAI

Dailė 
• Nijolė Nevčesauskienė
Kūrybinių atradimų pakopos
12
• Monika Krikštopaitytė
Augalus ir vaikus reikia pamerkti
5
• Kristina Pipiraitė
Ilgai ir laimingai
1
• PARODOS

Fotografija 
• Neringa Černiauskaitė
Absolventai
3

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Helmutas Šabasevičius
Profesionalumo ir mėgėjiškumo ribos
1
• Rekviem metamorfozei1
 Pjesė, gimusi iš turtingos vaizduotės
• LNDT naujienos
• „Šokis mieste“ okupuoja Vilniaus gatves
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Guten Film!
• Živilė Pipinytė
Nauji vardai lenkų kino žemėlapyje
• Jubiliejų švenčianti „Skalvija“ pristatė naują kino sezoną
• Nauji filmai prastėja, seni – vis geresni
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Haiku Vilniui
• Savaitgalį Vilniuje – 43 netikėto meno erdvės – gyvai!

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Pjesė, gimusi iš turtingos vaizduotės

Režisierę Yaną Ross kalbina Alma Braškytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Yana Ross

Spalio 15 ir 16 d. „Domino“ teatre įvyks Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatro premjera – Lauros Sintijos Černiauskaitės pjesę „Liučė čiuožia“ pristatys režisierė Yana Ross. Dirbusi Niujorke, Jeilyje ir Berlyne, dėstanti režisūrą ir dramą Jeilio universitete, Y. Ross lietuvių žiūrovams pažįstama iš Nacionaliniame dramos teatre kurto spektaklio „Bembilendas“. Spektaklyje „Liučė čiuožia“ vaidmenis kuria Algirdas Gradauskas, Rasa Samuolytė, Darius Gumauskas, Aurelija Tamulytė, Judita Zareckaitė, Petras Lisauskas ir Monika Bičiūnaitė, scenografiją – Marta Vosyliūtė.

Kaip atradote lietuvišką pjesę „Liučė čiuožia“?

Su šituo tekstu pirmą kartą susidūriau Naujosios dramos festivalyje Maskvoje. Kadangi dirbu Jeilio repertuariniame teatre ir užsiimu šiuolaikine dramaturgija, man įdomu, kaip klostosi šiuolaikinės dramaturgijos reikalai Rusijoje. Taigi pjesę pirmiausia perskaičiau išverstą į rusų kalbą. Analizavau ją rašydama didelį apžvalginį straipsnį apie šiuolaikinę dramaturgiją į amerikiečių žurnalą „Teatras“. Tarp Maskvos festivalyje pristatytų pjesių „Liučė čiuožia“ mane sudomino ypatinga, neįprasta kalba, kai labai lengvas pašnekesys kartais nukeliauja tiesiog į kosmosą. Iš visų tame festivalyje pristatytų pjesių „Liučė“ buvo viena iš nedaugelio, įstrigusių į atmintį. Vėliau su pjese susidūriau, kai leidom žurnalą, kuriame publikuojama šiuolaikinė dramaturgija: norėjau įdėti anglišką pjesės vertimą, bet tada jis dar nebuvo iki galo parengtas, ir aš nenorėjau, kad toks jis būtų spausdinamas. Tada dar kartą ją perskaičiau, šįkart jau anglų kalba, ir pamaniau, kad jai pastatyti reikėtų paieškoti tinkamo teatro Jungtinėse Valstijose. Maždaug tuo metu Amerikoje, šiuolaikinės dramos festivalyje, susitikome su Oskaru Koršunovu, kuris ten vadovavo dviejų savaičių kūrybinėms dirbtuvėms pagal šią pjesę. Buvo labai įdomu susitikti su žmogum, kuris jau buvo pradėjęs į šį tekstą gilintis. Tad pjesė su manim jau gana seniai, ji ateidavo, vėl išeidavo. O po „Bembilendo“ premjeros Oskaras, atsimindamas mūsų ankstesnius pokalbius, paklausė: „Kaip su „Liuče“ reikalai?“ Taip ir vėl prie jos atsidūriau. Padirbėti su šiuolaikiniu, labai gyvu tekstu, kuris pasakoja labai paprastą, epizodinę, gražią, jautrią istoriją ir pastatyti ją autoriaus gimtinėje – tai nuostabi galimybė.

Ar pasikeitė Jūsų požiūris į pjesę po to, kai statydama „Bembilendą“ pagyvenote Lietuvoje?

Ne, požiūris iš esmės nepasikeitė, bet išbuvusi Lietuvoje beveik aštuonis mėnesius (taip nuostabiai išėjo, kad atvažiavau vienam darbui ir užsibuvau, ir ačiū Dievui), dirbusi kūrybinėje aplinkoje, pavaikščiojusi Vilniaus gatvėmis, apsilankiusi lietuviškuose kaimuose, nuvažiavusi prie jūros po truputį susikūriau tam tikrą vaizdą, kas yra Lietuva. Nesakau, kad ją jau suprantu, bet priimu. Manau, tai naudinga ir man, ir pjesei. Požiūris nepasikeitė, bet praturtėjo, ir spektaklis būtų buvęs kitoks, jei būčiau stačiusi jį prieš porą metų Niujorke. Be to, lietuviai aktoriai, su kuriais dirbu, labai daug įneša į kūrybinį procesą. Todėl tikrai džiaugiuosi, kad prie „Liučės“ dirbu Lietuvoje.

Minėjote, kad „Liučę“, atsidūrusią rusų šiuolaikinės dramaturgijos sraute, išskyrėte – kuo ji kitokia?

Šiuolaikinė rusų dramaturgija – tai labai jaunas reiškinys, mano nuomone, iš dalies dirbtinai sukurtas anglų teatro „Royal Court“, 1999 m. pradėjusio agresyviai skleisti jaunų dramaturgų ugdymo politiką svetur pagal anglų dramaturgijos kanonus ir suorganizavusio daugybę seminarų jauniems dramaturgams Londone. Tai buvo vadinamojo „Verbatim“, dokumentinio teatro, principo išbandymas: autoriai rinko medžiagą „iš gyvenimo“, ėmė interviu iš žmonių, atsidūrusių visuomenės paraštėse (nuo valkatų iki narkomanų, kalinių) ir naudodami dokumentinę kalbą kūrė dramaturgiją. Reiškinys išsiplėtė, tapo pakankamai stiprus, Rusijoje ir šiandien taip rašoma gana daug pjesių, bet vis tiek, mano požiūriu, šis procesas gana dirbtinis, nes nedaug yra dramaturgų, kurie remtųsi intuicija, vaizduote, galbūt priešintųsi tokiam dokumentinio teatro principui. Todėl Lauros Sintijos Černiauskaitės „Liučė čiuožia“ man nėra „naujoji dramaturgija“, mano akyse ji turi savo, originalią kalbą, netelpa į dokumentinio teatro ribas. Kai perskaičiau ją naujosios dramaturgijos festivalyje, iškart pajutau, kad ją parašęs žmogus yra ne iš šios terpės ir kad tai pjesė, gimusi iš turtingos vaizduotės, iš turtingo dramaturgės vidaus pasaulio, o ne iš seminarų. Apskritai nenorėčiau lipdyti šiai pjesei jokios etiketės. „Liučė čiuožia“, kokią aš ją matau ir jaučiu, man labiau primena šiuolaikinį scenarijų, matau ją kaip kinematografinius epizodus. Perėjimai iš praeities į dabartį, nuolatinės herojų vidinės paieškos, kelionė tam tikromis gyvenimo stotelėmis – visa tai labai kinematografiška, vizualu ir emocionalu.

Po Jelinek „Bembilendo“ dirbate su jam priešinga dramaturgine medžiaga?

Taip, pjesės skiriasi radikaliai. Jeigu kalbėtume apie Elfriedę Jelinek kaip apie dramaturgę, tai, ką jį kuria, – antiteatras. Ji nekuria personažų, nekuria charakterių, nepateikia situacijų. Pateikia manifestą ir sąmonės srautą. Iš to monolito galima kurti, lipdyti savą struktūrą. O Laura Sintija Černiauskaitė duoda griežtą dramaturginę sistemą, kurios režisierius turi paisyti, skaitytis su personažais, charakteriais ir įvaizdžiais. Tik tada galima duoti laisvę fantazijai ir sukurti pasaulį, kuriame šie žmonės galėtų egzistuoti. Todėl čia daugiau vidinio kūrybinio darbo nei vizualaus. Tai tiesiog nelygintini dalykai, du skirtingi teatro metodai, nes man darbo būdą diktuoja dramaturgija. Nemanau, kad jei kas nors iš pirmo žvilgsnio nesiklosto, yra dramaturginė klaida. Aš privalau atrasti veikimo principą, suprasti taisykles, pagal kurias veikia kiekvienas epizodas. Tuo įdomus pasirengimas darbui – išsiaiškinti, kaip veikia autorius, kaip veikia personažai, suprasti struktūrą, atrasti bėgius, kuriais juda pjesės epizodai.

Ar matėte Jaunimo teatro spektaklį „Liučė čiuožia“?

Deja, ne, tik nedideles ištraukas televizijos laidoje apie dramaturgę.

Spektaklio režisierius Algirdas Latėnas nukėlė Liučės sugrįžimą į spektaklio pabaigą.

Pačioje darbo pradžioje į tekstą žiūriu labai matematiškai. Kartais beveik kaip šachmatininkas: kiek iš viso scenų, kas pačioje pradžioje, kas pabaigoje, kodėl kokią nors sceną autoriui reikėjo įkomponuoti būtent toje pjesės vietoje ir t.t. Taigi aš priimu pjesės žaidimo taisykles, nekeliu prielaidos, kad autorius kaip nors globaliai klysta. Klaidų stengiuosi neleisti sau pačiai. Einu tekstu tarsi bėgiais ir tada, psichologiškai ir vizualiai sujungiant pradžią ir pabaigą, išsidėsto dramaturginė logika. Man regis, „Liučėje“ ši logika mums yra visiškai aiški ir niekam nekyla klausimų, kodėl pjesė baigiasi taip, o ne kitaip.

Ar skaitant pjesę, dirbant su ja iškilo dalykų, kurie būtų pasirodę egzotiški, specifiškai lietuviški?

Iš esmės ne, nes gera dramaturgija kalba viena kalba ir susikalba su kiekvienos šalies žiūrovais. Man pjesės veikėjai įdomūs tuo, kad tai žmonės iš minios. Bet, žinoma, pagyvenęs Lietuvoje ir pradėjęs jausti geografiją bei tam tikrus archetipus, imi suprasti, ką lietuviui reiškia važiuoti prie jūros, ką reiškia miesto žmogus ir žmogus iš kaimo, ką reiškia ištrūkti iš kaimo ir atvažiuoti į miestą. Pjesėje yra tam tikri simboliai, ikonos: ką reiškia lietuviams „Akropolis“, „Maxima“, kaip leidžia laiką vidutinis šalies gyventojas, kokia jo buitis, koks gyvenimo ritmas. Arba tam tikri moterų ir vyrų tipai. Tai ne tiek svarbu spektaklio sprendimui, kiek man pačiai padeda įsijungti į procesą. Kalbame apie nesupratimo tragediją. Šiuolaikinis žmogus iš pažiūros neturi išoriškai matomų problemų: tarsi yra viskas, ko reikia išgyvenimui – nuo darbo iki šaldytuvo, kaip ir pas visus. Bet ko mums trūksta viduje – tai universalus klausimas. Nekalbame tik apie Lietuvą ar kokią nors kitą šalį – kalbame apie žmogaus sielą, apie moters ir vyro mąstymo specifiką, logiką, apie tai, kad savo praeitį nešamės su savimi kaip ryšulius stotyje. Neišspręsti praeities klausimai iškelia naujus neišsprendžiamus klausimus dabarčiai.

O kaip Jums atrodo, kodėl iš pagrindinių pjesės personažų tik Feliksas turi priešistorę, o Liučė – ne?

Yra puikus veiksmažodis „čiuožia“: žmogus juda, jo būsena nesubalansuota, nestabili. Herojus tuo ir įdomus, kad jis nuolat ieško. Mano akimis, visi šios pjesės veikėjai yra tarsi ledo arenoje. O skirstyti į pagrindinius ir nepagrindinius personažus nenoriu, nes šią pjesę matau lyg kokią eilę langų, į kuriuos mes žvilgčiojame ir matome poras: tėvų pora, Felikso ir Liučės pora, lakūno ir Tanios pora. Vėliau tos poros išsilaksto tarsi biliardo kamuoliai, išsidėsto į trikampius, kitokias geometrines figūras, ir pjesės mechanizmą judina įtampa tarp šių žmonių, nenutrūkstantys vidiniai ryšiai. Todėl kai Liučė „iščiuožia“, lieka Feliksas, kuris turi išgyventi tam tikrus etapus, surasdamas atsakymus į neatsakytus klausimus. Tik tada pagal dramaturginę logiką Liučė gali sugrįžti ir pjesės pabaigoje matome baltą šviesą. Nemanau, kad kiekvienas personažas tam, kad būtų ryškus, privalo turėti atvirą priešistorę. Feliksas turi praeitį, kadangi joje yra užduoti klausimai, kurie skamba jo balse visose scenose – kartais jis tiesiog kalba tėvo ir motinos žodžiais. Tie praeities klausimai nusitiesia į jo dabartį. Norėčiau, kad žiūrovai, matydami šiuos labai paprastus žmones – Tanią, Liučę, Feliksą ar kitus, – atpažintų save. Dramaturgė labai lengvai sukuria atpažįstamas situacijas. Ir kartu pjesėje yra tam tikras pakylėtumas, kaip jau sakiau, lūžiai kalboje – nuo labai atpažįstamos iki šiek tiek stebuklingos, pasakiškos, tokios, kuri priverčia susimąstyti.

Parengė Alma Braškytė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 79 iš 79 
6:31:34 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba