SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-07-07 nr. 716

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Živilė Ambrasaitė
Marcas Chagallas ir Co. Vilniuje
1

Savaitė 
• Živilė Pipinytė
Rašytojas ir padavėja
3
• Dešimtasis Thomo Manno festivalis Nidoje
• Europos miniatiūrų parke – Vilniaus universiteto maketas1

Muzika 
• Jonė Fridmanaitė
Vasarinis laiškas
• Virginijus Baublinskas
Flamenko fiesta Vilniaus festivalyje
1
• Kubos, Prancūzijos, Lietuvos ir Indijos muzikos ritmai
• "Nepaklusniųjų žemės" menų savaitė Neringoje
• KONCERTAI

Dailė 
• Živilė Ambrasaitė
Tekstilė, džiazas ir Katinas
22
• Vidas Poškus
Paukščiai Molėtų herbui
• Neringa Černiauskaitė
Būtinybė ar/ir kūryba
11
• PARODOS

Literatūra 
• Klonavimas ir išmetimas5
• VAKARAI

Teatras 
 Avinjonas laukia Gorkio "Barbarų"
• Teatro garbės akademija paskelbė 2005–2006 m. "Sezono bambą"10
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Karšta kino vasara
• Žydinčių liepų metas
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Nuoviras
6

Anonsai 
• Vilniaus dailės akademija skelbia

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Avinjonas laukia Gorkio "Barbarų"

Pokalbis su režisieriumi Éricu Lacascade

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Platonovas"

Prancūzų režisierius Éricas Lacascade priklauso tai kartai, kuri augo veikiama 9-ojo dešimtmečio teatro, Jerzy Grotowskio ieškojimų ir Gyu Debord’o filosofijos. 1997 m. jis pradėjo vadovauti Normandijos regiono Kano miesto nacionaliniam teatro centrui; išgarsėjo 2000 m., Avinjono festivalyje, Popiežių rūmų garbės kieme parodęs Antono Čechovo pjesių trilogiją ("Ivanovas", "Žuvėdra", "Šeimos ratas trims seserims"), o 2002 m. – "Platonovą". Lacascade puikiai pažįsta mūsų režisierių Eimuntą Nekrošių, prieš kelerius metus net ketino atvykti į Vilnių. Naujausias režisieriaus darbas – Maksimo Gorkio "Barbarai" – šįmet vėl bus vaidinamas garbingiausioje Avinjono festivalio scenoje.

Ilgokai dirbęs su Antono Čechovo pjesėmis, šįmet žiūrovams parodysite spektaklį pagal Maksimą Gorkį. Kodėl pasirinkote jį?

Jaučiuosi keistai, tarsi pradėčiau naują savo darbų ciklą. Galbūt todėl, kad ilgai tyrinėjau Čechovą, dirbau su ta pačia aktorių grupe, kuri dabar nors ir nebėra mano teatro dalis, vėl susitiks ir vaidins Gorkio "Barbaruose". Per šiuos metus tarp Čechovo "Platonovo" ir "Barbarų" pastačiau Kleisto "Pentesilėją", Ibseno "Hedą Gabler" Paryžiaus "Odeono" teatre, kitų spektaklių. Ir dabar jaučiuosi grįžtąs į tą vagą, kuri prasidėjo "Platonovu" – ji nauja, bet ir šiek tiek ta pati. Nauja todėl, kad tai – Gorkis, kuris neturi nieko bendra su Čechovu, išskyrus Rusiją ir beveik tą pačią jų kūrybos epochą. Iš tikrųjų šie menininkai skirtingi, kaip skirtingi gali būti tėvas ir sūnus...

"Barbarai" – tai milžiniška medžiaga, visko knibždėlynas kaip romane. Manau, kad šiuo spektakliu prasideda didelis darbas, neapsiribosiantis vien prisistatymu Avinjono festivalio Popiežių rūmų garbės kieme, bet iškelsiantis naujas idėjas ir naujus sumanymus. Kodėl "Barbarai"? Todėl, kad "Platonovo" grupė nors ir išsibarstė fiziškai, yra vieninga intelektualiai ir morališkai ir susibūrė į aktorių kooperatyvą (kooperatyvą "socialistiniu" ar socialiniu požiūriu). Aš norėjau sužinoti, ar aktoriai dar gali susikalbėti, kai dirba skirtinguose projektuose. Tai Kano mieste negyvenantys, bet ryšį palaikantys aktoriai. Ir mums šis projektas visiems pasirodė netikėtas, stiprus ir didelis. Nepaisant kelių naujų žmonių, spektaklis nepaprastai susijęs su aktoriais – norėjau, kad jie iš naujo susiburtų į grupę, mano grupę, ir kad jie iš naujo atrastų mane.

Kalbate apie Čechovo ir Gorkio giminiškumą, tačiau juk dar yra Fiodoras Dostojevskis. Ar Jūsų darbas atspindės savotišką evoliuciją nuo Čechovo iki Gorkio?

Šį klausimą geriau užduoti istorikui, o aš juo nesu. Kas svarbu – tai tarp šių autorių įsiterpiantis naujas veikėjas – revoliucija, bręstanti revoliucija. Gorkis parašė "Barbarus" 1905 m., kitą dieną po Kruvinojo sekmadienio. Buvo šaudoma į minią, buvo aukų, buvo platintos proklamacijos... Kad ir kaip mes žavėtumėmės Čechovu, jo skiriamasis bruožas – pasyvūs veikėjai. O Gorkio, priešingai, labai aktyvūs. Mes jau nebesame "Vyšnių sode", o dviem metais vėliau, ir tai jau apokaliptinis laikas! Skaičiau Dostojevskį ir skaitydamas mąsčiau apie "Barbarus". Ši pjesė yra kaip romanas ne "romaniškumo", o teksto struktūros prasme. Taigi dabar dirbame prie "Barbarų" ir jau mąstome apie ateitį – apie Dostojevskį. Šis darbas, tikiuosi, man yra paruošiamasis...

Regis, Rusijoje "Barbarai" buvo pastatyti tik po autoriaus mirties? Ar neatrodo pjesė "vargšė giminaitė" šalia kitų Gorkio kūrinių?

Aš dažnai susitinku su rusų režisieriais ir teatralais. Jie puikiai pjesę žino, žavisi ja ir vertina kaip vieną stipriausių... Anatolijus Vasiljevas man pasakojo: "Pradėjau repetuoti "Miesčionis", bet susidūriau su "Barbarais" ir "Miesčionis" mečiau..." Man irgi taip nutiko. Labai nustebau. Ar ši pjesė yra Gorkio kūrinių šešėlyje, mažiau skaitoma? Manyčiau, kad tiesiog Gorkis apskritai Prancūzijoje retai statomas. Pirmas spektaklis "Vasarotojai" buvo pastatytas Kane 1976 m., o Gorkis mirė 1936 m., taigi – po keturiasdešimties metų.

Pjesė buvo parašyta 1905 m. – Kruvinojo sekmadienio, Peterburgo žudynių metais. Ir Gorkis tuo metu rašė politinius tekstus. Ar šis politinis lygmuo ryškus ir "Barbaruose"?

Su "Barbarais" Gorkis veikia, o ne mąsto, reflektuoti jis neturi laiko. Ir šis veikimas yra žiaurus, prievartinis, nes visi pjesės veikėjai yra žiaurūs, radikalūs, gyvuliški. Kraujas gatvėje ir prievarta bei žiaurumas išsiliejo pjese, nors joje rutuliojasi kita istorija. Kultūrinis inžinierių, atvykusių pakeisti kaimą, ir kaimo, nenorinčio jokių pokyčių, susitikimas sukelia kažką panašaus į šoką. Ir tai labiau susiję su dvasios ar erdvės kolonizacija – priešprieša, kuri provokuoja destrukciją. Taigi pjesė nėra politiškai angažuota, ji nėra aiški politinių įvykių refleksija. Tačiau, mano nuomone, tuo metu ji atrodė politiškai nekorektiška. Joje nėra moralės – turbūt todėl ji nebuvo dažnai vaidinama. Bet už jos aš girdžiu dundesį, ir dirbdami mes pabandėme išanalizuoti politinę pjesės liniją kaip tokią, kuri individualiai ar apskritai persmelkia kiekvieną vaidmenį. Reikalas tas, kad čia nėra personažų (štai kas mane jaudina), yra tik asmenys, tikri žmonės. Teatre sunku atsidurti akis į akį su žmonėmis ir asmenybėmis, o ne su personažais ir jų klišėmis ar stereotipais. Tai labai prieštaringi žmonės – jie keičia mintis, kryptis, ieško savo vietos. Ir šitai šiandien mums gali priminti politiką. Nors iš tikrųjų tuo niekas nesibaigia. Nes teatras pasilieka "tą" didžiąją teisę parodyti požiūrio tašką, tačiau nieko neišspręsti...

Kalbate apie Gorkio veikėjus kaip apie žmones, o ne personažus. Ar tai nėra būdinga ir Čechovui?

Manau, kad Čechovo personažai rado savo žmogiškumą potekstėje, tuose ilguose savo monologuose. Čechovo pjesėse viskas teatralizuota, o Gorkio – ne. Užtenka žvilgtelėti į Gorkio remarkas, kur jis rašo "jis išeina", bet neprideda, kad vėliau "jis įeina", o jis jau vėl yra... Aš įsivaizduoju Čechovą užkulisiuose, įsivaizduoju, kaip Stanislavskis režisuoja, o Čechovas, kaip nepakeičiamas teatro butaforininkas, daužo cinkuotos skardos lakštą, kad aktoriams vaidinant sukeltų audros garsą. Ir po to įsivaizduoju Gorkį, rašantį savo pjesę kaip atsišaukimą nemigo naktį, puolantį prie vieno ar dviejų romanų ir rašantį... Juk tuo metu jis dirba angažuotame laikraštyje ir skleidžia utopines idėjas. Draugauja su Leninu, išpažįsta revoliucinės socialistų partijos kelią ir taip pat dažnai sėdi kalėjime. Čechovas labai daug davė teatrui – jo dėka mūsų teatras "tapo labiau skaidrus". Bet Gorkio teatras mus trikdo: pačia savo rašymo maniera jis destabilizuoja ir provokuoja režisierių, aktorių. Čechovas padarė viską, kad jo tekstas taptų tvirta ir solidi bazė ir kad kartu mes elegantiškai, tvarkingai, su viltimi galėtume kilti nuo jo šviesos link, net jei viskas ir yra siaubinga. Gorkio pjesėse kilimo į šviesą nėra. Nėra vilties. Jis neatstovauja gražiam stiliui. Aktoriui čia nėra laiko nusiteikti ilgiems monologams, o režisieriui – susimąstyti, ką reiškia potekstė, kad užduotų kryptį personažams. Nieko panašaus Gorkio pjesėse nėra... Jo pjesės kaip kinematografinis montažas. Dažnai kalbame apie kinematografinį dramaturgijos pobūdį, ir tai jau tapo kliše. Bet Gorkio atveju man tai atrodo rimta. Čia yra scenų, kur, pavyzdžiui, kalbasi du žmonės, bet iki to, kol vienas atsako į kito klausimą, skaitome remarkose, kad tie du žmonės grįžta. Jie išgeria, laikas eina, kitas žmogus ateina, jie nieko nekalba, ir tik po to žmogus atsako į klausimą. Atrodo, tarsi kamera filmuotų ginčą, staiga pasisuktų į gatvę prie kitų žmonių, o vėliau vėl grįžtų prie ginčo...

Kaip kūrėte sceninę adaptaciją?

Vienintelis mano kriterijus – tai mano darbo apmąstymas. Tai yra aš pasitelkiau André Markowicziaus vertimą, tačiau kartu pritaikiau tekstą spektaklio sumanymui. Kupiūravau scenas, nes man buvo reikalinga tam tikra konstrukcija. Dar kartą perskaičiau "Vasarotojų", kuriuos statė Peteris Steinas, pratarmę. Čia aiškiai pasakyta, kad tai – tam tikra rekonstrukcija, scenos sukeistos vietomis. Ir savo "readaptaciją" aš parašiau beveik per tris mėnesius. Man visada svarbiausia yra darbo pradžia. Ir manau, kad net jei pjesė būtų parašyta prancūziškai, ar ją vis tiek perrašyčiau.

Gorkio tekste yra du sakiniai: "Atmintis – nelaimės rykštė" ir "Praeities karieta mūsų niekur nenuveš". Bet "Barbarų" kaimas gyvena praėjusiais laikais, o viskas pradeda judėti tik atvykus inžinieriams.

Tarsi Gorkis sakytų, kad reikia kurti kažką nauja arba bet kuria kaina būti aktyviam. Būtinybė būti veiksmo žmogumi mąstant ir mąstymo žmogumi veikiant – štai kas, manyčiau, rūpi visiems Gorkio veikėjams ir kas svarbu pjesei. Jie visi priversti suvesti sąskaitas. Štai kuo ši pjesė taip įtraukia. Net jei susitelktume ties viena – tėvų ir vaikų – priešprieša, prievarta ir čia akivaizdi. Tai asmeniškas sąskaitų suvedimas su senuoju pasauliu. Reikia eiti į priekį, reikia eiti priekyje.

Ar Jūs iki šiol tikite, kad neviltis nėra negatyvi?

Sugebant dalykus išgyventi dar kartą – veikiant aktyviai, kaip kažką linksma, – neviltis nėra negatyvi. Su sąlyga, jei būsime proto pesimistai ir valios optimistai. Aš būtent toks. Bandau šviesiai žvelgti į epochą, kuri gali nešti tam tikrą neviltį ar net tamsumą. Nemanau, kad iš pradžių būtina šviesa. Manau, kad reikia kažką daryti su šiuo tamsumu ir dirbti iš vidaus.

Ar "Barbarai" gali padėti suprasti mus supantį pasaulį? Ar ši pjesė atsako į šiandienos klausimus?

Galbūt. Bet kartu aš manau, kad vaikiška yra eiti į teatrą ieškant atsakymų. Kadangi klausimai iš pat pradžių yra blogai pateikti, tad ir atsakymai gali būti tik klaidingi. Teatras visiškai nėra vieta, kur atsakoma "už" arba "prieš". Teatras sukelia dvejones ir iškelia klausimus, apnuogina intymius išgyvenimus, kad lydėtų žiūrovą – nuo brolio prie brolio – jo džiaugsme ir skausme, kad parodytų dalykus, kurie paprastai nerodomi ir apie kuriuos nekalbama, kad ir kūną, pavyzdžiui, mūsų kūną, kurį mes taip mažai pažįstame. "Mūsų kūną, – sakė Foucault, – mes suvokiame tik labai fragmentiškai." Išgirdęs tai, aš sau pasakiau: "Teatrą irgi..." Manau, kad mes, artistai, esame tam, kad pasakytume, drįstume atverti tai, ko nematome, nesuvokiame, negirdime. Tačiau tik ne tam, kad duotume raminamus atsakymus. Teatras nėra paguodos vieta, net jei mes beprotiškai šios paguodos trokštame.

Pagal festivalio medžiagą Parengė R. V.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 85 iš 85 
6:31:26 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba