SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-07-07 nr. 716

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Živilė Ambrasaitė
Marcas Chagallas ir Co. Vilniuje
1

Savaitė 
• Živilė Pipinytė
Rašytojas ir padavėja
3
• Dešimtasis Thomo Manno festivalis Nidoje
• Europos miniatiūrų parke – Vilniaus universiteto maketas1

Muzika 
• Jonė Fridmanaitė
Vasarinis laiškas
• Virginijus Baublinskas
Flamenko fiesta Vilniaus festivalyje
1
• Kubos, Prancūzijos, Lietuvos ir Indijos muzikos ritmai
• "Nepaklusniųjų žemės" menų savaitė Neringoje
• KONCERTAI

Dailė 
• Živilė Ambrasaitė
Tekstilė, džiazas ir Katinas
22
• Vidas Poškus
Paukščiai Molėtų herbui
• Neringa Černiauskaitė
Būtinybė ar/ir kūryba
11
• PARODOS

Literatūra 
 Klonavimas ir išmetimas5
• VAKARAI

Teatras 
• Avinjonas laukia Gorkio "Barbarų"
• Teatro garbės akademija paskelbė 2005–2006 m. "Sezono bambą"10
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Karšta kino vasara
• Žydinčių liepų metas
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Nuoviras
6

Anonsai 
• Vilniaus dailės akademija skelbia

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Literatūra

Klonavimas ir išmetimas

Vienadienės knygos

[skaityti komentarus]

iliustracija
Dmitrijus Bykovas

Neseniai "Nacionalinio bestselerio" premija už romaną "Borisas Pasternakas. Biografija" apdovanotas rusų rašytojas, poetas, kino kritikas Dmitrijus Bykovas teigia, kad nebesaugome knygų: mes jas išmetame arba sekdami nauja mada paliekame ant suolelio. Savaitiniame žurnale "Ogoniok" išspausdintą Bykovo esė pateikiame sutrumpintą.

Apie keitimosi knygomis ("bookcrossing") judėjimą priimta kalbėti su susižavėjimu, beveik švelniai. Perskaitei knygą ir užmiršk ją kurioje nors viešoje vietoje – kavinėje, ant suolelio. Padovanok draugui. Rusijoje judėjimas dabar labai madingas ir vadinasi "knygų verpetu" (knigovorot). Manoma, kad būtent toks elgesys su knyga yra normalus – perskaitei ir atidavei. Aš to niekad nesupratau. Man gera knyga visada buvo gyvas dalykas. Kaip galima ant suolelio pamiršti mylimą įnamį? Dosnusis Vološinas draudė išnešti iš namų savo bibliotekos knygas, nenoriai jas išleisdavo iš rankų, galėjo dėl knygos mirtinai susipykti su draugu. Tai – ne godumas. Paprasčiausiai tai buvo kitos knygos.

"Bookcrossing" neatsitiktinai atsirado būtent dabar. Pastaraisiais metais aš reguliariai valau savo nedidelį butelį nuo knygų ir pastebiu keistą dalyką: beveik visada išmetu (arba atiduodu norintiems) knygas, kurios buvo išleistos pastaruosius penkerius šešerius metus. Lentynose lieka išleistos nuo 1950 iki 1995-ųjų. Maža to – užeidamas į savo mylimus "Knygos namus", vis dažniau iš ten išeinu be pirkinio. O lankydamasis priešais "Ogonioką" įsikūrusioje "Gimtojoje knygoje", kur parduodami būtent seni sovietiniai raštai arba už makulatūrą kadaise įsigyti leidiniai, beveik visada randu ten ką nors naudinga, ir ta knyga netrukus užima deramą vietą lentynoje, išstumdama dar vieną naujausią knygą.

Apie panašią situaciją man pasakojo ir JAV. Kai išreiškiau norą apsilankyti knygyne, draugas profesorius nuvedė į bukinistinį: "Viskas, ko reikia, yra čia, o naują pirkti beprasmiška". Tai – ne retrogradiškumas ir ne renegatiškumas, o rezultatas, į kurį atėjo vadybininkų ir rinkodaros specialistų vadovaujama kultūra. Kažkuriuo momentu visame pasaulyje literatūrai, kinui ir muzikai ėmė vadovauti vadinamieji efektyvūs vadovai. Kaip to rezultatas atsirado knygos, kurių neįmanoma skaityti dar kartą, filmai, kurių nenori peržiūrėti iš naujo, ir muzika, kurios ne klauso, o įjungia mašinoje, kad neužmigtų už vairo.

Jokia postmodernistinė kultūros krizė neįvyko, ir rašo dabar ne blogiau – tiesiog iš kultūros padarė industriją, nors vadovauti kultūrai tais pačiais metodais, kuriais vadovaujama pramonei, iš principo neįmanoma. Pramonė pasigvelbia svetimus now-how ir pradeda juos dauginti, bet kultūroje panašus dauginimas prilygsta mirčiai. Čia negalima pakartoti sėkmės – reikia ieškoti kitų jos mechanizmų. Menininkas tai supranta. Leidėjas – ne. Jis yra įsitikinęs, kad menininką reikia išsiurbti, išspausti kaip citriną, kol jis nepradės kartoti savęs ir neišsigims. Taip pat vyksta ir su atlikėjais, turinčiais kažką savita. Šiuolaikinė kultūra – tikras klonų antpuolis. Išgarsėjęs Sergejaus Minajevo romanas "Духless" yra ne kas kita, kaip Vladimiro Spektro romano "Face Control" klonas – beveik pažodiniai sutapimai krenta į akis. Savo klonus turi ir Oksana Robski, ir Ilja Stogovas (kuris suspėjo pabūti savo paties klonu), ir Jevgenijus Griškovecas (pats seniai perėjęs prie savų monologų klonavimo). Šiuolaikinė knyga skirta vienkartiniam skaitymui – kito paprasčiausia nereikia. Turinys pasisavinamas iškart. Kiekvienas autorius, siūlantis ką nors nauja ir nevienprasmiška, iš esmės yra nepageidautinas, nes leidėjas rizikuoja su juo susidėdamas. Štai kodėl mūsų literatūroje taip mažai naujų vardų, o kai jie atsiranda, prasimušę pro trigubas užtvaras, juos bematant pradeda reklamuoti taip, kad iš viso naujumo netrukus nieko nelieka. Kol kas prieš panašią reklamą atsilaikė vienas rašytojas – Aleksejus Ivanovas ("Maišto auksas", "Parmos širdis"), tačiau jo stiprus charakteris, nes jis kilęs iš Permės. Pasisekė ir Pelevinui, bet jis pradėjo spausdinti savo kūrinius 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai rinkos mechanizmai dar nebuvo vienvaldžiai.

Šių dienų kultūroje kokybiškas ir originalus kūrinys gali pasirodyti ne leidėjo ir prodiuserio dėka, bet atvirkščiai. Prodiuseris imasi finansuoti tik tai, kas jau išbandyta kitų, todėl neatskirsi vieno nuo kito serialų, rodomas "9-osios kuopos" klonas "Proveržis" ir gausūs "Mentų" klonai įvairiausiais pavadinimais. Leidėjas iš rašytojo reikalauja variacijų "Da Vinčio kodo" tema, nors nekokybiškas buvo jau ir pirmasis šio žanro pavyzdys – jis visiškai antrinis, palyginti su 8-ojo dešimtmečio amerikiečių proza. Su šiuolaikine knyga nieko, kaip tik "bookcrossing", nepadarysi: ją nori pamiršti viešoje vietoje dar prieš atsiversdamas.

Pasižiūrėkime bet kurio Maskvos knygyno (virtualaus arba realaus) bestselerių sąrašą: jame rasime vis tą patį "Духless", tuziną vienas į kitą panašių vadovėlių, mokančių kaip suliesėti arba vadovauti žmonėms, Weberio knygas apie angelus (visos pasaulinės dvasinės literatūros klonas), Akuniną ir jo grynai parodijinį ir visai netinkamą pakartotiniam skaitymui "FM", Houellebecqą ir dar vieną jo variaciją dviem amžinomis rašytojo temomis – noru pasidulkinti ir Europos krize… Savo minčių ir idėjų kartojimas tapo pagrindine rašytojų strategija, temų ir žanrų kartojimas – pagrindiniu leidėjų principu. Filmų taip pat vis labiau neatskirsi vieno nuo kito: "Piter FM" taip atvirai kartoja "Pasivaikščiojimą", kad imi stebėtis Aleksejaus Učitelio nepaslankumu: kam duoti į teismą "Pirmąjį kanalą", kuris neteisėtai parodė "Kosmoso nuojautą", jei tau tiesiog iš po nosies įžūliai vagia ankstesnį filmą? Tai galima pasakyti ne tik apie rusų kiną: pasaulinis "meinstrimas" taip pat liovėsi džiuginęs naujovėmis. Tikslus žodis, juokinga replika, netikėta mintis prasiverš į ekraną tik dar viename viską iš eilės parodijuojančiame "Labai baisiame filme".

Aš išmetu knygas be gailesčio, jausdamas palengvėjimą, nors dar prieš dvejus metus ranka nebūtų pakilusi. Knyga prarado sakralumą. Tapo produktu, o šiuo pavidalu ji nebeįdomi net autoriui. Prie to dar pridurkime rusišką knygų leidybos laisvę, kurios negalima nesilaikyti – šiaip ar taip, knygoje riktelėti tai, ko neberiktelsi nei laikraštyje, nei per televiziją, yra paskutinis išlikęs glasnost laimėjimas… Nematyti ir ilgai lauktų interneto autorių: ten klonuojama vis ta pati knyginė arba storųjų žurnalų proza, vis ta pati 8-ojo dešimtmečio katilinių modernizmo poezija, ir visai nesirūpinama, kaip atrasti savą stilių. Todėl, kad visiems reikia pasisekimo, o jis įmanomas tik sekant svetimais lekalais. Taip jiems, autoriams, atrodo. Imdamasis leidėjo funkcijų, kiekvienas autorius, nepatenkintas leidėjų savivale, lipa ant visų svetimų grėblių – reklamuoja tai, kas išreklamuota, kartoja antrinius dalykus, virškina tai, kas suvalgyta.

Aš netvirtinu, kad sovietmečiu neleido niekalo. Leido, ir 90 procentų tuometinių knygų – nuo šeimyninių P. Proskurino sagų iki metodinių leidinių komjaunuoliams – seniai ir pelnytai atsidūrė makulatūroje. (Tiesa, Proskurino knygos dabar turi istorinę vertę, o Robski knygose ir šito nėra – laiko bruožai paimti iš laikraščių, tai – klišės, juk būti grafomanu taip pat reikia mokėti.) Tiesiog kartu su tuo niekalu skaitytoją pasiekdavo ir kažkas gyva, nes ideologiškai vadovaujant kultūrai visada atsiranda plyšių. Jie aklinai užtaisyti tik rinkos laikais, nes ideologą gali apgauti, o kasos aparato – ne. Jis apskritai nemoka mąstyti.

Nereikia apsigauti žmogiška jaudinančia "bookcrossingo" išore. Tai labdara pagal principą: "Še tai, ko man nebereikia". Knyga, kurią perskaitęs nori užmiršti ant suolelio, – bloga knyga. Tokios vienkartinės knygos formuoja vienkartinius žmones – idealiai atsiperkančius, patogius pinigams uždirbti, bet nepriimtinus asmeniškai bendraujant: jie neturi principų, su jais nėra apie ką kalbėti. Netrukus juos taip pat pradės palikinėti ant suolelio. Toks savotiškas flashmob: pasikeitimas vyrais. Jis man jau viską papasakojo, daugiau nieko nežino. Kas nors, prašom, paimkite, padorus vyras, geros būklės, normalaus maitinimo, akys mėlynos. Žmona taip pat nieko sau. Paimkite kas nors, nes kambarys užgriozdintas. Juk neišmesi. Vis dėlto moka gaminti. Tiesa, tik du patiekalus, bet į juos įdeda visą save.

Tai normalūs naujos kultūros išauklėtų žmonių santykiai. Tie žmonės tinka vienąkart išgerti kavos, vienąkart permiegoti, vienąkart nuvažiuoti į Egiptą arba Antaliją. Bet gyventi su jais neįmanoma. Ką, tiesą sakant, jau ir matome.

Parengė Kora Ročkienė

 

Skaitytojų vertinimai


8137. d.2006-07-12 11:55
Daugiau tokių tekstų - esminiai dalykai surašyti .

8151. e.2006-07-13 15:16
Nors ir kartojasi Bykovas, bet vis tiek geras tekstas.

8156. zozefina2006-07-14 07:19
Teisingas straipsnis.

8160. avis_upej2006-07-14 14:09
patiko.labai idomus straipsnis.nors is tiesu.tai varantis i nevilti po simts.

8189. idomiai cia paraisua :))))2006-07-16 22:40
pop kulturos kritika. nu tai kas? yra ir kita kultura. ir visada buvo. ir nereikia cia kabinetis prie madonos jeigu megsti klausytis diamanda gallas.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 85 iš 85 
6:31:01 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba