SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-03-09 nr. 746

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Monika Krikštopaitytė
5 Ilčiukai viename mieste
16

Muzika 
• Audronė Jurkėnaitė-Epih
Gurmaniška kamerinės muzikos popietė
2
• Živilė Ramoškaitė
Maloniai stebinantis Vilniaus kvartetas
• Junija Galejeva
Sveiki atvykę į tikrąją operą
1
• Lietuvos kamerinis orkestras muzikuos su fortepijoniniu duetu 1
• KONCERTAI

Dailė 
• Ona Mažeikienė
Pranas Domšaitis keliauja namo…
• Jurga Armanavičiūtė
Be konteksto
2
• Jonas Valatkevičius
Ten, kur Piekurai
28
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
 Daiva Šabasevičienė
Teatro pasakos
• Julijus Lozoraitis
Zigzagais – į Damaską
9
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Laima Kreivytė
Užkalbėję nuodėmę
44
• Živilė Pipinytė
Vaikiška istorija
1
• Artėja „Kino pavasaris“
• Sadomazochistiški vaizdeliai
• Žiūrovai pamilo lietuvių dokumentiką
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Rūgštus namas
15

Anonsai 
• Forumo teatro seminaras ir praktiniai užsiėmimai profesionaliems aktoriams ir režisieriams

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Teatro pasakos

Šiaulių dramos teatro gastrolės Vilniuje

Daiva Šabasevičienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Kukučio kelionė“

Šiaulių dramos teatro gastrolės Vilniuje sutapo su Šv. Kazimiero švente ir Kaziuko muge, kuri šįmet nuvingiavo per visą Vilnių. Jos arterija driekėsi ir per teatro teritoriją, tad atrodė, kad žmonės iš Kaziuko mielai aplankys spektaklius. Tačiau bilietus pirko tik ištikimi teatro lankytojai – apie tai bylojo sekmadienio rytmetis, kai Gedimino prospektas lūžo nuo žmonių gausos, vaikų klegesio, o Nacionalinio dramos teatro salėje žiojėjo tuščios kėdės.

Apie šias gastroles lyg ir neketinau rašyti. Pasidalyti viena kita mintimi paskatino sekmadieninis, vaikams skirtas šiauliečių spektaklis „Kukučio kelionė“. Gal taip atsitiko ir todėl, kad vaikiškų spektaklių badas kol kas akivaizdus, o „Kukučio kelionė“, nors ir tradicinis spektaklis, vis dėlto priklauso tiems retiems teatriniams atradimams, kai ir vaidinimas atrodo šviesus, paprastas ir raiškus, ir vaikai salėje sėdėjo it stygos, ir asociatyvusis Marcelijaus Martinaičio tekstas buvo perskaitytas vaikų dėmesį prikausčiusia įtaigia teatrine kalba.

„Kukučio kelionė“ – minimalistinis spektaklis. Čia viskas saikinga. Kartais atrodė, kad didesnės teatro galimybės būtų padėjusios šiai nuostabiai Kukučio kelionei prasiskleisti dar poetiškiau, antra vertus, asketiška spektaklio forma išgrynino dailininkės Romualdos Jakubauskienės sumanymą, todėl jos scenovaizdis ir kostiumai tapo itin raiškūs ir įsimintini. Netgi, sakyčiau, primenantys talentingojo mūsų lėlininko Vitalijaus Mazūro kūrybą. Duktė tinginė arba jos draugės laumės išryškintos įtaigiais ekspresionistiniais štrichais. Personažams, kurių charakteristikoms skirta mažiau išorinio dėmesio, pasirodo, užtenka tikslesnės detalės (pavyzdžiui, kepurėlės), ir plastinis piešinys išbaigtas. O jeigu dar aktorius prideda savo šmaikštumo, kaip, pavyzdžiui, nuostabusis Katinas, kuriam vaikštinėjant po kopūstų lauką dangus ant uodegos užgriūva! Aktorius Rolandas Dovydaitis vos keliais gestais, vos keliais mimikos „potėpiais“ taip tiksliai charakterizuoja savo personažą, kad akimirksniu salė nušvinta šypsenomis... Taip ši grandinė ir susipina, net negali tiksliai įvardyti, kas čia svarbiausias: ar Marcelijus Martinaitis, ar inscenizacijos autorė ir režisierė Inga Norkutė, ar dailininkė Romualda Jakubauskienė, ar pats Kukutis, kuris, neabejoju, ir buvo spektaklio išeities taškas. Teatras turėjo „savąjį“ Kukutį, tad aktorius Sigitas Jakubauskas tapo šio spektaklio pradžia ir pabaiga. Režisierė kūrė jam, su juo ir apie jį. Dėmesingas, jaučiantis spektaklio ritmą, gerbiantis partnerį, niekada neakcentuojantis savęs, nenukrypstantis į populistines turinio interpretacijas (o šiandien tai daro visi aktoriai, vos tik atsiranda mažiausia proga), turintis gerą klausą, savitą balsą, Jakubauskas Kukutį daugiau sudainavo, nei sukalbėjo. Kompozitorius Vadimas Kamrazeris jam sukūrė keletą dainų, ir šios tapo spektaklio centru. Nežinia, kodėl aktorius sutiko naudoti fonogramą. Suprantama, šaltuoju sezono laiku sunku rizikuoti, bet net ir blogiau skambantis balsas situacijos tikrai nepagadintų. Savo jausminiu kameriškumu išsiskiriančioje „Kukučio kelionėje“ norėjosi kuo daugiau teatrinės autentikos – kuo daugiau Jakubausko, kurį šiek tiek „dengė“ techninė instaliacija.

Jakubausko Kukutis labiausiai parūpo ir todėl, kad aktorius savo kelionę po Vilnių pradėjo nuo pirmojo Šiaulių teatro viešnagės spektaklio – „Labai paprastos istorijos“, tęsė „Princesėje Turandot“ ir, aišku, triumfavo „Daktare ir Mangarytoje“. Žinia, Sigitas Jakubauskas – geras aktorius, bet įdomu tai, kad jo ištekliai kažkokie paslaptinti. Jis turi charizmatinės galios valdyti teatrinį veiksmą, nepaisant to, kad viską kuria pustoniais, tarytum pusbalsiu, kartais net, atrodo, specialiai stabdydamas veiksmą, pasitelkdamas pauzes… Jo žvilgsnis lyg ir neskvarbus, paprastas, tačiau kupinas žmogiškumo, ne kiekvienam pasiekiamos gelmės, kažkokios paslaptingos meilės žiūrovui. Neteko matyti nė vieno spektaklio, kuriame Jakubauskas nerastų kontakto su pačiu sudėtingiausiu „partneriu“ – anapus rampos sėdinčiu žiūrovu.

Teatras laimingas, turėdamas tokį aktorių, jam galima kurti spektaklius, jam galėtų būti rašomos ir pjesės. Todėl ir Inga Norkutė teisingai pasielgė, sukurdama Kukučio kelionę-žaidimą pavogtais, bet nesunkiai susigrąžinamais metų laikais. Kelios kartos užaugo su Martinaičio Kukučiu, o šiauliečiai po ilgokos pertraukos jį vėl išvedė į paslaptingą teatro erdvę. Ne juokinga, bet būtent išmintinga ir šmaikšti Kukučio kelionė įprasmino visą Šiaulių teatro viešnagę.

Daugiausia dėmesio, kaip ir galima buvo tikėtis šiauliečių viešnagėje, susilaukė Carlo Gozzi „Princesė Turandot“, kurią pastatė teatriniais hitais garsėjantis Aidas Giniotis. Režisieriui teko sudėtinga užduotis ne vien pastatyti spektaklį, bet juo atgaivinti visą 75 metų Šiaulių dramos teatro istoriją. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Gozzi – palanki medžiaga tokiai užduočiai, tačiau tai nėra paprasta: režisieriams privalu mokėti skaityti tarp eilučių ir kiekvieną žingsnį išradingai paversti teatru. Galbūt siekdamas prikelti dešimtmečių dvasią režisierius neredagavo pjesės, palikdamas tekste nemažai šiandien ausis rėžiančių svetimybių, nors užrašas programėlėje („autorizuotas pjesės vertimas Aido Giniočio“) atsakomybę už šiuos teksto nelygumus užkrauna ant paties režisieriaus pečių. Jam rūpėjo XVIII a. kūrinį prisagstyti savų naujadarų, kurie turėjo atgaivinti commedia dell’arte principus, sukurti teatro šventę ir pjesę pjesėje. Ši „pjesė pjesėje“ pastatyta buvo tiksliau nei Gozzi, nes autoriniai dalykai, natūralu, brangesni už „neautorinius“. Režisierius išjudino veik visą teatro kolektyvą, todėl šio spektaklio energija tapo tarytum viso teatro veidrodžiu.

iliustracija
„Princesė Turandot“
M. Macevičiaus nuotr.

Giniotis, neabejoju, būtų geras detektyvų rašytojas. Kaip pažymi šio žanro rašytojai, reikia žinoti, kokią kortą pasilikti finalui, kad ne tik įspūdis sustiprėtų, bet ir kad skaitytojai lauktų kitų kūrinių. „Princesės Turandot“ finalas, tiksliau, keli finaliukai, įrodo, kad teatrinis užkratas buvo pasėtas net tose širdyse, kurios ne itin mėgsta teatrą, nors dėl įvairių priežasčių jame retkarčiais atsiduria. Kompoziciniu požiūriu čia viskas auginama laipsniškai, ir teatras „įvyksta“. Giniotis žino savo silpnąsias vietas: ten, kur reikia daugiau pasukti galvą, ten, kur sceninis veiksmas lyg ir slūgsta, jis tiesiog pagreitina spektaklio tempą, papildo jį fiziniu veiksmu, lakstymu (Vestos Grabštaitės choreografija kiek primena filmo „Skraidantys durklai“ triukus: visi tik šokinėja su kardais, žargstosi, mosuoja rankovėmis), ir susiformuoja giniotiška dinamika, kuri šiame spektaklyje primena „Meilės ir mirties Veronoje“ sprendimus. Bet tai spektaklio nesumenkina, nes Giniotis – ne šiaip statytojas, jis jau ir režisierius. Lengvą ir ritmingą commedia dell’arte stilių jis praplečia XXI a. personažais. Režisierius labai tiksliai juos charakterizuoja, jis jaučia aplinką ir jam rūpi atvirai apie ją prabilti: pareiškia pagarbą ir padėką teatrologei Irenai Aleksaitei, „suveda“ teatrines sąskaitas su teatro direktoriumi Antanu Venckumi, leisdamas jam pasirodyti visų akivaizdoje ir pademonstruoti, kokie akcentai jam svarbiausi. Giniotis suveda sąskaitas ir su „visuomeniškai teisingais“ žmonėmis, klausdamas: „Kas yra vyras?“ ir „Kas yra moteris?“. Valerie Solanas „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas“ tampa puikiu įrodymu, kad Giniočiui aktualios socialinės temos. Net prabilęs apie kaloriją, kuri spintoje naktį susiaurina drabužius, jis prasibrauna iki žmonių širdžių ir pelno jų palankumą.

Ištikima Giniočio bendražygė – dailininkė Ramunė Skrebūnaitė. Iš storų auksaspalvių bambuko lazdų ir įvairų matinių bei blizgių juodos spalvos audinių ji sukuria stilizuotą kinišką spektaklio atmosferą. Sceninis minimalizmas pakankamai sodrus, veikiantis, prasmingas.

Labai svarbus spektaklio personažas – kompozitorius Andrius Kulikauskas, be kurio sunkiai įsivaizduojami kai kurie Giniočio spektakliai. Jis, kaip ir režisierius, kai ką perdirba, kai ką prirašo, o kai ką ir pats turi sukurti. Muzikinis „Princesės Turandot“ popuri pasižymi tiksliai sudėliotais Kulikausko akcentais, kuriuos Giniotis visada aktyviai naudoja, o šį kartą kompozitoriui skiria tarytum savarankišką vaidmenį, padovanodamas atskirą dramaturginę liniją, labai gražiai užsibaigiančią ką tik pagaminto smuikelio garsais, kuriuos sugroja tuščioje erdvėje sėdintis aklas muzikantas. Rodos, literatūrinis sprendimas, bet ne sentimentalus, atviras, kaip ir visas spektaklis...

Giniotis nebijo spektaklio lengvumo. Jis pats buvo aktorius, todėl nekankina kolegų, kiekvienam skiria tiek, kiek šis išgali. Kartais trūksta individualizuotų charakteristikų, tam tikrų skirtybių, nes režisierius skrupulingai nederina aktorių: Monikos Šaltytės Turandot daugiau išsiskiria savo plastiniu piešiniu, o jos balsine konkurente tampa Ingos Norkutės Zelima. Norkutė turi tokį „herojinį“ balsą, kad ne kiekvienai lengva šalia jos atsilaikyti. Be to, teatras šiuo metu pasipildė naujais aktoriais, tad jų jaunystė ir energija šiame spektaklyje taip pat juntama.

Tai, kad Šiaulių teatras gyvena pasakomis, supranti ir apsilankęs naujausioje šio sezono premjeroje – Marinos Lados „Labai paprastoje istorijoje“, kurią pastatė Gytis Padegimas. Čia taip pat ne iki galo suredaguotas vertimas – netrunki tą pastebėti, nes pirmajame veiksme būtent tekstas yra svarbiausias. Tai visų teatrų problema: vertėjas išverčia pjesę (dažnai net ir ne iš originalo), ir to pakanka, kad kūrinys būtų statomas. Profesionaliam redaktoriui niekas šiais laikais pinigų „nemėto“.

Prisimenant „Labai paprastos istorijos“ reklamą, tenka pripažinti, kad šio spektaklio rodymas svetimoje erdvėje nuskurdino visą sumanymą. Nacionalinio teatro scena sunaikino režisieriaus ketinimus istoriją paversti aktualia, priešingai – ji pasirodė pasenusi, deklaratyvi, infantili. Netgi vaidinant teatro fojė ji būtų įgavusi daugiau autentiškumo, nes šį kartą sceninis minimalizmas ir sterilumas prieštaravo ne tik sumanymui, bet ir elementariai teksto logikai. Sterilus tvartelis, tačiau iki metaforinių apibendrinimų toli. Todėl kylantys ir besileidžiantys šiaudiniai objektai „nesuveikė“. Šis spektaklis turėjo būti „minkštas“, pats režisierius džiaugėsi jo pirmaisiais žingsniais, sėdėdamas klojime, valgydamas agurkėlius, gerdamas degtinytę… Iš žiūrovų panaši galimybė džiaugtis buvo atimta. Pavėlavusieji į spektaklį net pamanė, kad supainiojo laiką ir užklydo į vaikišką pasaką.

Antras spektaklio veiksmas, ypač kai scenoje pradėjo dominuoti Sigito Jakubausko vaidinamas Kaimynas, situaciją šiek tiek pataisė. Ir vėl – stebuklas paprastas: aktorius tiesiog sužmogino, sušildė situaciją, išlygino tiek dramaturginę, tiek režisūrinę linijas, dingo dirbtinumas, mažiau į akis krito kai kurių aktorių vaidybos štampai. Paprastas girtuoklėlis tapo dangiškąja apvaizda. Režisieriaus siekis sujungti du žemiškuosius pradus buvo įgyvendintas vieno aktoriaus dėka.

Na, o jau trečią kartą į Vilnių atvežamas Vytauto V. Landsbergio parašytas ir surežisuotas „Daktaras ir Mangaryta“ tik įrodė, kad šiauliečiams tebėra brangūs gero skonio spektakliai, kuriuos ne taip lengva šiais laikais išlaikyti. Rinka nušluoja viską. Ir tik išprususi publika pajėgi šiek tiek pakeisti šią praktiškai jokių ministerijų nevaldomą situaciją.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
6:30:32 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba