SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-03-09 nr. 746

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Monika Krikštopaitytė
5 Ilčiukai viename mieste
16

Muzika 
• Audronė Jurkėnaitė-Epih
Gurmaniška kamerinės muzikos popietė
2
• Živilė Ramoškaitė
Maloniai stebinantis Vilniaus kvartetas
• Junija Galejeva
Sveiki atvykę į tikrąją operą
1
• Lietuvos kamerinis orkestras muzikuos su fortepijoniniu duetu 1
• KONCERTAI

Dailė 
• Ona Mažeikienė
Pranas Domšaitis keliauja namo…
• Jurga Armanavičiūtė
Be konteksto
2
 Jonas Valatkevičius
Ten, kur Piekurai
28
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Daiva Šabasevičienė
Teatro pasakos
• Julijus Lozoraitis
Zigzagais – į Damaską
9
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Laima Kreivytė
Užkalbėję nuodėmę
44
• Živilė Pipinytė
Vaikiška istorija
1
• Artėja „Kino pavasaris“
• Sadomazochistiški vaizdeliai
• Žiūrovai pamilo lietuvių dokumentiką
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Rūgštus namas
15

Anonsai 
• Forumo teatro seminaras ir praktiniai užsiėmimai profesionaliems aktoriams ir režisieriams

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Ten, kur Piekurai

Paroda Šv. Jono gatvės galerijoje

Jonas Valatkevičius

[skaityti komentarus]

iliustracija
Igoris Piekuras. „Šeimos portretas“. 1975 m.

Šimtą metų nebuvau Šv. Jono gatvės galerijoje. Ir dar du šimtus metų būčiau neužsukęs. Bet paskambino Marija Teresė Rožanskaitė ir pakvietė į šeimos parodos atidarymą. Atidarymą pamiršau. Mūsų laikais pamiršti, pavėluoti, pažadėti, bet netesėti yra visiškai normalu (galvoju, kad nuo šiol žmones įspėsiu bent apie tai, kad vėluosiu. Juk vis tiek kaskart vėluoju). Nuėjau į parodą šiokią dieną ir sutikau Laimą Kreivytę. Mūsų susitikimas (į kurį, tiesą sakant, nepavėlavau) baigėsi tuo, kad dabar sėdžiu ir rašau šias eilutes. O jūs būtent dabar sėdite ir jas skaitote.

Mariją Teresę Rožanskaitę aš gerbiu. Iš jos aš mokausi gyventi. Gerbiu ir Igorį Piekurą. Jis mane kažkada mokė tapybos. Sunku rašyti apie žmogų, kurio nebėra. Gerbiu ir Gediminą. Kadaise jis mane mokė skulptūros. Gerbiu ir Marijų. Jis manęs nieko nemokė, tačiau mokė kaimo žmones piešti ir tapyti angelus.

Apie kiekvieną iš jų mąstyti ir rašyti yra lengviau, nei tą patį daryti apie visos šeimos bendrą parodą. Sunku, nes tokia paroda vargiai suklasifikuojama. Joks padorus meno kritikas nesutiktų su tuo, kad šeimos ryšiai yra pakankama priežastis meno parodai. Piekurai tokią parodą rengia ne pirmą kartą. Ir ne pirmą kartą rašau, kad Teresė ir Igoris niekada nepaisė taisyklių.

Paroda yra gera. Labai gera. Nors jokie standartiniai dailės kritikos argumentai ir epitetai čia netinka. Aš, ko gero, netgi nesu toks, kuris galėtų pretenduoti būti nešališku vertintoju (žr. ankstesnę pastraipą).

Įprasta, kad jei vertini kokią nors meno parodą, stengies arba ją iškelti į padanges, arba sutrypti į purvą. Noriu pasakyti, kad padorus meno kritikas visuomet vengs prėsko vidurio kelio. Taip elgsis tik pacukas, kuriam rūpi gauti honorarą ir nesusipykti su aprašomu subjektu. Taigi, jei sakau, kad ši paroda yra labai gera, tai pagal ką tik įvardytą logaritmą turėčiau pažerti krūvą argumentų, įrodančių, jog ši paroda – didžiausias pastarųjų metų Lietuvos dailės laimėjimas, ir jei tu jos sugebėjai nepamatyti, gali vadinti save neišsilavinusiu gyvuliu. Tačiau taip nėra. Šiai parodai visokie klasikiniai ditirambai netinka. Galų gale juk ir vyko ji kažkokioje Šv. Jono gatvės galerijoje – mažuose kambarėliuose apsilaupiusiomis sienomis ir apvarvėjusiais langais.

Iškart supratau, kad nepavyks apie šią parodą parašyti kokį madingą tekstą. Apskritai – po šios parodos jaučiausi lyg prieš kokius 20 metų. Tuomet, kai iš meno laukiau ne sudėtingų intelektualinių impulsų, o elementaraus emocinio stumtelėjimo. Arba sukrėtimo. Visada laukdavau sukrėtimo, bet jie nutikdavo labai retai, todėl ir stumtelėjimai būdavo gerai. Tuos emocinius stumtelėjimus aprašyti sudėtinga. Jie yra tokie simbolistiniai ir romantiški, kad rimtas kritikas juos leidžia sau tik jaunystėje arba senatvėje.

Tai štai koks jausmas mane užvaldė vaikštinėjant po tuos mažus apsilaupiusius kambarėlius ir žiūrint į meno kūrinius, kabančius ant sienų ir stovinčius ant grindų. Nors labiausiai masino Motinos Teresės salė (suprantama, Marijos Teresės autorystės), tačiau pirmiausia patraukiau į kitas kamarėles.

Žinojau, ko laukti. Prieš porą dienų, visai netyčia, mačiau Gedimino Piekuro piešinių parodą Vilniaus filharmonijoje. Mariją Rožanskaitę su Igoriu Piekuru, atrodė, ir taip labai gerai pažįstu. O Marijaus, nors ir nežinojau, bet nujaučiau, kad bus apie angelus.

Igoris Piekuras nustebino labiausiai. Tiek, kad paskui net klausiau Marijos Teresės. Ir ji man patvirtino – taip, tai yra nematyti Piekuro darbai. Sukurti 8-ajame dešimtmetyje. Buvo ir šviežesnių, tačiau labiausiai kliuvo tie, senieji. Išvarvėję ir išropoję už rėmų nužymėtos teritorijos. Spalvoti ir gruoblėti. Vienas, išdraskytu kartonu centre, berods vadinasi „Žemė“. Kitame nutapyta visa Piekurų šeima. Dar palyginti jauni tėvai ir dar palyginti vaikiški sūnūs. Sustojęs prieš šį paprastą šeimos portretą, įdėtą į įmantrius rėmus, pajutau pirmąjį stumtelėjimą. Nes čia buvo viskas. Jaunystė ir senatvė. Gimimas, gyvenimas ir mirtis. Aš suprantu, kad prie stumtelėjimo smarkiai prisidėjo gyvenimo faktai, kuriuos žinojau. Tačiau koks skirtumas – juk mes niekada neprieiname prie meno kūrinio visiškai švarūs, kad galėtume tikėtis būti paveikti tik jo, be jokių pašalinių trukdžių.

iliustracija
Marija Teresė Rožanskaitė. „Motinos Teresės kambarys“.
2007 m.

Tada – kitas kambariukas. Su piešiniais, priklausančiais, kiek supratau, Marijai Teresei Rožanskaitei. Rašau „kiek supratau“, nes toje Šv. Jono gatvės galerijoje ne viskas buvo aišku. Piešiniai man nesukūrė jokio stumtelėjimo, ir sunku pasakyti kodėl. Juk iš pirmo žvilgsnio antkapiškos formos piešiniuose apeliavo į tikrovę, kuri tiesiog sklandė toje galerijoje. Gal kliudė piešinių eskiziškumas. Laisvumas, kontrolės nebuvimas. Nes visi kiti parodos kūriniai buvo preciziškai suvaldyti, pjaunantys tarsi gerai išgaląstas peilis. O laisvi piešiniai turėjo pernelyg daug nekonkretumo ir improvizacijos.

Gedimino Piekuro piešiniai pieštuku nenustebino, bet patiko. Gal labiau patiko prisiminimas apie kitus piešinius kitoje parodoje (toje Filharmonijoje) nei šioje. Piešiniai sukėlė švelnų stumtelėjimą. Dar kartą galėjau sau tyliai prisipažinti, kad ir vėl patinka formos sukuriama prasmė. Paprastai tariant, patinka formalizmas. Skulptūra slydo pro akis, nors užkliuvo objektas su metaliniu kabliu centre. Kaip Dievą myliu, pagalvojau, kad norėčiau tokį objektą turėti namuose.

O tada sukau link kambarėlio, kuris traukė dar einant į galeriją. Žinojau, kad parodoje bus dar viena Marijos Teresės Rožanskaitės variacija Motinos Teresės tema. Ta tema užėmė visą kambarėlį, o patekti į jį buvo galima tik pasilenkus. Prasmingas ir turiningas veiksmas. Nemėginau jo intelektualiai įprasminti. Tačiau jaučiausi dėkingas Marijai Teresei už tai, kad per pietų pertrauką kontoroje atėjusį į meno parodą ji privertė mane nusilenkti. Aš nesilenkiau nei jai, nei Motinai Teresei. Nesilenkiau Motinos Teresės mėlynai baltam sariui, nors jį turėjau prieš akis. Tiesiog akimirkai praradau visą šiuolaikinio žmogaus, gašlaus ir besočio vartotojo, pasitikėjimą savimi. Akimirkai nusižeminau. Mano kūnas susilenkė per pusę, o tai, kas yra kūne (gal siela ar kokia nors dvasia, ar dar koks nors maumas) krito ant žemės, į dulkes toje Šv. Jono gatvės galerijoje. Čia pat birbiantis TV monitorius man nei padėjo, nei trukdė. Aš jau buvau stumtelėtas.

Išlindau lauk. Ir pagalvojau: „Kaip gerai, kad visa tai truko tik akimirką“. Aš, parodos toje Šv. Jono gatvės galerijoje lankytojas, galėjau tik akimirką išgyventi kažką, kam įvardyti trūksta žodžių. Akimirkos man pakako per akis. Galvojau, kad nenorėčiau taip gyventi nuolat. Nenorėčiau, kad ta akimirka truktų amžinai. O juk kažkas gyvena taip. Nuolat. Ne, man pakanka akimirkos.

Dar kartą pasivaikščiojau po Igorio Piekuro dalį. Dar kartą pažiūrėjau į kiekvieną vaizdą. Ir jau iš tolo mačiau tai, kas turėjo būti Marijaus tapyba. Iš tolo švietė keisčiausių formų mediniai, prašmatnūs rėmai, užpildyti kažkuo spalvotu. Pamenu, dar nusistebėjau, kad vienas didžiulis rėmas iš tolo primena svastiką. Priėjęs arčiau pamačiau, kad kiekvienas sudėtingos formos rėmas yra užpildytas angelų portretais. Kiekviename rėme jų gali būti po 10–15. Ką pagalvojau, jau nebepamenu, tačiau apžiūrėjau atidžiai ir netgi keliskart sugrįždamas.

Apsisukau ir kitoje kamarėlėje pamačiau lyg ir Laimos siluetą. Nuėjau ir įsitikinau, kad ten iš tikro Laima. Nusistebėjome, kad taip tiksliai vienu metu pasirodėme toje pačioje parodoje. Laima paklausė apie mano dukrą. Aš atsakiau. Ji pasiūlė man parašyti. Aš sutikau. Sutikau ne dėl to, kad būčiau turėjęs kaži ką labai protingo pasakyti apie čia matytus meno kūrinius ir jų autorius. Sutikau, nes maniau, kad reikia kalbėti ne tik apie didingą, aktualų ir įspūdingą meną. Reikia kalbėti ir apie tas parodas, kurios sukelia tik vieną stumtelėjimą, nors ir nepatenka į epochinių meno renginių sąrašą. Tos parodos ateina, pabūna akimirką ir išnyksta. Greičiausiai jų nebelieka nė autorių prisiminimuose. Nei tos galerijos darbuotojų galvose – iš ten šios parodos taip pat išgaruoja. Geriausiu atveju jos lieka keleto atsitiktinių praeivių atminties kertelėse. Tų kelių žmonių, kurie atsitiktinai ėjo pro šalį, turėjo laisvas 5 minutes, užsuko vidun (o gal tuomet paprasčiausiai lijo?) ir pajuto vieną ar kelis stumtelėjimus.

 

Skaitytojų vertinimai


9719. taip2007-03-12 12:56
Tikrai verta demesio paroda. Aciu Piekurams ir Jonui uz toki silta teksta!

9745. Siūlas2007-03-12 18:32
nesupratau, kuo tas straipsnis siltas. Man jis toks bla bla bla. AS galiu irgi tokiam lygyje pritauksti;) Pvz. paroda man patiko, nors ir nepazistu Piekuru. Sutrikes buvau prie Rozanskates instaliacijos, ilgai nesupratau ar galima ilisti i vidu, bet kai isidrasinau ir ilindau, ilgai neisidrasinau is ten islisti. Ka as jauciau-aprasyti neimanoma. Turbut mane uzgrauze sazine, kad esu toks bedievis ir niekada nesidomejau Motina Terese.JI visada gyveno kitame pasaulio kraste, o tai kas ten vyksta... na suprantate, paprastam siului is kojnes...paprasciausiai tolima ir nezinoma. Gal Marijus kazkada ir moke mane , bet as mazai ka prisimenu, viskas kaip sapne. skaudu tik tai, kad jis stai kuria, o as jau ne. Ir tie prabangus remai man labai nepatiko, nors labai patiko patys angeliukai. Tie remai man trukde visiskai pamilti tuos angelus, ir jei jie butu visiskai be remu, su nukramtytais krastais, tokie paprasti kaip ir Jonu galerijos sienos as negaleciau iseiti bent vieno neparsineses namo. Ir dar . O as vaikstau i daugeli galeriju, nors nesu koks meno kritikas, ir i tokias kaip Jonu , ir i tokias kaip kaire -desine. beje arka taip pat nusiusrusi, bet as ten uzeinu, o artima nenusiurusi, bet ir ten uzeinu, nes tokie uzejimai i galerijas teliko man is dideliu mazo berniuko svajoniu apie magiskaji didiji mena.

9757. islindes lauk2007-03-13 08:51
ir apie ka tas ``pacukas`` raso.............ar apie tai kas ji moke ,ar apie tai kad jam daugiau kaip simtas metu..........

9758. m2007-03-13 10:52
geras tekstas. nuosirdziai, idomiai ir apie esme man labai patiko

9759. Siūlas to m2007-03-13 12:51
aciu, as tikrai is sirdies parasiau.

9761. m2007-03-13 15:47
siulai eik stenet, as apie jono teksta. ypac apie stumtelejimus ir siaip labai galima pagaut apie pacia paroda nors mazai aprasinejimo

9763. kiskis p2007-03-13 16:36
tokio pizonisko straipsnio seniai nebuvau skaicius o i paroda neisiu nes nemegstu parodu semiynines rangos principu.

9765. ok2007-03-13 17:03
nu ir piktas zverelis prasinese tas kispis p (sifruojasi pustagalvis/e) nors kada parasytu, kodel, ar kas patinka, tik shashas tu sitam puslapi.

9767. kiskis p - ok2007-03-13 17:29
kas neaisku, biciuks?

9772. rasa2007-03-13 20:26
"Tos parodos ateina, pabūna akimirką ir išnyksta. Greičiausiai jų nebelieka nė autorių prisiminimuose. Nei tos galerijos darbuotojų galvose – iš ten šios parodos taip pat išgaruoja." Ar tikrai? ;)

9773. kiskis p2007-03-13 20:57
o tai turetu isispausti visu atmintyje amzinuoju ispaudu? buna tokiu parodu kad norisi kuo greiciau pamirsti. kaip kosmariska sapna.

9776. ok to pishkis2007-03-13 21:58
iesli sakai pizoniskas, tai sakai iskrarta a kuo ans toks yr, bo tu pats pizhonishks tadu antraip. nu tai kuo ans tau pizonisks ar ismuokai veina zodi i svaistais nezinodams kas anu reisk......?

9777. r to kiskis 2007-03-13 21:58
kalbi labai gudriom abstrakcijom, kiek supratau, net iki parodos nenusuoliaves/usi, nors iki ten suoliuoti nelabai verta...

9778. Siūlas2007-03-13 22:02
Ot tai, kiski p, negi tau negrazu- visa seima, visi kartu, tai yra tokia retenybe- darni seima, kurianti seima. Kokios tavo vertybes? Kiski p? O straipsnis - baisokas, kaip supratau seimos draugas parase. Ziauru su tais seimu draigais... Baisu. brrrrrrr

9779. Siūlas to97772007-03-13 22:04
O kodel nelabai verta? prasau paaiskinti?

9781. 3102007-03-13 22:14
paaiskinimas siului- morku kiskiai tikrai ten negaus..., todel suoliuoti ton pusen neverta...

9782. kiskis p - siului2007-03-13 22:18
man patinka kai kurianti darni seima atskirai, o menai ir parodos irgi atskirai. nu gal uzeisiu paziureti. jeigu eisiu labai pro sali.

9785. Trys šimtai dešimt 2007-03-13 22:54
Primygtinai prasau manes nepainioti su 310. Jis darbuojasi trimis pirstais, o as copy-paste. Aciu.

9786. kiskis p2007-03-13 23:11
ne, mes nepainiojame, pazistam jus is imantrios sukuosenos.

9792. trys pirstai2007-03-14 09:20
matau, kad nemiga kamuoja zmones :)

9796. Siūlas kiskiui p2007-03-14 15:44
darni seima -atskirai- tai jau ne darni seina. darni seima-kartu. bet butent si paroda atskleidzia skirtingus menininkus vienoje seimoje. tu kiski p tik nesakyk , kad senmergiauji, nes man jau itarimas ...nors sunku butu patiketi, nors is kitos puses, per daug turi laiko komentarams, tai turbut senmergiauji:))?

9797. kiskis p - siului2007-03-14 15:59
tavo klausimas skamba kaip pasiulymas.

9802. Siūlas kiskiui p2007-03-14 18:39
o tu bet koki diedpalaiki apsuktum, kiskuti,ne nepajustu kaip staiga pasijustu vedes:))

9810. ok2007-03-15 11:10
galima pagalvoti vedybos tai didele laime ir komentarai nuo to pagereja. siulai tu nusikalbejai, nustok zaginti kiski, nors mane nervuoja jos pro smc nuomone

9811. Siūlas griubiajam ok2007-03-15 12:20
As nieko nezaginu, o tik bendrauju, be to, vedybos - kam laime, kam nelaime, kaip pasiklosi , taip issimiegosi. O be kiskio p cia apskritai liudna butu;)

9813. kiskis p griubiajam ok2007-03-15 13:46
siulas yra mano draugas ir biciulis.

9816. duobe2007-03-15 18:30
"TEN KUR PIEKURAI" IRASYKITE SKAICIU TRYS SIMTAI DESIMT. Liudesys.(uzmirstas parodoje dar vienas dalyvaujantis seimos narys). Kas ji(s)?

9830. is sono2007-03-17 23:31
na recenzijose juk nerasoma is visur apie viska. jei praleista, tai tikriausiai iskrenta is bendros menines sistemos. man tie dirbiniai patiko, bet su eksponuojamais paveikslais ir skulpturomis nedaug turi bendra.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
6:30:29 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba