SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-03-09 nr. 746

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Monika Krikštopaitytė
5 Ilčiukai viename mieste
16

Muzika 
• Audronė Jurkėnaitė-Epih
Gurmaniška kamerinės muzikos popietė
2
• Živilė Ramoškaitė
Maloniai stebinantis Vilniaus kvartetas
• Junija Galejeva
Sveiki atvykę į tikrąją operą
1
• Lietuvos kamerinis orkestras muzikuos su fortepijoniniu duetu 1
• KONCERTAI

Dailė 
• Ona Mažeikienė
Pranas Domšaitis keliauja namo…
• Jurga Armanavičiūtė
Be konteksto
2
• Jonas Valatkevičius
Ten, kur Piekurai
28
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Daiva Šabasevičienė
Teatro pasakos
• Julijus Lozoraitis
Zigzagais – į Damaską
9
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Laima Kreivytė
Užkalbėję nuodėmę
44
• Živilė Pipinytė
Vaikiška istorija
1
• Artėja „Kino pavasaris“
 Sadomazochistiški vaizdeliai
• Žiūrovai pamilo lietuvių dokumentiką
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Rūgštus namas
15

Anonsai 
• Forumo teatro seminaras ir praktiniai užsiėmimai profesionaliems aktoriams ir režisieriams

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Sadomazochistiški vaizdeliai

krėsle prie televizoriaus

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Švytėjimas“

Kas geriau: būti beviltiškai senamadiškam ar būti jokiam? Šį klausimą suformulavau po LTV rengto lietuviškos „Eurovizijos“ finalo. Nesu toks psichiškai atsparus, kad nuolat klausyčiausi lietuvių estrados, tad paneles Ščiogolevaitę su Pilvelyte ir „4Fun“ šeštadienio vakarą girdėjau pirmąkart. Pirmuoju įspūdžiu visada pasitikiu. Rūtos Ščiogolevaitės pasirodymas man paliko itin démodé įspūdį: sadomazochistinė „blond bestija“, esesininkų uniformą primenantys merginų kostiumai atrodė lyg prasto senamadiško kabareto atspindys. Šiai dainai stigo tik šūksnių apie tvarką ir teisingumą bei ryžtingų pono Pakso gestų. Ponios Pilvelytės „dramatizmas“ taip pat pasirodė gana senamadiškas, bet , ko gero, jis mielas miesčionims, o oro pūtiklių plaikstomi medžiagos gabalai kam nors gali atrodyti net gražiai. „4Fun“ daina tiesiog maloniai jokia, kaip, matyt, ir visa lietuvių estrada.

Todėl niekaip nesuprantu, kodėl tokios didelės tautos masės kiekvienais metais puola į mūšį dėl „Eurovizijos“. Juk tai, kad ir ką sakytumėt, viso labo tik Europos čempionatas dėl miesčioniškumo taurės. Kita vertus, kai karštai kovojama dėl „Eurovizijos“ ir abejingai nusispjaunama į daktarės Lolišvili pacientų pastangas valdyti Vilnių, tai taip pat yra diagnozė.

Artėja šventinis ir ilgas savaitgalis, tad, manau, atsiras laiko paspoksoti į televizorių. Savaitgalio filmuose taip pat nepristigs įvairių kompleksų apsėstų personažų ir psichopatų istorijų. Žinoma, niekas nepralenks genialiojo Stanley Kubricko, kurio filmas „Švytėjimas“ apie manijos apsėstą rašytoją (LNK, 9 d. 01.25) rodomas ne pirmą kartą, bet niekad nenusibosta, kaip ir geniali Jacko Nicholsono vaidyba. Matyt, ir pačiam aktoriui patinka vaidinti bepročius.

Vieną tokių, tik daug lengvesnės formos, taip pat rašytoją Melviną, Nicholsonas suvaidino Jameso L. Brookso komedijoje „Kaip bus, taip gerai“ (TV3, 10 d. 16.10). Didžiausias malonumas Melvinui yra ką nors įžeisti, pažeminti, sužeisti. Jo aukomis tampa net nekalti praeiviai, visi, kas pasitaiko po ranka. Melvinas daro viską, kad tik išvengtų kontaktų, nes jo pasaulyje nėra vietos kam nors kitam. Tačiau atsitinka taip, kad jam tenka prižiūrėti nemėgstamo kaimyno – homoseksualaus dailininko, kuris atsidūrė ligoninėj, šunį... Kaip žinote, šunys prilygsta angelams, nors patys apie tai nežino.

Šunys daro stebuklus ir Michaelo Lehmanno filme „Tiesa apie kates ir šunis“ (TV3, 10 d. 14.10). Šios moteriškos „Sirano de Beržerako“ versijos herojė Abė veda radijo laidas žmonėms, turintiems problemų su naminiais gyvuliukais. Žinau, kad yra žmonių, kurie nekenčia romantiškų komedijų (pastarosios kaip tik tokios), bet jas mėgstantiems parekomenduosiu užmesti akį ir į Peterio Chelsomo „Lemtingą atsitiktinumą“ (LTV, 12 d. 15.15). Du atsitiktinai Niujorke susitikę ir vienas kitą įsimylėję filmo herojai žino, kad reikia pasitikėti likimu, tiksliau, intuicija. Kai tik jie pradeda pasitikėti kuo nors kitu, kad ir sveiku protu, jiems viskas nesiseka. Intuicijos prireikia ir pradėjus ieškoti savo šaknų bei tapatybės. Beje, tai taip pat gali tapti komedijos tema. Liudininkai teigia, kad vienas geriausių ir populiariausių šių metų Berlyno kino festivalio filmų buvo Samo Garbarskio „Irina Palm“. Kol šis filmas atkeliaus pas mus, LTV2 (12 d. 21.50) supažindins su ankstesniu šio režisieriaus filmu „Raševskių tango“ (2003). Filmas prasideda didžiulės Raševskių šeimos motinos Rozos mirtimi. Ji nekentė religijos ir rabinų, bet liepė save palaidoti žydų kapinėse. Šeima yra sutrikusi, nes nežino, kaip palaidoti Rozą. Taip Raševskiams prasideda jų žydiškos tapatybės paieškos...

Tikrosios savo tapatybės ieško ir vieno sėkmingiausių pastarųjų metų lietuvių filmo – Kristijono Vildžiūno dramos „Aš esi tu“ (LTV2, 11 d. 18.10) herojus – architektas. Jis pabėga į pasakišką namą pasakiškame miške. Ten prasideda tikrasis dvasinio atgimimo procesas, kurį skatina ir netikėtos pažintys. O su filmo „Aš esi tu“ kūrėjais galėsite susipažinti specialioje laidoje prieš pat rodant filmą.

Bet grįžkime prie bepročių ir šiaip pacientų. Clintas Eastwoodas savo 2002 m. filme „Kraujo grupė“ (LNK, 9 d. 21 val.) vaidina buvusį FTB direktorių pensininką Terį. Jam persodinama širdis. Netrukus Teris pasamdomas ištirti jam persodintos širdies savininkės mirties aplinkybių. Jis pradeda įtarti, kad mergina tapo serijinio žudiko auka. Žudiko, kurį jis bandė sugauti dar dirbdamas FTB.

Nusikaltimai dažnai būna susiję su polinkiu į vujarizmą (kai kurie teoretikai ir kiną kildina iš šio ne visada sveiko potraukio). Philipo Noyce‘o 1996 m. filmo „Skiedra“ (LTV, 10 d. 23.50) herojė – leidėja Karlis pakeičia butą, norėdama išsivaduoti iš slogios vedybinio gyvenimo patirties, bet Manheteno dangoraižyje atsiduria tarp smalsių ir įtartinų kaimynų... Man tikroji filmo ištarmė nuskambėjo įtikinamai: vujarizmas yra užkrečiamas. Karlis suvaidino gražioji Sharon Stone. Ją pamatysime ir 2004 m. Mareko Kanievskos filme „Dvigubas agentas“ (LNK, 12 d. 22.55). Čia ji vaidina moterį, ieškančią pilietinio karo metais Beirute paslaptingai dingusio savo vyro – britų žurnalisto (Rupert Everett). Noras sužinoti tiesą ją atveda į Londoną, Niujorką ir net į Maskvą. Ten ji sužino, kad vyras buvo KGB agentas.

Tikroje klinikoje rutuliojasi britų režisieriaus Davido Mackenzie 2005 m. filmo „Beprotnamis“ (LNK, 15 d. 22.40) veiksmas. Filmas nukelia į 6-ąjį dešimtmetį ir pasakoja istoriją apie psichiatrinės ligoninės gydytoją, kurio žmona įsimyli pacientą – dailininką ir žudiką. Mackenzie mėgsta siužetus, kur susilieja prievarta, erotika ir mirtis („Jaunasis Adamas“).

Tokius siužetus mėgsta ir pagrindinę heroję suvaidinusi Miranda Richardson. Juos mėgsta ir knygos, pagal kurią sukurtas filmas, autorius Patrickas McGrathas. Beje, jis užaugo panašioje klinikoje, kur dirbo tėvas, o „Beprotnamio“ siužetas grįstas toje klinikoje įvykusiu skandalu, kuris padarė būsimam rašytojui didelį įspūdį. McGrathas, ko gero, nesigaili ten praleistos vaikystės, nes viena geriausių jo knygų „Voras“( pagal kurią taip pat sukurtas filmas) irgi remiasi vaikystės prisiminimais.

Man vienas nuostabiausių atgijusių šios savaitės prisiminimų bus Vojtecho Jasny filmas „Kai ateis katinas“ (LTV, 12 d. 11.10). 1963 m. sukurtas filmas žymi garsiosios čekų mokyklos pradžią. Tai filmas, gimęs iš Prahos teatrų ir kabaretų, čekų dailės ir literatūrinių pasakų, siurrealistiškos animacijos dvasios. „Kai ateis katinas“ yra poetinė filosofinė pasaka, kurios pajuokų objektas – visuomenės veidmainiškumas, o muzikinės išraiškos priemonės pasiskolintos iš garsiosios „Vestsaido istorijos“.

Bekompromisiškas visuomenės teisėjas filme yra juodas katinas, kuris sugeba spalva nurodyti žmonių ydas ir moralinį iškrypimą...Viename mieste konfliktuoja garbingas mokytojas Robertas ir pragmatiškas mokyklos direktorius. Robertas jį pavadino žudiku, nes direktorius nušovė gandrą: mokyklai labai reikėjo iškamšos. Kaip tik tuo metu į miestą atvyksta cirko trupė, o su jais ir stebuklingas akiniuotas katinas. Kai tik jis juos nusiima, vagys papilkėja, pavyduoliai geltonuoja, pataikūnai ir melagiai tampa violetiniai, įsimylėjėliai ima subtiliai rausti... Jasny filmas ne viename festivalyje ir ne vienoje šalyje sukėlė furorą. Vienintelis, kuris juo nusivylė, buvo pats režisierius, teigęs, kad filme per mažai spontaniškos kūrybos.

Kitas prisiminimas – 1947 m. britų režisierių Michaelo Powello ir Emerico Pressburgerio ekranizuotas Rumerio Goddeno romanas „Juodasis narcizas“ (LTV, 14 d. 23.10). Viena garsiausių pokario kino žvaigždžių Deborah Kerr vaidina vienuolę iš Himalajuose įsikūrusio nuošalaus vienuolyno, kuris kartu yra ir britų globojama ligoninė, ir mokykla. Vienuolės susiduria su įvairiais išbandymais. Tai ne tik klimatas – vėjai ir šaltis, bet ir susitikimai su vietiniais gyventojais ar net britų agentu. Savotišku gundymu tampa ir prisiminimai. Tada kyla abejonės, pavydas ir net beprotybė, atsiskleidžia slopinamos prigimties ir isterijos ryšys.

Šis vienu didžiausių britų kino šedevrų laikomas filmas kartu yra ir vienas erotiškiausių. Režiseriai atsisakė vykti filmuoti į Indiją, tad „Juodasis narcizas“ buvo kurtas „Pinewood“ paviljonuose. Būtų įdomu palyginti jį su kita taip pat kino legenda tapusia šio romano ekranizacija – Indijuoje filmuota Jeano Renoiro „Upe“.

Jūsų – Jonas Ūbis

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
6:30:27 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba