SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-03-09 nr. 746

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Monika Krikštopaitytė
5 Ilčiukai viename mieste
16

Muzika 
• Audronė Jurkėnaitė-Epih
Gurmaniška kamerinės muzikos popietė
2
• Živilė Ramoškaitė
Maloniai stebinantis Vilniaus kvartetas
• Junija Galejeva
Sveiki atvykę į tikrąją operą
1
• Lietuvos kamerinis orkestras muzikuos su fortepijoniniu duetu 1
• KONCERTAI

Dailė 
 Ona Mažeikienė
Pranas Domšaitis keliauja namo…
• Jurga Armanavičiūtė
Be konteksto
2
• Jonas Valatkevičius
Ten, kur Piekurai
28
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Daiva Šabasevičienė
Teatro pasakos
• Julijus Lozoraitis
Zigzagais – į Damaską
9
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Laima Kreivytė
Užkalbėję nuodėmę
44
• Živilė Pipinytė
Vaikiška istorija
1
• Artėja „Kino pavasaris“
• Sadomazochistiški vaizdeliai
• Žiūrovai pamilo lietuvių dokumentiką
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Rūgštus namas
15

Anonsai 
• Forumo teatro seminaras ir praktiniai užsiėmimai profesionaliems aktoriams ir režisieriams

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Pranas Domšaitis keliauja namo…

Paroda Vilniaus paveikslų galerijoje

Ona Mažeikienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Pranas Domšaitis. „Maria“, 1961 m.

Vasario 14 d. Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta Lietuvių fondo (įkurtas 1961 m. JAV) Lietuvai dovanotų dailininko Prano Domšaičio (1880–1965) kūrinių paroda „Amžinieji keleiviai“. Parodos pavadinimas labai atitinka dailininko gyvenimą ir kūrybą.

Prieš parodos atidarymą vykusioje spaudos konferencijoje muziejaus direktorius Romualdas Budrys džiaugėsi pasaulinio masto dailininko P. Domšaičio kūrinių sugrįžimu į Lietuvą. Už tai turime būti dėkingi Lietuvių fondui, kuris pasirūpino, kad žymaus dailininko kūrybinis palikimas neišsisklaidytų, ir 1980–1981 m. iš našlės Adelheidės Armhold nupirko daugiau nei 600 kūrinių, kuriuos skyrė būsimai nepriklausomai Lietuvai. Po metų P. Domšaičio kūryba buvo parodyta Čikagos Čiurlionio galerijoje. 1989 m. Lietuvą pasiekė pirmieji P. Domšaičio kūriniai, o iki 2001-ųjų Lietuvos dailės muziejus jų gavo 528. Lietuva pirmą kartą susipažino su P. Domšaičio kūriniais Vilniaus rotušėje (ten buvusiame Dailės muziejuje). Po to paroda buvo perkelta į LDM Klaipėdos paveikslų galeriją, kuriai 2004 m. suteiktas Prano Domšaičio vardas ir kurioje įsteigtas Prano Domšaičio kultūros centras (kordinatorė K. Jokubavičienė), nagrinėjantis dailininko palikimą, rengiantis konferencijas, susitikimus.

Lietuvių fondo atstovai G. Balukas, K. Ambrozaitis, V. Kleiza, Lietuvai perdavę dalį kolekcijos, domėjosi tolesniu P. Domšaičio kūrinių likimu. Pamatę, kad dailininko kūrybai Klaipėdoje paskirti namai, kad juose jo garbei vyksta renginiai, kad išleista Laimos Bialopetravičienės monografija „Pranas Domšaitis“ (Lietuvos dailės muziejus, 2002), suprato, kad dailininko palikimas pateko į geras rankas ir galima perduoti likusį turtą.

Dabartinę P. Domšaičio kūrybos siuntą sudaro 135 kūriniai, kuriuos kelionei į tėvynę tvarkingai parengė į Ameriką nuvykusi muziejaus darbuotoja Julija Mušinskienė. R. Budrys pasakojo, kad kūrinius pirmiausia pamatys Vilniaus paveikslų galerijos lankytojai, po to paveikslai keliaus į Kauną ir galiausiai į nuolatinę vietą – Klaipėdą. Muziejaus direktorius kartu su P. Domšaičio galerijos vedėja ir dailininko kūrybos tyrinėtoja Kristina Jokubavičienė pasidžiaugė, kad tokios didelės, vertingos kolekcijos sugrįžimas labai reikšmingas ne tik Klaipėdai, bet ir apskritai Lietuvos kultūrai. Parodą papildo videofilmas apie dailininką.

Kad geriau suprastume P. Domšaičio kūrybą, reikia bent trumpai apžvelgti dailininko biografiją. Jis gimė Mažojoje Lietuvoje, Kropynų kaime, vokiečio ir lietuvės šeimoje. Gabumais menui buvo apdovanotas iš prigimties: lipdė, drožė, daug piešė, tapė buitine tematika – gamtos vaizdus, gyvulius ir kaimo žmones. Iki dvidešimt septynerių metų gyveno ir dirbo tėvų ūkyje, kurį, kaip vyriausias sūnus, turėjo paveldėti. Tapybai galėdavo skirti laisvalaikį.

Daugelio žmonių gyvenimą nulemia atsitiktinumai. Taip nutiko ir P. Domšaičiui, kai jo kūrinius pamatė vokiečių tapytojas Maxas Lybermannas ir susižavėjo kaimo jaunuolio kūryba. Jis suprato, kad savamokslis jaunuolis jau yra dailininkas, tapytojas iš Dievo malonės. Lybermannas įtikino tėvą (nes motina sūnaus meninius polinkius suprato ir pritarė), kad gabumus menui turintis vaikinas turi mokytis dailės, ir parašė rekomendaciją stoti į meno akademiją. 1907–1910 m. P. Domšaitis Karaliaučiaus meno akademijoje studijavo architektūrą ir tapybą. Paskui porą metų tuos dalykus dėstė toje pačioje akademijoje. Vėliau meno žinias gilino Berlyne. 1914–1918 m. ne kartą lankėsi Nidoje, dalyvavo dailininkų pleneruose. 1919–1932 m. gyveno Berlyne, pats tapė, sekė vokiečių dailininkų kūrybą, lankėsi Europos miestų muziejuose, stebėjo įvairių šalių meno kolekcijas ir iš jų mokėsi. Berlyne surengė ir pirmąją individualią parodą (iki tol ir vėliau dažnai dalyvavo grupinėse parodose) ir sulaukė teigiamo meno kritikų įvertinimo. Tais pačiais metais dailininkas surengė parodų ne tik Vokietijoje, bet ir Austrijoje, Šveicarijoje, Turkijoje ir kitose šalyse, o jo kūrinių įsigijo muziejai, privačios galerijos ir asmenys.

1933 m. į valdžą atėję naciai nepripažino moderniojo meno (ekspresionizmo, kubizmo, futurizmo), neleido dailininkams rengti parodų, o jų kūrinius išimdavo iš meno galerijų. 1937 m. Miunchene buvo surengta konfiskuotų kūrinių kilnojamoji paroda pašiepiančiu pavadinimu „Išsigimęs menas“ („Entartete Kunst“). Parodoje buvo eksponuota ir P. Domšaičio kūrinių. Tokį kūrybos paniekinimą jis skaudžiai išgyveno. Po metų dailininkas apsigyveno nuošaliame Austrijos kaimelyje, tapė natiurmortus, peizažus, gamtovaizdžius. 1945 m. Austrijoje P. Domšaitis sutiko Telesforą Valių, Paulių Augių ir kitus lietuvius dailininkus, pabėgusius iš Lietuvos nuo sovietų. (Tarpusavyje šie dailininkai iki tol nebuvo pažįstami.) Tuomet P. Domšaitis atsigavo, atsirado noras kurti. Jis kartu su lietuviais dalyvavo emigrantų parodose Insbruke, Brėgence, pirmą kartą atstovaudamas lietuvių dailei.

1949 m. P. Domšaitis su žmona (dainininke ir dainavimo dėstytoja) apsigyveno Pietų Afrikoje. Keiptaune praėjo patys ramiausi ir kūrybingiausi metai. Dailininkas keliavo po kraštą, daug tapė, rengė parodas, laimėjo premijų. Jo kūrinius pirko muziejai ir galerijos. Sulaukęs 85-erių P. Domšaitis mirė toli nuo tėvynės, ten ir palaidotas.

iliustracija
Pranas Domšaitis. „Raitelis“

P. Domšaičio gyvenimą ir kūrybą labai vaizdžiai apibūdina vienas iš paskutinių jo paveikslų, pavadintas taip pat, kaip ir prieš mirtį ištarta frazė: „Aš visada kelyje…“ Dailininkas – nuolatinis keleivis – nepamiršo gimtinės, jos gamtovaizdis inspiravo jo kūrybą. Tėviškės peizažai atspindėti ir dailininko paveiksluose. Gyvendamas Europoje dažnai lankydavosi Nidoje, Kaune, Vilniuje ir Klaipėdoje, viešėjo tėvų namuose, kuriuose gyveno brolis. Jis jautėsi lietuvis. 1920 m. priėmė Lietuvos pilietybę. Ant savo kūrinių pasirašydavo inicialais F. D., PD, Franz Domscheit, o nuo 1928 m. – Domsaitis.

Didelis dailininko kūrybinis palikimas (sunkiai suskaičiuojamas, manoma, arti 1000 kūrinių, dalis jų pasimetė kelionėse) pasklidęs po visą pasaulį. Jo darbų galima rasti įvairiuose pasaulio muziejuose, galerijose ir privačiose kolekcijose, bene daugiausia Vokietijoje ir Pietų Afrikoje.

Dailininkas piešė pieštuku, plunksna, tapė aliejumi, akvarele, pastele, netgi yra išsiuvinėjęs keletą mažų paveikslėlių. Pagrindinės jo kūrybos temos buvo žmonių figūros, gamtovaizdžiai ir Biblijos motyvai. Kraštovaizdžiai komponuoti gana panašiai, apibendrinti, su geometrinių formų pastatais ir neryškiomis žmonių figūromis. P. Domšaitis vaizdavo ne tiek išorinį pasaulį, kiek gilinosi į reiškinio esmę. Pavaizduotas vienišas medis ar nesibaigiantis kelias – dailininko išjaustas gyvenimas. Arba peizažuose – tamsus debesuotas dangus su simboliškai šviesiu horizontu. Dailininko kūryboje pastebėtina ne tik tuometinės Europos meno srovės – ekspresionizmo įtaka, bet ir panašumas į lietuvių liaudies skulptūrėles. P. Domšaičio pamėgtos moterų figūros paprastos, apibendrintos, tačiau tarsi švytinčios iš vidaus.

Ypač giliaprasmės dailininko sukurtos kompozicijos religiniais motyvais, Biblijos tematika, kaip antai „Apreiškimas“, „Nukryžiavimas“, „Bėgimas į Egiptą“, buvo sukurtos skirtingu laikotarpiu įvairiais variantais. Kančia, kelionė tapo dailininko gyvenimo ir kūrybos leitmotyvu. Kelionės dailininką persekiojo visą jo gyvenimą, todėl prie šių temų dailininkas sugrįždavo ne kartą, skirtingai jas varijuodamas. Dailininko paveikslai ryškaus tamsoko kolorito su šviesiais spinduliais.

Paroda skoningai išdėstyta aštuoniose galerijos salėse. Kamerinės salės labai tinka nedidelio formato P. Domšaičio paveikslams. Jie supažindina lankytoją su dailininko kūryba nuo jaunystės iki pat mirties. Pirmoje salėse eksponuojama daugiau ankstyvojo periodo piešinių. Tai motinos, tėvo ir kitų portretai, „Domšaičio gimtinė“, gyvuliai (1903–1917). „Tėvo portretas“ ir „Tėvas mirties patale“ tapyti aliejumi.

Kitos salės spalvingesnės. Jose eksponuojama daugiausia tapybos darbai: „Autoportretas“, žmonos „Adelheidės portretas“ (1930), peizažai, spalvingų gėlių puokštė, keletas apibendrinto piešinio moterų figūrų ir trys „Bėgimo į Egiptą“ variantai, keturi labai tapybiški nedidelio formato siuvinėti paveikslėliai: „Pagarbinimas“, „Prakartėlė“, „Kaimo peizažas“ ir „Poilsis“ (visi siuvinėti 1927 m.). Pastaruosiuose dviejuose kartojasi pabėgėlių vežimas.

Trečiajame aukšte taip pat keturiose salėse išdėstyta Pietų Afrikos laikotarpio sodraus tamsoko kolorito aliejinė tapyba. Paveikslai nesudėtingų kompozicijų, aiškaus turinio ir emocionaliai stiprūs. Moterų (po dvi, po tris) apibendrintos figūros, paprasti spalvingi kraštovaizdžiai ir, be abejo, religinės tematikos paveikslai: „Apreiškimas“, „Nukryžiavimas“, „Pagarbinimas“, „Jėzus su mokiniais“, „Bėgimas į Egiptą“, „Marija“ bei kelionės įvaizdis – asiliukai, „Raitelis“ (trys variantai). Paroda užburia emocionalumu, gilia paveikslų mintimi, jų vidine jėga.

Tapytojas P. Domšaitis tarpukariu (jau nekalbant apie sovietmetį) iki nepriklausomybės Lietuvai nebuvo pažįstamas. Apie jo kūrybą pirmiausia rašė vokiečių spauda, vėliau lietuviškai Telesforas Valius, Jonas Žmuidzinas, Antanas Montvydas, Adolfas Valeška, Kazys Bradūnas. Daugiausia straipsnių paskelbė išeivijos lietuvių spauda: „Aidai“, „Draugas“. Tik atgavusi nepriklausomybę Lietuva sulaukė dailininko P. Domšaičio kūrinių ir jų tyrinėtojų – minėtų menotyrininkų Laimos Bialopetravičienės ir Kristinos Jokubavičienės studijų. Galime džiaugtis kūrėjo ir mąstytojo, sugrįžusio į tėvynę, palikimu ir parodoje, ir nuolatos veikiančioje P. Domšaičio galerijoje Klaipėdoje.

Lietuvių fondui nupirkus dailininko P. Domšaičio kūrybą, Kazys Bradūnas parašė eilėraštį: „Pranui Domšaičiui“ („Draugas“, 1981, balandžio 4), kurio vieną posmelį šia proga pacituosiu:

Ir spalvos per pasaulį pasilieja
Nuo Afrikos ligi Havajų ir toliau…
Ką iškentėjai ir ką mylėjai,
Sugrįžta, jau sugrįžta pagaliau (…)
Ir tiesiam ranką tau bičiuliškai:
– Eime namo, eime…

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
6:30:24 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba