SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-03-09 nr. 746

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Monika Krikštopaitytė
5 Ilčiukai viename mieste
16

Muzika 
• Audronė Jurkėnaitė-Epih
Gurmaniška kamerinės muzikos popietė
2
• Živilė Ramoškaitė
Maloniai stebinantis Vilniaus kvartetas
 Junija Galejeva
Sveiki atvykę į tikrąją operą
1
• Lietuvos kamerinis orkestras muzikuos su fortepijoniniu duetu 1
• KONCERTAI

Dailė 
• Ona Mažeikienė
Pranas Domšaitis keliauja namo…
• Jurga Armanavičiūtė
Be konteksto
2
• Jonas Valatkevičius
Ten, kur Piekurai
28
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Daiva Šabasevičienė
Teatro pasakos
• Julijus Lozoraitis
Zigzagais – į Damaską
9
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Laima Kreivytė
Užkalbėję nuodėmę
44
• Živilė Pipinytė
Vaikiška istorija
1
• Artėja „Kino pavasaris“
• Sadomazochistiški vaizdeliai
• Žiūrovai pamilo lietuvių dokumentiką
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Rūgštus namas
15

Anonsai 
• Forumo teatro seminaras ir praktiniai užsiėmimai profesionaliems aktoriams ir režisieriams

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Sveiki atvykę į tikrąją operą

„Valkirija“ Rygoje

Junija Galejeva

[skaityti komentarus]

iliustracija
Olga Sergejeva (Brunhilda) ir Jürgenas Linnas (Votanas)

Įgyvendinant ambicingą sumanymą pristatyti Rygos publikai visą Richardo Wagnerio tetralogiją „Nybelungo žiedas“ Latvijos nacionalinėje operoje praėjusį penktadienį – kovo 2 d. įvyko antrosios ciklo operos „Valkirija“ premjera. Tetralogijos spektaklius Rygoje stato vis kita kūrėjų grupė, todėl kalbėti apie tikrą vagneriškąjį ciklą neprasminga. Palyginus pernai pastatytą „Reino auksą“ (dir. Andris Nelsonas, rež. Stefanas Herheimas, scenogr. Heike Scheele) ir šiųmetinę „Valkiriją“ (dir. A. Nelsonas, rež. Viesturas Kairišas, scenogr. Ilmāras Blumbergas) tenka pripažinti, kad abi operas sieja tik muzikinis vadovas ir Wagnerio leitmotyvai. O ir laiko atstumas tarp operų nemažas; Wagneris, kaip žinome, reikalavo rodyti tetralogiją keturis vakarus iš eilės. Šis kaimynų projektas nerepertuarinis. Parengti visą tetralogiją yra didelė prabanga, kurią ne kiekvienas teatras gali sau leisti dėl elementarios vagneriškųjų dainininkų stokos. Štai ir visi pagrindiniai „Valkirijos“ solistai Rygoje – kviestiniai. „Valkirija“ dar bus rodoma šį vakarą, taip pat poryt – kovo 11 d. ir du kartus Rygos operos festivalio metu – birželio 10 ir 13 d.

Į „Valkiriją“ verta nuvažiuoti jau vien dėl atlikėjų. Taip puikiai parinktu ansambliu galėtų didžiuotis bet kuris prestižiškiausias pasaulio teatras. Spalvinė tembrų darna, balsų dramatinės charakteristikos, papildančios ir atsveriančios viena kitą, interpretacijos vientisumas – visa tai stebina ir teikia retą malonumą. Labai gražus Brunhildos vaidmens atlikėjos Olgos Sergejevos balso tembras – grynas, be priemaišų. Kalbant apie Wagnerio muziką, priimta vartoti žodį „metalas“ ir netgi reikalauti to „metalo“. Ką gi, stiprus O. Sergejevos sopranas žaižaruoja minkščiausio juvelyrinio aukso blyksniais. Jos Brunhilda – berniokiška paauglė, pasitikinti savimi, maištaujanti pradžioje ir išsigandusi finale. Jürgenas Linnas (Votanas), neišlaikydamas vientisos melodinės linijos, dažnai pereidavo į deklamaciją. Tačiau, kad ir kaip keista, visas psichologiškai svarbias, dramatiškiausias arba itin subtilias vietas, pavyzdžiui, antrojo veiksmo monologo pradžią ar atsisveikinimo sceną trečiajame, dainavo itin melodingai, įtaigiai ir jaudinančiai. Jo Votano linija labai dinamiška – nuo pasipūtusio sutuoktinio iki išminties naštos prislėgto Dievo tėvo. Martina Dike atliko Frikos vaidmenį; Votano žmonos balsas išties galingas, gilus ir technika puiki. O charakteris – įtūžusi palikta žmona, protinga ir davatkiška, galų gale triumfuojanti. Narsus ir karštakošis, ne per stipriu, bet geru vagnerišku tenoru dainuojantis Jyrki Anttilos Zygmundas ir priešais jį – stipriu balsu pasižymintis stačiokas ir banditas Hundingas – Michailas Petrenka. Elisabetė Strid sukūrė įbaugintos, iki isterijos nervingos Zyglindos vaidmenį; E. Strid balsas gražiausiai skamba būtent dainuojant su J. Anttila, o šalia M. Petrenkos tiesiog yra pernelyg silpnas, o tai itin tinka personažų dispozicijos požiūriu.

Kiekvienas solistas įtikinamai veda ir vokalo, ir dramaturgijos požiūriu sudėtingą liniją. Jų tembrai, temperamentas ir emocinis vaidmens „tirštumas“ harmoningai suderinti tarpusavyje. Tai ir pačių artistų, ir, be abejo, režisieriaus V. Kairišo bei dirigento A. Nelsono nuopelnas. Sugriovę nevykusį stereotipą apie „šaltą, ištęstą ir nuobodžiai filosofuojančią” Wagnerio dramą, V. Kairišas ir A. Nelsonas pristatė publikai psichologiškai jautrų ir žmogiškai šiltą jos perskaitymą. Tai pagrindinis šio spektaklio vardiklis. Dirigentas, neprarasdamas tempo ir ritmo įtampos, tvirtai išlaikydamas ansamblio balansą, išryškino romantinę pusę – minkštus melodijos posūkius, plačias dinamikos bangas ir šiltus styginių sąskambius. „Valkirija“ – žmogiškoji drama. Votano, draskomo pareigos ir meilės sūnui bei dukrai, drama; Brunhildos, puolusio angelo, kuris pasirinko meilę ir tuo pasmerkė save mirtingosios moters likimui, drama; Zygmundo ir Zyglindos, atskirtų vaikystėje, visą gyvenimą kankinamų ir, pagaliau susitikus, patyrusių tik trumpą laimės akimirką, drama. Monologai, išpažintys operoje užima ne tik didžiąją laiko dalį, bet ir pabrėžiami pačia kūrinio forma.

Gal ir ne viskas buvo tobula. Orkestras Rygoje mažesnis, nei numatė Wagneris, tačiau tai dar ne minusas, nes reikia atsižvelgti ir į pastato akustinius reikalavimus; didesnis, ko gero, būtų visus apkurtinęs ir užgožęs solistus. Minusas – netikslios varinių pučiamųjų natos ir dažnai nemuzikalus intonavimas. J. Linno (Votanas) deklamacija taip pat kėlė abejonių. Tačiau daug ką galima atleisti, jei skamba muzika, jei yra menų sintezė, jei interpretacija skoninga, protinga ir emociškai paveiki. Visa tai šiame spektaklyje yra.

Tą žmogiškąją šilumą, kuri dvelkė diriguojant A. Nelsonui, dar labiau pabrėžė minimalistines priemones pasirinkę spektaklio statytojai.

WILKKOMMEN IM TOD – skelbia užrašas ant antikinio portalo, įrėminančio „ketvirtąją sieną“. WILKKOMMEN IM TOD – bėga elektroninio tablo eilutė Brunhildos ir Zygmundo dialogo metu. Ironiška užuomina į Wagnerio pomėgį žudyti savo herojus? (Tetralogijos pabaigoje iš visų veikėjų – dievų, žmonių, nykštukų ir milžinų – gyvi lieka, be Gutrunos, tik Alberichas ir trys Reino mergelės). O gal šis užrašas – fatališka pranašystė, pasiekusi mus iš anapus? Kas įjungė tablo? Kas amžių glūdumoje išskaptavo tuos žodžius virš įėjimo į šventyklą? Mitologinio siužeto padiktuotas sąmojingas imperatyvas. Wagnerio dramas persmelkianti katastrofos nuojauta. Scenografas I. Blumbergas, atrodo, išgirdo šį moto populiariausiame operos numeryje, „vizitinėje kortelėje“ – Valkirijų skrydyje. Trečiojo veiksmo pradžia – „Willkommen! Willkommen! Willkommen!“ pasisveikina Valkirijos. „Sveiki atvykę!“ Tačiau kur? Jos atskrido nešinos mirusiais didvyriais ir susitiko „paskutinėje stotelėje“ prieš Valhalą. Scenoje – akmeninio amfiteatro puslankis. Ant laiptų – išmėtyti nuogų vyrų kūnai. Nebutaforiniai, tik veidai uždengti. Gražūs, balti, blizgantys. Erotiška? Gal labiau šiurpoka. Argi muzikoje ne tie patys jausmai? Numeris seniai „nugrotas“, bet štai tokioje sintezėje vėl atgyja pirmapradė galia. Sveiki atvykę į mirtį.

Tai, kad scenografiją sukūrė toks titaniško talento dailininkas kaip I. Blumbergas, yra labai svarbu. Dėl kelių priežasčių. Visų pirma, dėl dailininko mokėjimo vos keliais štrichais atverti ir priversti žiūrovus kiekvienu „savo kailio“ plaukeliu pajusti antropologines filosofines temas. Tai nepaprastai tinka vagneriškiems užmojams. Antra, I. Blumbergo scenografija visada yra kartu ir režisūra, netgi ir vaidinimas. Tačiau tyko pavojus užgožti muziką. Taip, beje, ir įvyko, kai I. Blumbergas drauge su V. Kairišu statė W.A. Mozarto „Užburtąją fleitą“. Tačiau šį kartą klaidos pavyko išvengti. Scenografas pasirinko minimalistinį stilių ir atsitraukė, lengvu, beveik nepastebimu mostu stumtelėjęs į pirmąjį planą muziką.

Dramaturginė scenografijos plėtotė tapo partitūros psichologiniu kontrapunktu. Pirmasis veiksmas – ankšta avanscenos juosta milžiniškos, kalėjimą primenančios, apleistos gamyklos sienos fone. Per vidurį – metalinės durys. Šalia – elektros skydas: „Pavojinga! Neliesti!“ Kitoje durų pusėje – veidrodis. Nesunku įsivaizduoti, kaip Zyglinda sąmoningai ar nesąmoningai vis bandė jame įžiūrėti prarastąjį brolį dvynį. Vietoj stalo – metalinė futbolo žaidimo dėžė. Dvi komandos, kaip Neidingai ir Velzungai. Bet iš tiesų žaidėjai yra tik du – tie, kurie sukioja rankenas su pritvirtintomis ant strypų figūrėlėmis. Tai galėtų būti tik blykstelėjusi asociacija, iš tikrųjų niekas nežaidžia. Kamuoliukas Hundingo kišenėje – įmuša įvartį ir vėl paslepia. O beginkliam Zygmundui neatsargiai padėjus rankas ant strypų, Hundingas pasukęs rankenėlę jas užspaudžia.

Režisieriaus V. Kairišo darbo lyg ir nematyti. Tai, aišku, komplimentas. Publikai neprikišamos jokios istorinės ar šiuolaikinės, socialinės ar politinės realijos. Pasitelkus šekspyrišką šilumą ir ironiją, vaidinami vagneriški archetipai. Aktorių judėjimas ir mizanscenos, protingas erdvės aprėpimas, atrodo, visiškai natūraliai, savaime suprantamai atsiranda iš herojų jausmų kaitos ir būsenų, t. y. iš muzikos. O iš tikrųjų – emocinė amplitudė plati, statikos, koncertinio dainavimo publikai nėra, kūno plastika piešia dar vieną svarbią vizualios melodijos liniją, visi gestai ir judėjimai prasmingi. Neabejotinai atliktas kruopščiausias gigantiškas darbas.

Kai atsiveria metalinės durys (ne didelės, kaip Wagnerio remarkoje, netgi mažos, palyginti su milžiniška siena), į sceną neįsiveržia sentimentali, spindinti mėnesienoje, romantiška naktis. Atvirkščiai, Zyglinda ir Zygmundas iš „gamyklos-kalėjimo“ išeina į akliną juodumą. Kaip į juodąją skylę. Į meilę ir į mirtį.

Pagal klasikinę tradiciją pirmojo veiksmo scenovaizdis dar kartą sugrįš. Trečiajame veiksme prie šios „kalėjimo“ sienos avanscenoje Brunhilda aiškins tėvui savo nusikaltimo motyvus. Bet kol kas, antrajame veiksme, persikėlus į dievų ir žmonių susitikimo teritoriją – į pasaulio kraštą – atsiveria erdvė. Amfiteatro puslankis ir nekintantis antikinis portalas keistai susijungia su blizgančiu Rygos teatro scenos portalu ir žėrinčiu žiūrovų salės amfiteatru. Veidrodis? Skirtingus laikus sujungęs tiltas? Šviesos dailininkas Kevinas Wyn-Jonesas itin subtiliai arba pabrėžia šiurkštų scenovaizdžio griežtumą, arba romantiškai jį suminkština, lyg parodydamas, leisdamas apčiuopti nepakartojamą minkštą orkestro styginių grupės tembrą. Veiksmui pasiekus pirmąją psichologinę kulminaciją, statišką scenografijos vaidybą papildo minimalistinio judesio įtaiga: Votano išpažinties dukrai scenoje, pažvelgus į stadiono tablo, galima pastebėti neaiškius vaizdinius – lyg baltą ir juodą dėmes raudoname fone. Jos lėtai minimalistiškai kinta, bet įžiūrėti vaizdo nepavyksta. Votano pasakojimas ilgas. Tik pačioje jo pabaigoje, kai drauge su Brunhilda pagaliau suprantame dievų valdovo kančių priežastį, vaizdas ant tablo išryškinamas: Votano veidas pritraukiamas, lieka tik viena pusė ir galų gale tik jo sveikoji akis iškankintu žvilgsniu žiūri į mus iš viršaus.

Atėjus Zygmundui ir Zyglindai, tablo užsidega bėgančioji eilutė WILKKOMMEN IM TOD. Dvikovos metu, kaip ir dera, rodomas rezultatas. Zygmundas žūsta – „X : 0“, tačiau ne, „0“ mirksi, įsivėlė technikos klaida; štai – krinta ir Hundingas, „X : X“.

Tas pats scenovaizdis lieka ir trečiajame veiksme. Apie scenografo (o gal režisieriaus? – šiame spektaklyje jie taip darniai papildo vienas kitą, kad sunku ir nustatyti) sumanytą Valkirijų sąskrydžio vizualųjį akcentą jau parašiau. O Valkirijos.... panašios į paaugles teatrališkai smagiais pankiškais apdarais. Kiekvienos rankose juodos arklio uodegos, kuriomis mosuodamos karingosios mergelės ir „užkuria pirtį“. Beje, I. Blumbergas sukūrė spektakliui ne tik scenografiją, bet ir kostiumus bei grimą. Valkirijos gavo ryškiausių spalvų (juoda ir geltona) ir įdomiausius, charakteringiausius kostiumus. Nors Brunhilda pasirodo tik antrajame veiksme, vis dėlto operoje būtent ji yra pagrindinė. O. Sergejevos kuriama maištaujanti, kovojanti už meilę ir laisvę Brunhilda lemiamu momentu tarsi išauga iš šių paaugliškų drabužių. Kitiems personažams sukurti kostiumai nekrinta į akis, bet taip pat subtiliai atskleidžia jų archetipinius charakterius: žiaurusis stačiokas Hundingas – treningai, Zyglinda – pabrėžtinai moteriškų formų siluetas, Votanas – oficialus juodas kostiumas.

O kaipgi pateikta „Ugnies užkeikimo scena“? – klausimas domina kiekvieną, žinantį šią dramą. Operos publika lengviausiai priima sąlygiškumus. Butaforiniai raudonai apšviesti dūmai ar skudurinis laužas greičiausiai daugelį įtikintų. Tikra ugnis, ko gero, visai patiktų... Ir niekam nekiltų klausimo, ar tikrai pro tą ugnį gali prasibrauti tik išrinktasis herojus...

Rygiečiai sugalvojo kitą sprendimą. Ugnies vaidmenį spektaklyje atlieka elektra. Stebuklingąjį kalaviją Zygmundas ištraukia ne iš medžio, bet iš elektros skydo. To, ant kurio buvo parašyta „Pavojinga! Neliesti!“. Tik Zygmundui galima. O finale užmigusią Brunhildą lyg peršviečiamas sarkofagas uždengia sidabriniu lediniu skydu pavirtęs tablo. Ir šaltis dar kartą išryškina pabudusių jausmų šilumą.

 

Skaitytojų vertinimai


9832. kaip čia dabar?..2007-03-18 14:31
Rašoma: „Valkirija“ – žmogiškoji drama. Votano, draskomo pareigos ir meilės sūnui bei dukrai, drama". Betgi Votanas - vyriausiasis DIEVAS, o ne žmogus!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
6:30:21 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba