SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-10-29 nr. 634

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Živilė Ambrasaitė
Scenos alchemikas

Muzika 
• Kęstutis Mikeliūnas
Iš tvirto kamieno
2
• Vytautė Markeliūnienė
Įkūnyta vizija
• "Gaidos" finale – pažintis su kamerine opera iš JAV
• "Don Karlas", skirtas scenografo Liudo Truikio šimtmečiui
• Aldonos Dvarionaitės jaunųjų pianistų konkursas1
• KONCERTAI

Dailė 
• Aurelija Jasaitė
Meninis polilogas
• Aušra Trakšelytė
Supriešinti vaizdai
1
• Rūta Taukinaitytė
Skulptūriškos formos su stalčiukais arba litoralė
• Jolanta Zabulytė
Šilko spindesys ir spalvos
• Telesforo Valiaus sugrįžimas
• Inauguruotas VDA rektorius1
• Lytis ir populiarioji kultūra
• PARODOS

Literatūra 
• Prikeltas iš užmaršties1
• VAKARAI

Teatras 
 Rasa Vasinauskaitė
Mirė dramaturgija, tegyvuoja dramaturgija!
• Antonine’as Artaud: pamišęs genijus1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Tikros istorijos, ir nieko daugiau
• Kapinėse dar nėra ekranų
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Mirė dramaturgija, tegyvuoja dramaturgija!

Baigėsi "Neskanių lenkiškų ir lietuviškų pjesių" forumas

Rasa Vasinauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Virto ąžuolai", rež. Agnius Jankevičius
M. Abramavičiaus nuotr.

Jau po Forumo, vykusio praėjusią savaitę Jaunimo teatre ir pristačiusio penkias naujos lenkų dramaturgijos ir penkias jaunų lietuvių autorių pjeses, dar kartą naujausiame "Teatro" žurnale perskaičiau interviu su dramaturge Laura Sintija Černiauskaite ir Jaunimo teatro literatūros skyriaus vedėja Ingrida Daunoravičiūte. Perskaičiau, kad pasitikrinčiau nuogąstavimus – autoriaus kelias į teatrą nepaprastai priklauso nuo visų, kurie pjesę randa, perskaito, įvertina. Ir jokie konkursai, forumai, susitikimai ar dirbtuvės tol nepadarys autoriaus dramaturgu, kol jo pjesės paslapčių neatvers aktorius. Puikiausiai įsivaizduoju, kad, pavyzdžiui, pačiai Černiauskaitei daugiau pasitikėjimo suteikė jos pjesės "Liučė čiuožia" skaitymas Maskvoje nei anksčiau pas mus įvykusi spektaklio premjera. Tik būtinybė kalbėti vienos, o ne kitos pjesės žodžiais, kalbėti tik apie tuos, o ne kitus dalykus suartina autorių ir interpretatorių ir net netobulą dramos kūrinį padaro tinkamą scenai.

Rašau tai todėl, kad paskutinės mūsų Forumo dienos lietuvių pjesių skaitymai provokavo netrumpam, sunkiam, bet produktyviam pokalbiui, juolab kad pirmą kartą po pjesių konkurso į vieną būrį susirinko ir gal net pirmą kartą vienas kitą pamatė pjesių skaitytojai ir jų rašytojai. Deja, diskusija neįvyko. Eilinį kartą pasidžiaugus puikia iniciatyva (nors aišku, kad ir ši iniciatyva brangiai kainuoja), kitas skaitytojų ir rašytojų susitikimas buvo atidėtas geriausiu atveju kitiems metams. Konstruktyviai kalbėti apie pjesių skaitymo privalumus ir trūkumus dar nesame pratę – privalumas tas, kad jos buvo perskaitytos, o trūkumus turėjo įžvelgti patys autoriai...

Kol vyko lietuviškų pjesių skaitymai, atrodė, jog tekstų netobulumas, galimybė juos įvairiai suprasti, įsivaizduoti ir yra didžiausia vertybė, kurią atverti ir kuria pasidalyti galėjo tik šias pjeses skaitę jauni aktoriai, beveik rašytojų bendraamžiai. Ir kas gi kitas, jei ne jie, galėjo būti tie pirmieji pradedančiųjų rašyti "mokytojai", kurie, įsiklausę į keistas ir neįprastas pjesių intonacijas, įžvelgtų jose kitokio, galbūt dar tik įsivaizduojamo teatro kontūrus. Tačiau ir skaitant, ir juo labiau po skaitymų buvo aišku, kad anaiptol ne visiems svarbu, kokia kalba ir apie ką nori kalbėti jauni dramaturgai, kodėl jie kalba taip, o ne kitaip ir kodėl apskritai kalba. Ir skaityti, pasirodo, gali ne visi – tam neužtenka vien noro ar entuziazmo, tam reikalinga dar ir pagarba autoriaus tekstui. Šios, atrodytų, menkutės problemos šįkart atsirado irgi dėl paprastos priežasties – visas penkias pjeses skaitymams ruošė vienas režisierius Balys Latėnas. Jam talkino irgi ne vieną pjesę skaitę aktoriai. Kai pjesėms nereikėjo ypatingų pastangų, viskas ėjosi gerai. Tačiau jei pjesė prašyte prašėsi pasukti galvą, aktoriai gelbėjosi vaidybiniais prisitaikymais, komikavimu ar tiesiog demonstruojamu nesupratimu. Šitai, be abejo, buvo pamoka autoriams, bet ne mažiau ir jauniems aktoriams, susidūrusiems ne vien su realistiniu pjesės dialogu.

Kaip tik tokį iššūkį aktoriams Vaidai Būtytei, Ramūnui Cicėnui ir Mantui Vaitiekūnui metė Kristupo Saboliaus pjesė "Chimera (Nėščios moters fantazija)". Klausydama pjesės autorių mintyse pavadinau XXI a. Kostia Treplevu. Beveik tikėjausi, kad kas nors iš salės mestels garsųjį "Siera dvokia. Ar taip reikia?", o pats autorius riktels: "Gana! Uždangą!" Žinoma, tai būtų buvęs ciniškas, bet vis dėlto teatrališkesnis pokštas nei tas, kurį "pateikė" aktoriai – pasimetę pjesės puslapiuose, juokdamiesi ir nedrįsdami skaityti "nepadoraus" teksto. "Chimera" iš tikrųjų sunkiai įveikiama, kaip ir iš pradžių sunkiai įsivaizduojamos Treplevo "naujos formos": vaisiaus formavimasis, augimas ir dvikova su tėvu už motiną jos pačios įsčiose. Situacijos branduolys perkeliamas į realų pasaulį: į vyro ir moters namus pasibeldžia kurjeris, vyrai išprovokuojami dvikovai, tačiau tik moters nužudymas leidžia tėvui atpažinti savo sūnų. Visa istorija rutuliojama per tris skirtingas šių veikėjų linijas. Kiekvienas jų – tarsi atskiras paveikslas, kuris netrukus susijungia į nedalomą chimerišką trejybę, o vėliau vėl atsiskiria, kad tėvas ir sūnus, keliaudami atminties-pradėjimo labirintu, vienas kitą atpažintų. Žinoma, kad realus, mitologinis, archetipinis, pagaliau erotinis sluoksniai "Chimeroje" lipa vienas ant kito, kad susipina ir nutolsta, o juos išrašydamas autorius negaili palyginimų, tropų ir metaforų – kuriama nenutrūkstanti barokinė meilės ir prasidėjimo poema. Tačiau nepaisant visos žodžių įmantrybės, jie iš tikrųjų veržiasi tarsi sunkiai sulaikomas informacijos ir vaizdų srautas, artikuliuojamas tai pragmatiška informatyvia šiandienos kalba, tai aukštąja retorika, kuri beveik tampa neįkainojamomis meilės pamokomis ateisiančiam į pasaulį sūnui. Sunerti visą šį "fantazijos" audinį turbūt nebuvo lengva ir kažin ar autoriui būtų pavykę išlaikyti jos pulsuojantį ritmą, jei ne, kaip minėjau, už visko nubrėžta gana logiška situacijos schema. Bet autoriaus vaizduotė ir maksimalizmas šįkart jam pačiam padarė meškos paslaugą – nepaliko erdvės teatro vaizduotei. Žodžių kuriami vaizdai tokie ryškūs ir intensyvūs, tekstas gyvena tokį savarankišką ir pilnakraujį gyvenimą, kad bet koks bandymas juos imituoti atrodys lėkštas ir banalus. Po forumo ir buvo galima kalbėtis, kaip tokia pjesė įmanoma scenoje.

Visiškai priešinga Dianos Gancevskaitės pjesė "3 vizitai" – minimalistinė, aiškios ir todėl talpios formos, su aiškia intrigos perspektyva. Pas psichoanalitiką tris kartus apsilanko pacientas. Ir šie trys kartai apverčia aukštyn kojomis abiejų situaciją. Pasirodo, pagalbos labiau reikia psichoanalitikui, o ne pacientui, nes šiam seansai tebuvo tokios paslaugos vertės patikrinimas. Tikslūs, šiuolaikiški ir nestokojantys humoro dialogai, konkreti ir kartu absurdiška situacija, įtartini personažai – puikiausia medžiaga ne tik aktoriams, bet ir režisieriui, nes jauna autorė stebėtinai daug erdvės paliko būtent teatro raiškai (nepaprastai įspūdingai šįkart atrodė miniatiūrinė Freudo sofa). Šiuo požiūriu "3 vizitai" daug parankesnė statytojų vaizduotei atverti, nei, pavyzdžiui, jaunus aktorius sužavėjusi Tado Vidmanto pjesė "Emocijos tarp dantraščių". Autorius savo tekstą pavadino "absurdo pjese", tačiau jis greičiau primena trumputį skečą. Tokiais skečais pauzes tarp muilo operų mėgsta užpildyti komerciškos vakarietiškos televizijos, juos bando prisijaukinti jau mūsiški šou. Personažai – karikatūriški tipai, kiekvienas su būdinga kalbos maniera. Situacija – irgi šiek tiek "pasisukusi": pas apsikuitusius jaunuolius atvažiuoja vieno jų brolis Lokys, tačiau kad nuslėptų, jog jie – tie nevalos ir apkiautėliai, vaikinai įtikina Lokį apsirikus adresu. Žinoma, kad šįkart aktoriai "kilstelėjo" pjesę aukščiau – neperspaudė, neprigalvojo nereikalingų detalių, o perskaitė su gana aiškiu komišku santykiu ir to visai užteko. Bet štai dar vienai įdomiai suregztai pjesei – Saulės Norkutės "Žmogus, kuris nieko nebijo" – kaip tik ir buvo prigalvota šįkart, mano manymu, per daug. Tas "per daug" (kostiumai ir butaforija) suteikė keistai ir intriguojančiai istorijai buitiškumo ir realizmo, nors tai, kas vyksta, anaiptol nėra kasdieniška. Moterys renkasi į kažin kokį uždarą klubą, žaidžia išgalvodamos vardus, o vėliau viena jų – Moteris Su Raudona Skrybėle – patikrinama Žmogaus, Kuris Nieko Nebijo nužudymu. Kad abu pagrindiniai veikėjai – MSRS ir ŽKNN – neatrodytų dirbtiniai, autorė pateikia keletą jų gyvenimo fragmentų. Ši istorija gali būti fiktyvi ir reali, šiek tiek kinematografiška ar panaši į personažų fantazijas, tačiau, kad ji atrodytų tokia, pristigo griežtesnės vidinės konstrukcijos. Ši, regis, pabiro todėl, jog autorė kiek per daug susitelkė prie veikėjų dialogų: jie greičiau kruopščiai ir nuosekliai fiksuoja personažų būsenas (visiems leidžiama išsikalbėti), nei rutulioja jų motyvacijas ir visą intrigą. Kad ir kaip būtų, netikėta ir netradicinė Norkutės istorija irgi turi nemažai galimybių tapti pjese, kuriai anaiptol nereikia skubėti klijuoti "realistinės" etiketės.

Lietuvių autorių pjesių (kurių į Forumo skelbtą konkursą "Ieškome lietuviško Šekspyro" buvo atsiųsta per trisdešimt) skaitymai nustebino ir pačių pjesių įvairove, ir, sakyčiau, savotišku jų hermetiškumu. Šį galbūt reikėtų vertinti teigiamai, nes jauni autoriai nesusigundė tęsti šiuolaikinio kritinio teatro krypties, o pasuko savo keliu. Šis kelias skirtingas ir nuo jaunų lenkų autorių, kurių tekstai taip pat buvo pristatyti Forume ir kurie vienaip ar kitaip reflektuoja šiandienio žmogaus savijautą, – tai intymesnio, tylesnio, ne tokio konfliktiško, leidžiančio žmogui išsikalbėti ir įsiklausyti pasaulio kūrimas. Gal toks įspūdis susidaro todėl, kad kai kuriems autoriams konkursas buvo pirmas išbandymas, o gal jis taps ir naujojo lietuvių teatro pradžia. Beje, kad taip atsitiktų, Forumui po pirmo žingsnio reikia žengti ir antrą – nepamiršti savo atrastų ir pristatytų autorių.

Dar du Forumo skaitymai buvo pristatyti kaip beveik spektakliai. Lenkų autoriaus Jano Klatos "Greipruto šyseną" parengė režisierius Kęstutis Šmigelskis, dailininkas Dainius Liškevičius ir aktoriai Andrius Bialobžeskis, Rolandas Kazlas, Saulius Sipaitis, Jurga Ragutskytė ir Aurimas Žvinys. Gal todėl, kad pats pjesės autorius yra dramaturgas ir režisierius, o gal ir dėl to, jog pjesės sumanymas atitiko Šmigelskio "skonį", vaizdo, garso ir teksto realizacija kaip skirtingų menų ir technologijų jungtis geriausiai atliepė teksto temas bei veikėjus. Ir pjesei nepaprastai pasisekė, jog ją perskaitė būtent šie aktoriai.

Režisieriui Agniui Jankevičiui Juozo Baltušio "Parduotų vasarų" skyrius "Virto ąžuolai" tapo penktuoju mažos formos darbu. Po sėkmingai pavasarinėje "Naujosios dramos akcijoje" rodytų "Žiurkiagalvių" (dabar vaidinamų kaip spektaklis) režisierius tarsi labiau priartėjo prie savo veikėjų psichologijos, tiesa, išlikdamas toks pat griežtas spektaklio formos, energetikos, veiksminės dinamikos atžvilgiu. Jau dabar aišku, kad režisierius puikiai valdo erdvę, ne tik apgyvendina ją veikėjais, bet ir sukuria joje vienalaikį skirtingų istorijų, intrigų pulsavimą, kad jo spektakliai anaiptol nėra vien siužeto pasakojimas ir kad ne visi aktoriai galėtų išlaikyti nė sekundei neatslūgstančią konflikto, vidinės būsenos įtampą. Beje, Jankevičiaus spektaklis šio Forumo kontekste atrodė labiausiai maištaujantis ir siūlantis teatrui naujesnius, drąsesnius kelius. Neieškodamas priemonių kituose menuose, o pasinaudodamas ir pačia brutaliausia, ir poetiškiausia vien teatro prigimtimi.

Ir kaip skaitymas, ir kaip netradiciškas spektaklis šįkart suskambėjo Alberto Vidžiūno "Meisteris ir sūnūs" pagal Petro Cvirkos romaną. Visų pirma tai unikali inscenizacija – režisierius padalijo romaną į veiksmus ir scenas ir taip įcentravo veikėjus bei jų tarpusavio santykius, kad ir Cvirkos kūrinys suskambėjo visai naujai, ir aktoriai sugebėjo sukurti pilnakraujus charakterius. Garsai, pauzės, kalbėjimas ir muzikavimas, nuotaikų ir emocijų pliūpsniai sukūrė ištisą gamtos, žmonių, santykių, istorinių įvykių, meilės partitūrą. Būtent partitūrą: režisierius, tik susodinęs aktorius ir į rankas jiems davęs tekstą, labiausiai susitelkė į kalbą, o ši, jau jų intonacijų prisodrinta, pasirodė kaip reta gyva ir paveiki.

Be abejo, Jaunimo teatro Forumai yra reikalingi – tai ir kitokia profesionalų patirtis, ir akstinas ieškoti, išbandyti tai, ko dar nesi bandęs. Tai nors ir nedidelė, bet irgi svarbi naujų žmonių, naujų autorių prisistatymo erdvė.

Labai apmaudu, jog puoselėti šią erdvę, kurią sukūrė ir bando išlaikyti teatro literatūros skyriaus vedėja Ingrida Daunoravičiūtė, vargu ar visiems užtenka entuziazmo. Norisi, jog Forumas neliktų vien pjesių skaitymu, jog jis taptų paties Jaunimo teatro garbės ir pirmumo reikalu.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 79 iš 79 
6:30:14 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba