SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-10-29 nr. 634

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Živilė Ambrasaitė
Scenos alchemikas

Muzika 
• Kęstutis Mikeliūnas
Iš tvirto kamieno
2
• Vytautė Markeliūnienė
Įkūnyta vizija
• "Gaidos" finale – pažintis su kamerine opera iš JAV
• "Don Karlas", skirtas scenografo Liudo Truikio šimtmečiui
• Aldonos Dvarionaitės jaunųjų pianistų konkursas1
• KONCERTAI

Dailė 
 Aurelija Jasaitė
Meninis polilogas
• Aušra Trakšelytė
Supriešinti vaizdai
1
• Rūta Taukinaitytė
Skulptūriškos formos su stalčiukais arba litoralė
• Jolanta Zabulytė
Šilko spindesys ir spalvos
• Telesforo Valiaus sugrįžimas
• Inauguruotas VDA rektorius1
• Lytis ir populiarioji kultūra
• PARODOS

Literatūra 
• Prikeltas iš užmaršties1
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Mirė dramaturgija, tegyvuoja dramaturgija!
• Antonine’as Artaud: pamišęs genijus1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Tikros istorijos, ir nieko daugiau
• Kapinėse dar nėra ekranų
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Meninis polilogas

Kęstučio Gintalo, Aistės Kirvelytės, Gintauto Trimako paroda "Ten"

Aurelija Jasaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Aistė Kirvelytė. "Mano gimtinė"
G. Trimako nuotraukos

Galerijoje "Kairė – dešinė" atvėrė duris premjerinė paroda "Ten". Premjerinė, nes eksponuojami trys nauji, dar niekur nedemonstruoti trijų autorių Gintauto Trimako, Kęstučio Gintalo ir Aistės Kirvelytės darbai. Autorių pavardės sufleruoja tarpdisciplininį parodos pobūdį ypač dažnai artikuliuojamą šiandieninio meno diskursuose. Šį kartą į meninį polilogą įtraukiama fotografija, grafika ir tapyba. G. Trimakas pristato fotopeizažą "Liūdna skaičiuotė", K. Gintalas skaitmeninės grafikos darbą "Saulės palydėjimas", A. Kirvelytė – tapybos darbą "Mano gimtinė". Tiesa, kalbant apie šiuolaikinio meno raiškų bendradarbiavimo strategijas, kurioms būdingas hibridiškumas, reikia pasakyti, kad šioje parodoje kiekvienos meno formos darbai yra autentiški ir vienalyčiai. Gal kiek fotografinės specifikos inkliuzų turi K. Gintalo grafika.

Paroda įdomi eksponuojamų darbų matmenimis. Nedidelėje galerijos salėje trims darbams vietos vos užtenka. Efektingo dydžio A. Kirvelytės darbas iš pirmo žvilgsnio tarsi neutralizuoja kitus du kūrinius. Galbūt gelbėdamas situaciją, galbūt sugalvojęs tokias parodos stebėjimo taisykles, atidarymo metu fotografas G. Trimakas pasiūlė tris skirtingas darbų žiūrėjimo perspektyvas. Į A. Kirvelytės darbą parankiausia žiūrėti atsistojus tolimiausiame kampe, prie durų. Į G. Trimako – stovint arčiausiai lango, o į K. Gintalo – iš priešingos sienos pusės. Tad stebint parodą galimas tam tikras žaidimas, kurio taisykles diktuoja parodos autoriai.

Grįžtant prie meninio polilogo galima pastebėti, kad G. Trimako fotografijos ir K. Gintalo grafikos darbas implikuoja lyg ir aktyvesnę komunikaciją. Visų pirma, dėl jau minėtos techninės išraiškos bendrumo. Antra, artumą suponuoja ir užfiksuotos gamtos niuansai, identifikuojami jūros, marių siužetai. G. Trimakas konceptualizuoja užfiksuotą marių peizažo vaizdinį, suskaidydamas tarsi mininaratyvą pasakojančią horizontalią nedidelio formato fotografijų liniją. Kiekviena nespalvota fotografija atrodo tarsi pasakojimo dalis, epizodas, nutrūkstantis, bet vėl besitęsiantis jau kitoje fotografijoje. Visas tarsi pačios fotojuostos pavidalą imituojantis darbas vienu metu neperskaitomas: fotografijas seki viena po kitos, tik taip sukonstruodamas vienalyti marių peizažą.

K. Gintalas eksploatuoja šiuolaikinės skaitmeninės grafikos galimybes, sukurdamas "Saulės palydėjimą". Monochrominiame atspaude vaizduojamas saulėlydžio vaizdas nuo Palangos tilto. Tiesą sakant, jei to nesufleruotų pavadinimas, identifikuoti Palangos tiltą besileidžiant saulei tikrai būtų nelengva. Šiuo atveju gal kiek padėtų tas tolimiausias žiūrėjimo rakursas. Padėtį komplikuoja pikseliais abstrahuojamos formos, tarsi postmodernistinis žaidimas koduojantis paveikslo turinį ir erdvę. Saulėlydis, Palangos tiltas – tam tikros visuomenės dalies masinio vartojimo ir jau ikonografiniu fotografijų vaizdiniu tapusi teritorija. Tačiau K. Gintalas savo darbe nespalvotą vaizdą dekonstruojančia maniera, tarsi užtraukia formas tirpdančiu rūku, griauna, o kartu konceptualizuoja kultinių teritorijų mitologiją.

iliustracija
Aistė Kirvelytės ir Gintauto Trimako darbai

Kitokius lietuviškus motyvus savo darbe interpretuoja ir reflektuoja A. Kirvelytė. Menininkės darbe eksploatuojami Vilniaus urbanistiniai įvaizdžiai su konkrečiomis, nors ir nutrūkstančiomis, tačiau lengvai užbaigiamomis reikšminėmis referencijomis, tokiomis kaip "AZDYNA". Miestą reprezentuojantys atributai, kaip TV bokštas, išnyra tarsi grėsminga intervencija į monotoniškai ritmingą penkiaaukščių ir devynaukščių namų urbanistinį landšaftą, užfiksuojamas ir socialinis rajono indikatorius – vaikų darželis. Užplūsta atpažinimo malonumas. Slegiančio nuobodulio ir monotonijos gaires sustiprina pasyvios, nors jaukios spalvos pėdsakai. Niveliuotų Vilniaus miegamųjų rajonų, skleidžiančių unifikacijos natas su nykumo interliudais, refleksija, nereprezentatyvioji miesto pusės kronika, kitaip tariant – koncentravimasis į tariamai banalios egzistencijos atributus artima 9– 10-ojo dešimtmečio fotografijai, fiksavusiai vienodą ir nykią socialinę aplinką ir ignoravusią paties žmogaus buvimą.

Tačiau ekskursą į šiuolaikinio vartotojiško gyvenimo laikysenų analizę paralyžiuoja su tuo disonuojantis pavadinimas "Ten" ir neironizuojant, iš kūrinių pulsuojantis transcendentinis, susvetimėjimą pranašaujantis žvilgsnis. Metafizinę dimensiją įgaunanti referencija Ten nurodo į toliau esančią veiksmo vietą ar kryptį, susijusią su ta vieta. Kokias teritorijas ar vietas gali nurodyti parodoje eksponuojami darbai?

Kiekvienas darbas savaip reflektuoja miesto ar gamtos vaizdinius. Tačiau pasigendama vieno esminio elemento – žmonių, minios, jos skleidžiamo šurmulio. Užfiksuoti tik jų pėdsakai, žmogaus buvimą liudijantys uzurpuotų teritorijų kontūrai. Tačiau jų nėra. Visi trys darbai aidi spengiančia tyla. Nėra miesto, pajūrio, tilto vartotojų. Tik statiška tuščia erdvė. Žvelgiant iš paties tolimiausio taško į K. Gintalo darbą, lyg ir susidėlioja tam tikri žmonių siluetai. Tačiau jie dekonstruoti pasitelkus pikselių magiją, suliejant ar sudarant išsklidusių dėmių dėlionę.

Visiems darbams būdinga serijinė kompozicija, tiksliau – tam tikra serijiškumo atmaina. Tas pats motyvas nekartojamas, o fragmentuojamas, skaidomas tam, kad žiūrovas savo galvoje galėtų konstruoti galimus pateiktos mozaikos variantus.

Paroda kuria instaliacijos iliuziją: vienu metu bandai aprėpti visus darbus, kurie savo tęstiniu išdėstymu kuria vientisumo įspūdį bei legitimuoja vykusį ir veiksmingą polilogo egzistavimą.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 79 iš 79 
6:30:08 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba