SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-10-29 nr. 634

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Živilė Ambrasaitė
Scenos alchemikas

Muzika 
• Kęstutis Mikeliūnas
Iš tvirto kamieno
2
 Vytautė Markeliūnienė
Įkūnyta vizija
• "Gaidos" finale – pažintis su kamerine opera iš JAV
• "Don Karlas", skirtas scenografo Liudo Truikio šimtmečiui
• Aldonos Dvarionaitės jaunųjų pianistų konkursas1
• KONCERTAI

Dailė 
• Aurelija Jasaitė
Meninis polilogas
• Aušra Trakšelytė
Supriešinti vaizdai
1
• Rūta Taukinaitytė
Skulptūriškos formos su stalčiukais arba litoralė
• Jolanta Zabulytė
Šilko spindesys ir spalvos
• Telesforo Valiaus sugrįžimas
• Inauguruotas VDA rektorius1
• Lytis ir populiarioji kultūra
• PARODOS

Literatūra 
• Prikeltas iš užmaršties1
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Mirė dramaturgija, tegyvuoja dramaturgija!
• Antonine’as Artaud: pamišęs genijus1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Tikros istorijos, ir nieko daugiau
• Kapinėse dar nėra ekranų
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Įkūnyta vizija

Onutės Narbutaitės "Tres Dei Matris Symphoniae" premjera Lietuvoje

Vytautė Markeliūnienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Po premjeros: Onutė Narbutaitė, Robertas Šervenikas ir LNSO
A. Rakausko nuotr.

Kompozitorės Onutės Narbutaitės kūryba per šiuolaikinės lietuvių muzikos erdvę jau senokai žingsniuoja savu ritmu, organizuojamu subrandintų, neskubotai ir labai kruopščiai parašytų partitūrų premjerų pulso, kurio netrikdo fragmentiškas dairymasis į pavienes naujoves, siekis patogiai pritapti ar "tvarkingai" pasiduoti stilistinių klišių inercijai. Ir šis individualus kūrybinis alsavimas, kaip giliai suvokta kūrėjos meninė atsakomybė, dažnai nulemia jos opusų savarankiškumo matmenį apibrėžtose koncertinių sezonų ar tam tikrų renginių zonose. Tad logišku, savalaikiu ir pagrįstu XIV-ojo "Gaidos" festivalio organizatorių sumanymu laikytinas pradžios koncerto įprasminimas, publikai pateikiant vieną naujausių šios autorės kūrinių. Taigi spalio 14 d. Nacionalinėje filharmonijoje skambėjo O. Narbutaitės "Tres Dei Matris Symphoniae" ("Trys Dievo Motinos simfonijos") premjera, atlikta Nacionalinio simfoninio orkestro, Kauno valstybinio choro, kamerinio choro "Aidija" ir diriguota Roberto Šerveniko.

Pastarieji metai O. Narbutaitės santykiams su mūsų muzikine bendruomene buvo itin reikšmingi. Įvairiomis progomis įsimintina gaida skambėjo jos įvairiažanriai opusai. Iš dalies tai sąlygojo ir apskritai plati jos kūrybos sklaida, užsienio muzikologų vertinimo rezonansas. Dera pripažinti, jog tai labai suaktyvino atradimų ir įžvalgų energiją, suteikė svarių argumentų gilesnei O. Narbutaitės muzikos percepcijai. Antra vertus, visa tai anaiptol nesužadino kompozitorės noro rinktis kitokį, gal lengvesnį, iš anksto patikrintais receptais grįstą kelią, o tik dar labiau išryškino šios autorės kūrybinių principų patvarumą, gebėjimą atsinaujinti, jos ištikimybę, regis, (ne)paprastiems siekiams "ieškoti to, kas tuo momentu tau yra gražu ir įdomu". Arba: "Turiu viziją ir ją noriu įkūnyti" (iš pokalbio prieš spalio 14 d. koncertą). "Tres Dei Matris Symphoniae" rašytos Brandenburgo Valstybinio orkestro užsakymu, jų pasaulinė premjera įvyko 2004 m. kovo 5 d. Frankfurte prie Oderio, "Carl Philipp Emanuel Bach" salėje. Šio kūrinio premjeros Lietuvoje laukimas – tarsi savotiška kūrinio preambulė, kurią galėjo formuoti keli dalykai. Visų pirma, kompozitorės parengta originalaus žanro knygelė, sudaryta parašius minėtą kūrinį, kurioje sutelkti jame panaudoti tekstai, atskleisti inspiraciniai šaltiniai ar tiesiog pakeliui pasitaikę dalykai (kompozitorė tai įvardija: "Tekstai šalia tekstų, tekstai už tekstų, tekstai aplink gaidas"). Antra, pavasarį Vokietijoje įvykusi premjera (ją irgi parengė dirigentas R. Šervenikas) bei mus pasiekę atgarsiai. O trečia – muzikologės A. Žiūraitytės vestas pokalbis su O. Narbutaite bei dirigentu R. Šerveniku prieš pat "Gaidoje" įvykusią premjerą spalio 14 d. Taigi, visi šie veiksniai prasmingai įvedė į "Tres Dei Matris..." erdvę, atskleisdami tam tikras kūrybinio proceso kerteles ir praplėsdami pačios kompozicijos, jos judėjimo galutinio rezultato link suvokimą.

Argumentuojant, kad ši kelių fazių preambulė buvo išties reikšminga premjeros belaukiantiems, norėtųsi pacituoti prieš koncertą vykusiame pokalbyje girdėtų keletą muzikos atlikėjų minčių (atlikėjų pozicija, pastabos apie šiuolaikinę muziką – labai svarbios, nors gal ne visada išgirstamos). Štai dirigentas R. Šervenikas, bemaž nuolatinis O. Narbutaitės stambios formos veikalų atlikėjas Lietuvoje ir užsienyje, prieš komentuodamas "Tres Dei Matris..." interpretacinės pusės specifiką, pabrėžė ypatingą kompozitorės parengtos knygelės reikšmę, o vėliau pasidalijo diriguojamos muzikos atradimais: "Pagrindiniu kompozitorės bruožu laikyčiau tai, kad jos kūrinių pagrindu tampa ne technologija, kompozicinė mokykla, o tema. Toje temoje ir plėtojasi mintis – filosofinė, asmeniškai ekspresyvi ar apibendrinanati. Svarbiausia, kad jos kūrinių tarpusavio panašumus nulemia kompozicinis braižas, kurio su niekuo nesupainiosi." O pabaigoje į pokalbį įsitraukęs obojininkas J. Rimas minėtą knygelę įvardijo kaip brangintiną retenybę, kaip iškalbingą kūrinio pretekstą: "Tai žmogaus, supratusio, ką jis atliko, pareiškimas".

Vis dėlto reikia pasakyti, kad naujasis O. Narbutaitės triptikas pirmiausia vertintinas savo "grynuoju" – muzikiniu – pavidalu, atsiskleidžiančiu trijose dalyse: Ave Maria, Gloria, Stabat Mater, kurias apjuosia choro a cappella giedamos įžanga (Introitus) ir pabaigos malda (Oratio). Kūrinys, nors ir parašytas galingai sudėčiai – trigubam simfoniniam orkestrui su didžiule mušamųjų grupe ir chorui – visu savo formatu reiškiasi pirmiausia kaip idėjai adekvačios subtilios skambesio dermės paieška, kurioje svarbiausio vaidmens funkcija dalijasi kiekvienas balsas, kiekviena solinė replika ar bendrą architektonikos plastiką pirmyn vedanti daugiasluoksnė garsinių masių samplaika. Autorės gebėjimas valdingai organizuoti grandiozinę kūrinio erdvę reiškiasi darniu muzikos istorinės bei asmeninės patirties sambūviu, kuriame net ir cituojamas grigališkas choralas (Stabat Mater pabaigoje) išsiskleidžia kaip taikli, kompoziciškai motyvuota išraiškos detalė, šioje O. Narbutaitės partitūroje besijaučianti kaip namie. Pats muzikinės kalbos diapazonas – labai daugiasluoksnis, tačiau autorės kūrybinė ir intelektualinė energija jį paverčia tuo raiškos priemonių ornamentu ar koloristiniu audiniu, kurio fone it pagrindinis pasakotojas jau prabyla svarbiausias komponentas – melodija. Ji čia įkūnija, regis, esminius autorės dvasios tvinksnius, jos išgyvenimus, apmąstymus apie Apreiškimą, Jėzaus Gimimą ir Nukryžiavimą.

Kurdama šį bažnytinės tematikos opusą "Tres Dei Matris..." autorė naudojosi tradiciniais Ave Maria, Gloria, Stabat Mater, o taip pat Giesmių Giesmės bei Hildegard von Bingen tekstais, tačiau akivaizdu, jog individuali kompozitorės kūrybinė ištarmė, pagarbiai prigludusi prie kanonų tekstų, stengiasi ne kartoti, imituoti, bet savaip, labai asmeniškai įsiklausyti, išgyventi. Inspiruojama bažnytinio meno, ypač dailės, architektūros, O. Narbutaitė savo muzikinio kūrinio struktūrą prisodrina nerimastingo judesio, plastinių metaforų, šviesos ir šešėlių reljefo, modeliuoja spontaniškus spalvų dryžius ar spindulių žiežirbas, pina ornamentikos raizginį. Šiam veiksmui ji dažniau pasitelkia įvairialypį orkestrą, pavienius instrumentus nei chorą. Pastarąjį naudodama taupiau, kompozitorė sąmoningai sudaro palankesnę situaciją reikštis jo artikuliuojamo žodžio įtaigai, kurios aukščiausias taškas – iš širdies gelmių srūvanti Stabat Mater vokalinė polifonija – skambaus šedevro vardo vertos "Tres Dei Matris..." eilutės.

Premjeros atlikėjai – Nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno choras, kamerinis choras "Aidija", valdingai ir racionaliai diriguojami R. Šerveniko, susidūrė su nelengva, tačiau, manyčiau, labai patrauklia ir įtraukiančia muzikine šio kūrinio medžiaga, išrašyta partitūroje bei komentuojama knygelėje. Tai ir detalių gausa bei jų pasikartojimas, ir arkų, skliautų vėriniai, ir faktūroje kartkartėmis iškylantys bei ištirpstantys soliniai potėpiai, ir plazdančių draperijų įvaizdžiai, ir universalių muzikos grožio vertybių harmonija, nekonfliktuojanti su instrumentine ar vokaline prigimtimi. Lakiai kūrybinei atlikėjo fantazijai tai tikrų tikriausia puota. Iš tiesų dera įvertinti tas pastangas, kurių vedinas orkestras leido įsisiūbuoti faktūrinėms klostėms, suteikė galimybę išgirsti trapų faktūrinį ažūrą, tembrinę ekspresiją, tačiau ne kaskart pastabiai ryškino solinių intonacijų vingius, skausmingai ištirpstančias motyvų viršūnes. Chorų artikuliuojamos kanoninių tekstų tiesos, skaisti Giesmių Giesmės ar Hildegardos von Bingen poezija integravo dinaminį lankstumą, balsinių piešinių grakštumą, nors ne visuomet pasidavė tikro dvasinio išgyvenimo versmei (kartais be reikalo buvo pasitelkti tradicinio koncertiškumo etalonai). Paprasto ir tylaus giedojimo įtaigos nestigo įžangos ir pabaigos chorinėms padaloms.

O. Narbutaitės "Tres Dei Matris Symphoniae" dar tik pradeda savo gyvenimą, kuriam savą – rimtą ir ambicingą – impulsą suteikė "Gaidoje" vykusios premjeros atlikėjai, argumentuotai paprieštaravę kompozitorės abejonei, išsakytai knygelėje: "Tačiau jei šviesa liks negyva, draperijos nesubanguos vėjyje, o po arkomis nevirpės oras, – visa perniek, tik žodžiai".

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 79 iš 79 
6:30:07 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba