SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-10-29 nr. 634

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Živilė Ambrasaitė
Scenos alchemikas

Muzika 
• Kęstutis Mikeliūnas
Iš tvirto kamieno
2
• Vytautė Markeliūnienė
Įkūnyta vizija
• "Gaidos" finale – pažintis su kamerine opera iš JAV
• "Don Karlas", skirtas scenografo Liudo Truikio šimtmečiui
• Aldonos Dvarionaitės jaunųjų pianistų konkursas1
• KONCERTAI

Dailė 
• Aurelija Jasaitė
Meninis polilogas
• Aušra Trakšelytė
Supriešinti vaizdai
1
• Rūta Taukinaitytė
Skulptūriškos formos su stalčiukais arba litoralė
• Jolanta Zabulytė
Šilko spindesys ir spalvos
• Telesforo Valiaus sugrįžimas
• Inauguruotas VDA rektorius1
• Lytis ir populiarioji kultūra
• PARODOS

Literatūra 
• Prikeltas iš užmaršties1
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Mirė dramaturgija, tegyvuoja dramaturgija!
• Antonine’as Artaud: pamišęs genijus1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Tikros istorijos, ir nieko daugiau
• Kapinėse dar nėra ekranų
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Tikros istorijos, ir nieko daugiau

Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui artėjant

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Šiais metais Černovicuose"

Lapkričio 5-11 d. "Skalvijos" kino centre vyks Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF). Jo atsiradimą paskatino pasaulyje nuolat populiarėjantis dokumentinis kinas, jo grįžimas į didžiuosius kino teatrus. Tai liudija ir Kanų "Auksinė palmės šakelė", šiemet paskirta vieno skandalingiausių šių dienų kino dokumentininkų Michaelo Moore’o filmui. Šis režisierius taip pat pasirodys Vilniaus dokumentinių filmų festivalio ekrane - kartu su antiglobalizmo ideologijos kūrėjais Naomi Klein ir Noamu Chomskiu jis yra vienas Marko Achbaro ir Jennifer Abbot filmo "Korporacija" herojų. Šis filmas, šiemet Sandanso festivalyje pripažintas geriausiu dokumentiniu filmu, papuoš pagrindinę festivalio programą. Ją plačiau pristatysime kitame "7md" numeryje. Šįkart trumpai aptarsime festivalio struktūrą ir jau kitą antradienį prasidėsiančius pirmuosius festivalio renginius.

Pagrindinę programą papildys didžiulė Amsterdamo dokumentinių filmų festivalio programa "europe.doc.", skirianti daug dėmesio naujosios Europos problemoms, europietiškai tapatybei bei globalizmo grėsmei. Vasarą VDFF tapo šio festivalio tinklo nariu, jo atstovas Mikaelis Opstrupas lapkričio 6 d. lietuvių dokumentinio kino kūrėjams bei prodiuseriams surengs seminarą, kurio tikslas - supažindinti mūsų kinematografininkus su Amsterdamo festivalyje vykstančiu Dokumentinio kino forumu. Šiame Forume pristatomi įvairūs dokumentinio kino projektai, ieškomi ir randami koprodiuseriai. Seminaro tikslas - paaiškinti Forumo "žaidimo taisykles".

Bus parodytos dvi retrospekyvinės - belgų studijos "Inti Films" ir Visuomeninės lenkų televizijos ("Telewizja Polska S.A.) ciklo "Plačiai atmerktos akys" ("Miej oczy szeroko otwarte") programos. Festivalio svečiams (ir ne tik jiems) bus pristatyti lietuvių dokumentikos klasiko Roberto Verbos filmai. Festivalio žiūrovų laukia ir kelios lietuvių filmų premjeros.

Vokiečių atradimai

Lapkričio 2-4 d. žiūrovų laukia savotiška festivalio įžanga - Goethe’s instituto Vilniuje parengta vokiečių dokumentinių filmų programa (ji bus pakartota ir VDFF ). Šie filmai pristato ir ryškiausias šių dienų vokiečių dokumentinio kino asmenybes - jau klasiku vadinamą Volkerį Koeppą, bene gabiausią jaunosios kartos kūrėją Andresą Veielį ir temperamentingą lenkų kilmės dokumentininką Stanisławą Muchą (beje, jo naujausias filmas "Europos centras" atsidūrė Amsterdamo festivalio programoje "europe.doc").

Muchos filmas "Absolut Warhola" (2001) nukelia į kino iki tol netyrinėtą ypatingą Rytų Europos kampelį, kurį režisierius vadina "Rutenijos Bermudų trikampiu". Šiame kadaise Austrijos-Vengrijos imperijai priklausiusiame Slovakijos užkampyje, besiribojančiame su Lenkija ir Ukraina, įsikūręs vienintelis Europoje poparto muziejus. Tačiau iš tikrųjų visų pamirštame Medzilaborcės mieste atsiveria keliai, jungiantys šią vietą tiesiai su Manhatenu.

Medzilaborcėje yra Andy Warholui skirtas muziejus. Jis čia atsirado neatsitiktinai - dailininko šeima kilusi iš šių kraštų. Mikovos kaime Warholos gyveno nuo seno, režisierius ir dabar čia rado daug garsiojo dailininko giminaičių. Pagyvenę Warholo dėdės ir tetos varo puikią naminę, gražiai giminiuojasi ir dažnai prisimena Andrijką, beje, Mikovos niekad nemačiusį, nebent tik šeimos nuotraukose. Prisiminimai apie dailininko protėvius filme susipina su fantasmagoriškais pačių kinematografininkų nuotykiais ir dar fantasmagoriškesniais muziejaus eksponatais. Stanisławui Muchai būdingas humoro jausmas suteikia filmui smagią gaidą, gal todėl ne viename festivalyje (pvz., Manheimo ir Heidelbergo) "Absolut Warhola" tapo žiūrovų simpatijų lyderiu.

iliustracija
"Vaidybos įaistrinti"

Tačiau didžiausius populiarumo rekordus Vokietijoje šiemet muša Andreso Veielio filmas "Vaidybos įaistrinti" ("Die Spielwütingen", 2004). Iš pradžių jis pelnė šių metų Berlinalės žiūrovų prizą, vėliau, jau išleistas į ekranus, Vokietijoje pralenkė net Michaelo Moore’o filmą.

Be abejo, Veielis rėmėsi vadinamųjų realybės šou fenomenu. Jų žiūrovai valandų valandas gali spoksoti į nieko neveikiančius "tikrus" žmones. Tačiau Veielis apverčia aukštyn kojom tokio "šou" modelį. Jo stebėjimas truko ne vienerius, o septynerius metus, o filmo herojai - ne tuščios šlovės ieškotojai, o jauni žmonės, svajojantys tapti aktoriais. Šis ilgai kurtas filmas pasakoja apie keturis jaunus žmones. Iš pradžių stebime, kaip Stephanie, Karina, Constanza ir Prodromosas rengiasi stoti į aktorių mokyklą. Atrankos procedūra trunka mėnesius - tai varginantis periodas, kupinas vilčių ir nerimo. Pagaliau jie įstoja. Studijoms prasidėjus viskas žadina personažų euforiją - grupės užsiėmimai, vaidmenų studijavimas ir net privalomas fechtavimo kursas. Tačiau netrukus ateina pirmieji nusivylimai - dėstytojai negailestingai kritikuoja menkiausius būsimų aktorių trūkumus. Aistringas noras tapti aktoriumi, pasirodo, turi atlaikyti daug išbandymų.

Tie keturi studentai yra labai nepanašūs: Karina, regis neturi jokių problemų, Stephanie nuolat lanko įvairias aktorių atrankas, Constanza stengiasi įsijausti į vaidmenis, o Prodromosas nuolat konfliktuoja su savimi, savo vaidmenimis ir fantazijomis. Režisierius Andresas Veielis sako: "Mes buvome kartu su filmo herojais jiems kovojant, stengiantis nepasimesti tarp didelių norų ir galimybių. Mes stebėjome jų siekius surasti tapatybę ir aktoriaus pašaukimą, jų - aktorių ir individualybių - brendimo procesą. Pagaliau atėjo tikrasis išbandymas - šuolis į profesionalų gyvenimą. Staiga atsirado daugybė klausimų. Kas yra sėkmė? Kokia jos kaina? Kas po septynerių metų liko iš jų svajonių ir vilčių?"

Volkeris Koeppas jau žinomas lietuvių žiūrovams. Kelerius metus jis kūrė filmus Kaliningrado srityje, vieną jų - įspūdingą dokumentinę juostą "Šaltoji tėvynė" - prieš kelerius metus mūsų žiūrovams taip pat pristatė Goethe’s institutas Vilniuje. Gaila, kad LRT taip ir neparodė Koeppo filmo apie Kuršių neriją, kuriame užfiksuota daug vertingų pokalbių su senaisiais kuršiais - tais, kurie išvyko į Vokietiją ir dabar Kuršių nerijoje leidžia atostogas, ir tais, kurie čia gyvena nuolat. Jų prisiminimai apie pokario metus tiesiog sukrečia.

Tačiau dabar Koeppas keliauja į kitą Rytų Europos pakraštį ir čia kuria taip pat prisiminimų prisodrintus filmus. Prieš šešerius metus jis atsidūrė Černovicuose - mieste, kuris kadaise priklausė Austrijos- Vengrijos imperijai, o dabar yra Ukrainos dalis. Filme "Ponas Zwillingas ir ponia Zuckermann" ("Herr Zwilling und Frau Zuckermann", 1999) jis pasakoja sudėtingą Černovicų, kadaise buvusio Bukovinos žydų kultūros centro, istoriją. Bukovinai ne vieną šimtmetį buvo būdinga gyventojų ir kultūrų įvairovė. Čia gyveno ukrainiečiai, rumunai, vokiečiai, lenkai, huculai, beveik pusė senųjų Černovicų gyventojų (150 tūkstančių) buvo žydai. Tačiau filmas tą istoriją pasakoja netiesiogiai, o rodydamas paskutinius dar senuosiuose Černovicuose gimusius žydus - poną Zwillingą ir ponią Zuckermann. Jie - seni draugai, kuriuos sieja… vokiečių kalba. Kiekvieną vakarą ponas Zwillingas ateina pas devyniasdešimtmetę ponią Zuckermann, kuri, būdama tokio garbingo amžiaus, dar dėsto skirtingas kalbas savo mokiniams. (Žlugus Sovietų Sąjungai, jų, beje, smarkiai padaugėjo.) Abu ponai kalbasi apie senus laikus, politiką, literatūrą ir kasdienio gyvenimo įvykius, tačiau nuo filmo herojų neįmanoma atitraukti akių - tokie tikri, natūralūs, gyvenimiškos išminties ir humoro kupini tie žmonės. Labiausiai gal ir stebina subtilus humoras, kurio nesugebėjo sunaikinti konclageriuose praleisti karo metai bei skaudūs prisiminimai apie artimųjų žūtį.

iliustracija
"Absolut Warhola"

Šis filmas - savotiškas requiem Černovicų žydų dvasiai, juolab kad filmo herojai netrukus po filmavimo mirė. Jų atminimui skirtas naujausias Volkerio Koeppo filmas, šiemet rodytas Berlyno kino festivalio Forumo programoje. Tai filmas "Šiais metais Černovicuose" ("Dieses Jahr in Czernowitz", 2004). Koeppas vėl grįžta į Černovicus, tik jau ne vienas, o kartu su žmonėmis, kurių tėvai, giminaičiai ar net jie patys prieš daugelį metų paliko miestą ir dabar iš naujo jį atranda: vienas savo vaikystės vietas ir kvapus, o kitas tai, kas buvo žinoma tik iš nostalgiškų tėvų ir senelių prisiminimų. Praėjusiame amžiuje iš Bukovinos emigravę žydai gyvena įvairiuose pasaulio kampeliuose. Violončelininkas Eduardas Weissmanas atvyko iš Berlyno, seserys Evelyne Mayer ir Katja Rainer - iš Vienos, rašytojas Normanas Manea atskrido iš Niujorko. Kelionėn prie mitinių tėvų ir protėvių šaknų Koeppo filme išsirengia ir Holivudo žvaigždė Harvey Keitelis. Su juo susitinkame dar Niujorke, kur Keitelis kalbina Braiton Byče gyvenančius rusų emigrantus. Vėliau jis klajones po neatpažįstamai pasikeitusius Černovicus. Tačiau šiame filme šaknų ieškojimas nėra tik sugrįžimas į praeitį. Kūrėjų, personažų ir žiūrovų kelionė leidžia atrasti netikėtą miesto dabartį, atgimstantį žydų gyvenimą ir dabar Černovicuose gyvenančius žmones, pvz., užsienin ištekėti susirengusią studentę Tanią ar devyniasdešimtmetį vokietį Johanną Shlampą. Jų likimai susilieja su filmo herojų likimais.

Belgų poezija

Vienas festvalio svečių - belgų rašytojas, režisierius, prodiuseris Peteris Krügeris. Lapkričio 3-5 d. jis ves kūrybines dirbtuves Vilniaus dailės akademijos ir Vilniaus muzikos akademijos studentams vadinamosios meninės dokumentikos (creative documentary) filmų kūrimo ir prodiusavimo tema. Krügeris ne tik kuria filmus, bet ir juos analizuoja. Jo plunksnai priklauso straipsniai, nagrinėjantys kino ir filosofijos santykius.

Jis taip pat pristatys kartu su režisieriumi Peteriu Brosensu įkurtos filmų studijos studijos "Inti Films" retrospektyvą. "Inti Films" buvo įkurta 1993 m. Studijoje sukurti filmai rodomi garsiausiuose dokumentinio kino festivaliuose Marselyje, Amsterdame, Paryžiuje, Roterdame ir kt. bei kino mugėse. Studijos steigėjai įvairiomis - prodiusavimo, scenarijų rašymo - temomis rengia kūrybines dirbtuves Ulan Batore, Švedijoje, Danijoje, Prancūzijoje ir Belgijoje. Pagrindinis tikslas - skleisti meninę dokumentiką, padaryti ją prieinamą kuo platesniam žiūrovų ratui, skatinti tarptautinius bendros gamybos filmų projektus.

iliustracija
"Šuns būsena"

"Inti Films" taip pat tapo viena nepriklausomų prodiuserių tinklo "D.NET.WORK" steigėjų. Šiame tinkle bendradarbiauja prodiuseriai iš Londono, Berlyno, Briuselio, Amsterdamo, Oslo ir Dublino. 1999 m. "D.NET.WORK" įsteigta savo filmų platinimo kompanija "D.NET. SALES" yra gavusi Europos "MEDIA programos" paramą dokumentinio kino platinimui. 2002 m. P. Krügeris ir P. Brosensas įsteigė ir vaidybinių filmų kūrimo kompaniją "The Ice House".

Retrospektyvoje bus parodyti keturi filmai, atspindintys studijos ideologiją ir poetiką. P. Brosenso "Šuns būsena" ("State of Dogs", 1998) jau žinoma lietuvių žiūrovams. Prieš kelerius metus šis jaudinantis filmas pradėjo trumpai gyvavusį LTV "Dokumentinio kino vakarų" ciklą. Filme jungiama senoji mongolų mitologija ir šių dienų Ulan Batoras. Šalį palikus sovietų sąjungos piliečiams, Ulan Batore liko daugybė benamių šunų. Pasaulis rodomas šuns Basaro, visada mylėjusio žmones ir jais tikėjusio, akimis. Tačiau šis pasitikėjimas dingo.

Mongolijoje žmonės tiki, kad miręs šuo atgimsta žmogumi. Tačiau Basarui to nereikia… P. Brosensas turi ypatingą dovaną - dokumentiniame filme jis sugeba prisiliesti prie egzistencijos paslapties. Su ja filme susijusi ir siužetinė kūdikio besilaukiančios jaunos moters linija.

Šio filmo įžanga, matyt, buvo 1994 m. P. Brosenso kartu su Odo Halflantsu sukurtas "Stepių miestas" ("City of the Steppes", 1994), poetinėmis priemonėmis perteikiantis keistą išnykusio laiko pojūtį. Filme rodomi Mongolijos miestų ir kaimų gyvenimo epizodai, apleisti sovietų kariniai miesteliai, ištuštėję fabrikai, žlugusi planinė ekonomika ir besikuriantis naujas vakarietiškas gyvenimo modelis. Visa tai veikia žmones. Jie gal ir negali suformuluoti to belaikio gyvenimo pojūčio, bet vis tiek išgyvena jį labai skaudžiai.

Su "Šuns būsena" ir "Stepių miestu" susijęs ir 1999 m. P. Krügerio sukurtas filmas "Mongolijos poetai" ("Poets of Mongolia"). Režisierius įžvelgia poeziją kasdieniame jaunų žmonių gyvenime. Jų svajonės niekad netaps realybe, tačiau jie sugeba išreikšti esminius būties dalykus: paprastas technikas - tiesą apie žmogaus likimą, aklas dainininkas - savo troškimą matyti, emigrantas - pastangas išgyventi svetimoje šalyje. Fimo kūrėjai teigia, kad poezija gyvena paprasčiausiuose kasdienybės daiktuose, peizažuose, gyvūnuose. Ko gero, šie filmai paskatino ir kitų šalių kinematografininkus susidomėti Mongolijos žmonėmis, peizažais ir net kupranugariais.

1997 m. Krügeris sukūrė filmą "Nazaretas" ("Nazareth"), jis ir dabar skamba labai pranašiškai. Tai dokumentinis triptikas, filmuotas vietovėse, kurių pavadinimas - Nazaretas. Šie miestai įsikūrę skirtinguose pasaulio kampeliuose - vienas Belgijoje, kitas Ganoje, trečias Izraelyje. Kas sieja ir kas skiria šių miestų gyventojus ir jų likimus? Gal ne tik sąsajos su bibliniais siužetais?

Festivalio žiūrovai turės galimybę susitikti ir su Peteriu Krügeriu, pristatysiančiu retrospektyvos filmus.

"Skalvijos" ir "7md" inf.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 79 iš 79 
6:30:02 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba