SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-10-29 nr. 634

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Živilė Ambrasaitė
Scenos alchemikas

Muzika 
• Kęstutis Mikeliūnas
Iš tvirto kamieno
2
• Vytautė Markeliūnienė
Įkūnyta vizija
• "Gaidos" finale – pažintis su kamerine opera iš JAV
• "Don Karlas", skirtas scenografo Liudo Truikio šimtmečiui
• Aldonos Dvarionaitės jaunųjų pianistų konkursas1
• KONCERTAI

Dailė 
• Aurelija Jasaitė
Meninis polilogas
• Aušra Trakšelytė
Supriešinti vaizdai
1
• Rūta Taukinaitytė
Skulptūriškos formos su stalčiukais arba litoralė
• Jolanta Zabulytė
Šilko spindesys ir spalvos
• Telesforo Valiaus sugrįžimas
• Inauguruotas VDA rektorius1
• Lytis ir populiarioji kultūra
• PARODOS

Literatūra 
• Prikeltas iš užmaršties1
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Mirė dramaturgija, tegyvuoja dramaturgija!
 Antonine’as Artaud: pamišęs genijus1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Tikros istorijos, ir nieko daugiau
• Kapinėse dar nėra ekranų
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Antonine’as Artaud: pamišęs genijus

[skaityti komentarus]

iliustracija

Viena žymiausių XX a. teatro asmenybių Antonine’as Marie Josephas Artaud gimė 1896 m. Marselyje. Nuo 1910 m. mokėsi Marselio Šventosios širdies koledže. 1914 m., artėjant mokslo pabaigai, jį ištiko pirmoji depresinė krizė. 1923 m. pasirodė pirmasis Artaud poezijos rinkinys "Dangaus trik trak" ("Tric-trac du ciel"). 1924–1926 m. Antoine’as Artaud aktyviai dalyvavo André Bretono sutelkto siurrealistų būrelio veikloje, vaidino pas garsius to laikmečio režisierius Charles Dulliną ir Georges’ą Pitoeffą.

1926 m., remiamas Allendy šeimos, drauge su Roger Vitracu ir Robertu Aronu įkūrė Alfredo Jarry teatrą.

Artaud kūrybinis talentas pasižymėjo įvairiapusiškumu: jis vaidino spektakliuose ir filmuose, piešė, rašė teatro ir kino kritikos bei teorijos temomis.

Svarbiausi jo darbai: Alfredo Jarry teatro ir Žiaurumo teatro ("Théātre de la Cruauté") manifestai, pranešimas Sorbonos universitete "Teatras ir maras" ("Le Théātre et la Peste"), straipsnių apie teatrą knyga "Teatras ir jo antrininkas" ("Le théātre et son double"), esė "Heliogabalas, arba Karūnuotas anarchistas" ("Héliogabale ou l’Anarchiste couronné"), straipsnis "Van Gogas – visuomenės auka" ("Van Gogh le suicidé de la société").

Artaud yra pasakęs: "Vaidinimui nereikia to žiaurumo, su kuriuo mes galime draskyti vieni kitų kūnus, griauti vieni kitų anatominę sandarą arba kaip tie asirų imperatoriai siuntinėti per pasiuntinius vienas kitam maišelius su žmogaus ausimis, nosimi arba rūpestingai išpjautomis šnervėmis, – kalbu apie daug siaubingesnį ir būtinesnį žiaurumą, kuriuo prieš mus gali atsigręžti daiktai".

Paskutinis Artaud viešas pasirodymas įvyko 1947 m. Tai buvo jo parengta radijo laida "Gana Dievo nuosprendžių" ("Pour en finir avec le jugement de Dieu").

Elisabeth Roudinesco – psichoanalizės istorikė, tyrinėjanti psichiatrinių institucijų ir terapeutų įtaką Antonine’o Artaud gyvenimui ir kūrybai. Apie Artaud ji kalbasi su "Magazine littéraire" žurnaliste Aliette Armel.

A. A.: Ar beprotybė yra raktas, leidžiantis suvokti Antonine’o Artaud asmenį ir kūrybą?

E. R.: Kaip ir Nietzsche, Artaud simbolizuoja išprotėjusį genijų, visą gyvenimą paskui save vilkusį beprotybės ženklą. Tačiau Nietzsche į beprotybę paniro daug giliau nei Artaud: šis iki pat gyvenimo pabaigos išliko labai produktyvus. Jis liudijo poezijos ir literatūros pamišimą, drauge priešindamasis psichiatrijos galiai. Jo diskurse iškyla dvilypis psichiatro paveikslas – tai suvedžiotojas ir persekiotojas, demonas ir gelbėtojas. Artaud straipsnis "Van Gogas – visuomenės auka", jo tapatinimasis su dailininku – tai byla su psichiatrine izoliacija ir beprotybės psichiatrizavimu. Sujungdamas poetinį rašymą su aiškinamąja ir kūniška ligos kalba, jis apverčia daktaro–ligonio, genialumo–beprotybės santykį.

A. A.: Jis visą gyvenimą buvo stebimas psichiatrų?

E. R.: 1901 m. Artaud, būdamas penkerių metų, turėjo vizijų, primenančių meningito požymius. 1914 m. jis patyrė pirmuosius mistiškus kliedėjimus. Daktaras Grassetas iš Montpeljė teigė, kad tai nebuvo paveldėto sifilio požymiai, o veikiau paveldėtas išsigimimas. 1916 m., pastebėjus ryškesnius simptomus (agresiją, baimę), ši diagnozė buvo pakeista į somnambulizmą. Artaud privalėjo vartoti vaistus – jie buvo vienintelė priemonė psichinio ligonio kančioms palengvinti.

1920 m. Villejuif ligoninėje jis sutiko išsilavinusį psichiatrą, kuris susidomėjo literatūros genijumi. Eduardas Toulouse’as siekė moksliškai išmatuoti kūrėjų Zola, Bertholleto, Rodino, Mallarmé fizines ir psichines savybes. Jis susižavėjo Artaud kūryba bei teatro teorijos straipsniais, publikuojamais žurnale "Rytdiena" ("Demain"). Artaud gyvenimui nemenkos įtakos turėjo ir psichiatras René Allendy. Jis mėgino įkalbėti Artaud atlikti tyrimus, tačiau šis nesileido į kalbas, manydamas, jog tai gali sunaikinti jo smegenis. Rodezo prieglaudoje (1943–1946 m.) Artaud ypatingą reikšmę turėjo daktarų Ferdičre’o ir Latrémoličre’o asmenybės. Be to, Artaud prisirišo prie jų žmonų, jos tapo jo genealoginių kliedesių figūromis. Artaud atrado ryšį tarp psichiatrų ir "motinų", paremtą jo paties kilme – Artaud motina ir tėvas buvo pusbroliai, o jo genealoginės šaknys siekė išprotėjusius imperatorius. Jis išsigalvojo esąs gimęs iš nekaltos mergelės, o vėliau keturioms motinoms leido nuolat save prižiūrėti. Jo kliedesiai darėsi vis mistiškesni, juose įsivyravo neapykanta seksui ir visam, kas kūniška. Kliedintys dažnai atmeta bet kokią juslinę raišką, ji suvokiama kaip kėsinimasis ir persekiojimas. Reikia pridurti, kad Artaud neturėjo ryšių su moterimis, išskyrus vienintelę Genicą Athanasiou. Ją jis vadino graike, nors ji buvo rumunė. Šio genealoginio kliedesio apraiškas galima atrasti daugelyje tekstų, ypač kūrinyje "Heliogabalas, arba Karūnuotas anarchistas", taip pat pjesėje "Čenčiai" ("Les Cenci").

A. A.: Ar šie kliedesiai turėjo įtakos Artaud teatro koncepcijai?

E. R.: Kai Artaud vaidino pas Dulliną arba Lugné-Poe, jis buvo nepakeliamas. Jis įsitraukdavo į vaidinamų personažų gyvenimą tapdamas jų vaiduokliu. Jie užvaldydavo jo kūną, žodžius ir mąstymą. Artaud tikėjo, kad teatras gali išlaisvinti sielą. Tarp teatro ir gyvenimo jis nejautė jokio skirtumo, savo veiksmus grindė kūno judesiais, šauksmu ir žiaurumu – čia jis galėjo vėl išgyventi savo vaikystės istoriją ir išsivaduoti iš košmarų.

A. A.: Su juo buvo sunku bendrauti, bet, nepaisant to, jis visada buvo vertinamas ir apsuptas draugų.

E. R.: Beprotybė poetų siurrealistų aplinkoje užėmė ypatingą vietą. Juos visus žavėjo Artaud kūryba ir asmenybė. Juo rūpinosi Paulhanas. 1943 m. Desnos jam išrūpino leidimą į laisvą zoną ir supažindino su daktaru Ferdičre’u. Veliau komitetas, sudarytas iš jo draugų, suteikė jam galimybę grįžti į Paryžių. Artaud visuomet buvo nomadas, jis prisiglausdavo tai pas vienus, tai pas kitus. Jis niekuomet neturėjo pinigų ir elgėsi kaip beprotis. Pastebėjęs, kad Dullino šunys šlapinasi ant kilimo, jis taip pat pradėjo ant jo šlapintis. Jo santykiai su kitais visuomet būdavo kažkuo išskirtiniai. Lacano žodžiais tariant – nuolatinis realybės reiškimasis. Jo kliedesiai nuosekliai perteikdavo jo pojūčius, interpretacijas. Pojūčiai nebuvo slopinami, o kiekvienas gestas buvo interpretuojamas kaip metafizinė būsena.

A. A.: Ar Artaud izoliavimas buvo vienintelis jo problemos sprendimo būdas?

E. R.: Nesu visiškai tikra. Be abejonės, tai buvo būtina, kai Artaud sunkiai kliedėdavo, pvz. 1937 m. rugsėjį, pasieniečiams grąžinus jį iš Airijos į Havrą. Gal jis būtų galėjęs ir toliau valkatauti, jeigu nebūtų paniekintos jo kaip kūrėjo teisės. Iš Sotteville-les-Rouen jis buvo perkeltas į Ville-Evrard ligoninę. Tai itin sunkus periodas. Jis nepripažįstamas kaip Artaud. Psichiatrų pažyma paniekinamai kalba apie "literatūrines pretenzijas". Kai naciai užėmė Paryžių, jis buvo Ville-Evrard prieglaudoje. Karo metu nustoję kliedėti ligoniai būdavo išrašomi, tačiau Artaud nebuvo išleistas. Išėjęs jis nebūtų galėjęs užsitikrinti pragyvenimo ir, be abejonės, būtų buvęs nužudytas.

1943 m. Desnos dėka jis išvyko į laisvą zoną, į Rodezo ligoninę. Tai jį išgelbėjo: čia jis buvo geriau maitinamas, turėjo daugiau laisvės, geresnį kambarį ir rūpestingesnius medikus. Gydytojai Ferdičre’as ir Latrémoličre’as dažnai kviesdavosi jį prie savo stalo, be to, ieškojo patikimų gydymo būdų, padėsiančių jam vėl pradėti rašyti. Ferdičre’as buvo humaniškas gydytojas: jis organizavo dirbtuves, stengėsi pagerinti ligonių ir medikų santykius. Į Rodezą Artaud atvyko kliedėdamas, labai agresyvus, jis buvo nustojęs rašyti ir vadino save Nalpasu. Ferdičre’as paskyrė anuomet labiausiai paplitusią terapijos priemonę – elektros šoką. Artaud rašė apie tas baisybes (elektros šokai – labai skausmingi, dabar atliekami tik nuskausminus). Jie kenkia smegenims ir protiniams sugebėjimams. Tačiau Ferdičre’as tikėjo jų naudingumu. Pirmieji elektros šokai nutraukė Artaud kliedesius, jis vėl pradėjo rašyti ir nustojo save laikęs Nalpasu. Tačiau negalima teigti, jog jie buvo naudingi.

A. A.: Kalbama, kad draugai, atvykę aplankyti Artaud į Rodezą, rado jį itin prastos fizinės būklės...

E. R.: Kaip ir visi to meto psichiniai ligoniai, jis buvo gana sunykęs, išbyrėjusiais dantimis, su prancūzų jūrininko uniforma. 4-ajame dešimtmetyje labai ištobulėjo psichiatrijos teorija, tačiau įstaigų materialinės sąlygos buvo prastos, o karo metu – tiesiog pasibaisėtinos. Keturiasdešimt tūstančių psichinių ligonių mirė iš bado. Artaud pamėginus palikti Rodezą, tarp jo ir Ferdičre’o įsiplieskė didžiulis konfliktas. Tiesa, vėliau draugai Artaud rado kitą prieglaudą – daktaro Delmas sveikatos namus Ivry. Čia nebuvo nei elektros šokų, nei izoliacijos nuo aplinkinių. Vienintelė terapija buvo gydymas vaistais. Vaistas "Laudanum" padėjo Artaud ištverti sunkius kliedesius ir kovoti su nakties demonais. Gyvenimo pabaigoje jis gyveno nuošaliame namelyje be vandens ir elektros.

Artaud mirė 1948 m. Vėžį diagnozavo Michelis de M’Uzanas, o diagnozę patvirtinto Henri Mondoras. Tuo metu jam ėjo penkiasdešimt antri metai. Jeigu jis būtų gyvenęs toliau, beprotybė, be abejonės, būtų nugalėjusi. Tačiau iki 1948 m. kliedesiai kūrybai netrukdė.

Pagal "Magazine littéraire" parengė Šarūnas Monkevičius

 

Skaitytojų vertinimai


15949. zivile :-) 2010-08-05 10:17
visai nieko

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 79 iš 79 
6:30:00 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba