SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-10-29 nr. 634

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Živilė Ambrasaitė
Scenos alchemikas

Muzika 
• Kęstutis Mikeliūnas
Iš tvirto kamieno
2
• Vytautė Markeliūnienė
Įkūnyta vizija
• "Gaidos" finale – pažintis su kamerine opera iš JAV
• "Don Karlas", skirtas scenografo Liudo Truikio šimtmečiui
• Aldonos Dvarionaitės jaunųjų pianistų konkursas1
• KONCERTAI

Dailė 
• Aurelija Jasaitė
Meninis polilogas
• Aušra Trakšelytė
Supriešinti vaizdai
1
• Rūta Taukinaitytė
Skulptūriškos formos su stalčiukais arba litoralė
• Jolanta Zabulytė
Šilko spindesys ir spalvos
• Telesforo Valiaus sugrįžimas
• Inauguruotas VDA rektorius1
• Lytis ir populiarioji kultūra
• PARODOS

Literatūra 
 Prikeltas iš užmaršties1
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Mirė dramaturgija, tegyvuoja dramaturgija!
• Antonine’as Artaud: pamišęs genijus1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Tikros istorijos, ir nieko daugiau
• Kapinėse dar nėra ekranų
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Literatūra

Prikeltas iš užmaršties

knygos

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jonas Sokolovas 1949 m.

Žiedūnė Zaveckienė. Kultūrų sąveika: Jono Sokolovo veiklos ir kūrybos bruožai: eilėraščiai, laiškai. 2004, Vilnius, "Savo", 262 psl.

Ar daug pasitaiko mūsų gyvenimo keliuose mokytojų, dėstytojų, kuriuos prisimename visą gyvenimą, kurių posakius mėgstame cituoti, apie kuriuos pasakojame draugams, vaikams ir anūkams? Mums, buvusiems Vilniaus bibliotekinio technikumo moksleiviams, toks pasitaikė. Tai buvo Jonas Sokolovas – Ivan Aleksandrovič Sokolov – rusų kalbos ir literatūros dėstytojas. Deja, mes buvome jo mokiniai tik vienerius metus ir nežinojome, kad mūsų technikumas – jo paskutinė darbovietė, kad ir iš čia jis bus išvarytas, kaip prieš tai buvo išvarytas iš Vilniaus universiteto.

O kai Žiedūnė Zaveckienė rinko medžiagą šiai knygai, paaiškėjo, kad jį puikiai prisimename ne tik mes, bet ir daugybė kitų buvusių jo mokinių ir studentų, tarp jų Rapolas Šaltenis, Leonas Valkūnas, Vytautas Čibiras, Rimantas Sideravičius, Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, kad kažkada jam teko bendrauti su Eduardu Volteriu, Julijonu Linde-Dobilu, Jonu Jablonskiu, Juozu Balčikoniu, Gabriele Petkevičaite-Bite ir kitais šviesiais Lietuvos žmonėmis.

Sidabro medaliu baigęs gimnaziją, po to Maskvos universitetą, kurį laiką mokytojavęs Maskvoje, jis atvyko į Vilnių 1919 m., būdamas 27-erių. Atvažiavo ieškodamas gal motinos giminių, o gal bėgdamas nuo naujos "visuotinės laimės" santvarkos. Atvažiavo ir liko iki gyvenimo pabaigos. Jo biografijoje – bibliotekininko (knygininko) darbas Sovietų Lietuvos švietimo liaudies komisariate Vilniuje 1919 m., o Nepriklausomoje Lietuvoje – Švietimo ministerijoje Kaune, vėliau – darbas Panevėžio lietuvių gimnazijos rusų vakariniame skyriuje, berniukų ir rusų gimnazijose, kur dėstė rusų kalbą ir literatūrą, lotynų kalbą, logiką bei filosofiją, kartu dirbdamas ir bibliotekos vedėju.

Koks talentingas ir atsidavęs savo darbui turėjo būti šis žmogus, paprastiems Lietuvos provincijos berniukams įskiepijęs meilę, atrodytų, niekam nereikalingai, mirusiai lotynų kalbai! Ir vėliau jo mokiniai prisimindavo, kaip bandė atkartoti romėnų gyvenimą, paversdami Panevėžio pirtį Romos termomis, kaip sveikindavo mokytoją šaukdami "Salve! Salve!", vartydavo jo atneštus albumus bei atvirukus su Rusijos vaizdais, kartu čiužinėdavo ant užšalusio Nevėžio.

Jono Sokolovo anūkas gydytojas Jokūbas Fišas savo prisiminimuose rašo: "Manau, kad jis iš tų žmonių, kuriuos aš galiu vadinti savo guru, ir galbūt ne aš vienas". Taip, jis visiškai teisus. Toli gražu ne kiekvienas mokytojas gali tuo pasidžiaugti.

Didelis rusų kalbos ir literatūros žinovas ir patriotas tobulai išmoko lietuvių kalbą, skaitė pranešimus, statė spektaklius, polemizavo su Baliu Sruoga, recenzuodamas jo "Rusų literatūros istorijos" tomus, straipsnius, skirtus A. Puškino kūrybai, dirbo "Meno kuopoje", su mokiniais aptardavo knygas, buvo aktyvus mokytojų tarybos narys, organizavo mokytojų profsąjungą. Kai rusų gimnazijos direktorius kreipėsi į Švietimo ministeriją siūlydamas atleisti Sokolovą iš darbo, visų gerbiamą mokytoją stojo ginti Jonas Jablonskis ir Juozas Balčikonis.

Čia, Panevėžy, jis vedė gražuolę Sofiją Trusovaitę, lietuvės motinos ir ruso tėvo dukterį, čia gimė jų duktė Olga, čia jis gavo Lietuvos pilietybę, gyveno pasiturimai ir laimingai. Bet "visuotinės laimės" santvarka pasiekė jį ir čia. Atėjo 1940 metai. Naujai valdžiai trūko rusų kalbos ir literatūros mokytojų, tad jau 1940 m. rugsėjį Jonas Sokolovas paskiriamas Vilniaus pedagoginio instituto etatiniu lektoriumi. Kitąmet atiduodamas spausdinti jo paskubomis parašytas rusų kalbos vadovėlis Lietuvos mokykloms. Vokiečių okupacijos metais jis netenka darbo, bet tuoj po karo paskiriamas Vilniaus IV rusų berniukų gimnazijos direktoriumi, vėl dėsto Pedagoginiame institute, o svarbiausia – pakviečiamas dirbti vyresniuoju dėstytoju Vilniaus universitete ir greitai rekomenduojamas katedros vedėjo vietai užimti. Sokolovas rašo mokslinius straipsnius, renka medžiagą studijai "Lietuvos statutas kaip kalbinis paminklas", susilaukia puikių profesorių B. Sruogos, D. Abromavičiaus atsiliepimų, 1946 m. balandžio 2 d. mokslinė taryba jį patvirtina docentu, bet…

Jau tų pačių metų lapkričio 26 d. istorijos ir filologijos fakulteto dekanas prašo rektorių atleisti Joną Sokolovą. Jis ir atleidžiamas – ne tik iš katedros vedėjo, bet ir iš docento pareigų, jau kitą dieną priverčiamas parašyti pareiškimą. Bet tą pačią dieną jis rašo ir skundą TSRS aukštojo mokslo ministerijai, paskui LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Justui Paleckiui. Kažin, ar kada nors sužinojo Jonas Sokolovas, kad į Vilnių atvykusiam TSRS aukštojo mokslo ministro pavaduotojui V. Svetlovui kažkas pateikė jo charakteristiką, kur jis apibūdinamas kaip "piktybiškai baltasis emigrantas"? Tuokart teisybė, regis, nugalėjo, ir nuo 1947 m. kovo 1 d. jis grąžinamas į Vilniaus universiteto rusų kalbos katedros docento pareigas. O 1947–1941 m. net baigia vakarinį marksizmo-leninizmo universitetą! Tačiau 1950 m. birželio 12 d. Universiteto tarybos sprendimu jis ir vėl atleidžiamas iš darbo, nes "neužtikrinęs jam pavestų paskaitų dėstymo marksizmo-leninizmo mokslo pagrindu".

1950 m. Jonas Sokolovas pradeda dirbti Vilniaus bibliotekiniame technikume. Čia su juo susipažino ir šių eilučių autorė. Įsivaizduokite būrį pokario Lietuvos kaimo vaikų, daugiausia mergaičių, prastai apsirengusių, nesočiai pavalgiusių, nemokančių rusiškai, bet jau po kelių mėnesių vaidinančių Deniso Fonvizino "Nesubrendėlį" (kai kuriems visam gyvenimui prilipo literatūrinių herojų vardai) arba kruopščiai rašančių, piešiniais puošiančių mėgstamiausių rusų poetų eilėraščius specialiam stendui. Bet 1951 m. Sokolovas atleidžiamas ir iš šių pareigų, kaip tada buvo sakoma, "aukščiau stovinčių instancijų nurodymu".

Po daugelio metų buvusi technikumo rusų kalbos ir literatūros dėstytoja Malvina Narbutaitė prisiminė, kaip ją nukreipė dirbti į Bibliotekinį technikumą – kokia buvusi jos nuostaba, kokį pajutusi nepatogumą, kai direktoriaus kabinete sutiko savo buvusį Universiteto dėstytoją Joną Sokolovą ir suprato esanti atsiųsta dirbti į jo vietą.

Su eiliniu baisiu įrašu darbo knygelėje jis taip ir nesusirado pastovaus darbo, vertėsi iš santaupų. Ir sirgo. Mirė Šiauliuose 1966 m. spalio 26 d., nusivylęs ir kupinas kartėlio, neišnaudojęs visų savo jėgų ir sugebėjimų.

В мгле мелкого дождя
сереющий погост
Зовет к последнему
безмолвному покою.

Šeimos nariai teigia, kad eilėraščius Jonas Sokolovas rašė visą gyvenimą. Deja, nedaug jų išliko. Anūkai norėjo išleisti juos atskira knyga, tačiau šis sumanymas taip ir liko neįgyvendintas. Dabar tai padarė Ž. Zaveckienė.

Kad šie eilėraščiai nėra tobuli, laiške broliui Mironui rašė ir pats autorius. Kitame laiške pridūrė, kad "eilėraštukai" tik atspindi blogas nuotaikas ir interesų nebuvimą. Bet kiek juose gilių įžvalgų, jausmų, kokie ryškūs vaizdai! Senatvėje jis, matyt, dažnai prisimindavo savo gimtąsias vietas ir su didžiule meile aprašė Rusijos peizažus, kaimus, numylėtą Volgą ir Oką. Bet nemenkiau jį jaudino ir Lietuvos gamta. Labai gražiai jis aprašo Kuršėnų apylinkes, kur gyveno su savo dukters šeima, Kuršėnų miškus, žavėjusius jį ir žiemą, ir vasarą.

Beveik visi eilėraščiai rašyti jau gyvenimo pabaigoje (ankstesnių surasti nepavyko), jų autorių dažnai kankina prisiminimai, kartėlis ir nuoskaudos dėl išgyventos neteisybės. Autorius jaučiasi niekam nereikalingas. Jo siela veržiasi į priekį, "ji visada darbuojasi", tačiau –

И снова долгая зима,
И снег, и лед, и мрак,
и холод,
И снова мучает меня
Безделье и душевный голод.

Didžiulės pagarbos nusipelno knygos apie Joną Sokolovą sudarytoja bibliografė, knygotyrininkė Ž. Zaveckienė. Ji ilgai ir kruopščiai dirbo archyvuose, susitiko su daugybe žmonių, surado Jono Sokolovo šeimos narius, parašė išsamų straipsnį apie jo gyvenimą, darbą ir kūrybą, nors pati jo nepažinojo. Į Bibliotekinį technikumą ji įstojo 1951 m., kai J. Sokolovas ten jau nedirbo. 1958 m. baigusi bibliotekininkystės studijas Vilniaus universitete, dėstė jame apie 40 metų, buvo docentė. Humanitarinių mokslų daktarė Ž. Zaveckienė išleido 3 knygas, per 200 straipsnių bei publikacijų. Nenuostabu, kad ją sudomino Jono Sokolovo, žmogaus, visą savo gyvenimą atidavusio knygai ir švietimui, asmenybė.

Aldona Matulaitytė-Staskevičienė

 

Skaitytojų vertinimai


5451. zigfridas2005-09-08 19:20
nerealus zmogus, nerealus likimas ir nerealiai atgime Zaqveckeines knygoje---STEBUKLAS

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 79 iš 79 
6:29:59 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba