SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-11-17 nr. 731

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rita Mikučionytė
Kas nežino paminklo Žemaitei?
1

Muzika 
• Živilė Ramoškaitė
Spinduliuojanti Mozarto muzika
2
 Rita Nomicaitė
Atgijusi nacionalinė opera
• Darius Kučinskas
Studijuojant M.K. Čiurlionio palikimą
• Tęsiant paskyrimų W.A. Mozartui seriją
• „Grafaitė Marica“ Kaune1
• „Birutės“ šimtmetis paminėtas Miko Petrausko gimtinėje
• Lapkričio „Bravissimo“ – ne tik apie „Salomėją“
• Tarptautinių konkursų laureatų pagerbimas1
• KONCERTAI

Dailė 
• Tarp pozityvo ir negatyvo 1
• Ieva Koncytė
Tapyba ženklais
• Eglė Deltuvaitė
Teigiamos tendencijos
• Jurga Armanavičiūtė
Nauji grafikos formatai
• PARODOS1

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Goda Dapšytė
Apgaulinga namų židinio šviesa
• Valentino Masalskio „Aš, Fojerbachas“
• Įvertintas aktorius Vladas Bagdonas
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Patinka tyrinėti savo galvos žemėlapį
• Lena Endre iš arčiau
• Nematomi drambliai1
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Agnė Narušytė
Kultūra miesto kanalų labirintuose
1

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Peliukas nusitašė
5

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Atgijusi nacionalinė opera

Operos „Birutė“ premjeros 100-mečio minėjimas Filharmonijoje

Rita Nomicaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Asta Krikščiūnaitė (Birutė)

Lapkričio 6 d. Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje įvyko Miko Petrausko ir Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio operos „Birutė“ premjeros 100-mečio minėjimas. Idėja operą prisiminti jos pirmojo pastatymo mėnesį ir dieną toje pačioje salėje kilo muzikos istorikei Jūratei Burokaitei, knygos apie M. Petrauską (išleista 1976 m.) sudarytojai, kaip įprasta lietuvių muzikologų veiklai, toliau besirūpinančiai savo „herojaus“ darbų sklaida.

Išsamiausią straipsnį apie „Birutę“ yra parašęs prof. Vytautas Landsbergis (žr. minėtos knygos p. 252–265). Straipsnio pabaigoje muzikologas reziumuoja: „Žemkalnio kūryboje „Birutė“ ir liko tik vienas muzikinės pjesės žanro bandymas – gal todėl, kad neįsikūnijo jo ir Petrausko svajonė suformuoti Vilniuje lietuvių muzikinio teatro trupę. „Birutė“ liko, galima sakyti, Petrausko kūrybos centrinėje vietoje: ją supa kelios mažavertės operetės ir didžioji opera „Eglė žalčių karalienė“ – reikšmingai užsimota, bet neradusi tinkamos muzikinės ir sceninės išraiškos. Visa šio žanro M. Petrausko kūryba, net ir mažai pajėgiančių mėgėjų vakarams kompiliuojamos operetės, dėjo lietuviškojo muzikinio teatro pagrindus; o Petrausko – Žemkalnio (arba atvirkščiai: Žemkalnio – Petrausko) „Birutė“ yra bene patraukliausias jos puslapis, sėkmingai išbalansavęs visas galimas ir neišvengiamas prielaidas, nepretenduojąs ir nežadąs daugiau, negu duoda. Šiandien to nebepakanka, kad „Birutė“ turėtų išliekamąją repertuarinę vertę, bet istorinė pirmosios lietuviškos operos vertė bei reikšmė – nenuginčijama skaisti, nušviesta nacionalinio išsivadavimo (...) sąjūdžio gaisų, ankstyvojo lietuvių teatro romantizmo spindulių.“

Ankstesnes ir to paties laikotarpio lietuvių operos kūrybos idėjas „7 meno dienų“ 2006 11 03 Nr. 729 (tekstas pateiktas ir vakaro programėlėje) išvardijo Jonas Bruveris. Plačiau šią temą jis yra išskleidęs savo knygoje „Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras“ (2006, p. 41–47 ir kt.). J. Bruveris rašo, kad mintis apie operą buvo persmelkusi visą muzikos sąjūdį: tautines ambicijas ir konkrečius planus sukurti lietuvišką operą puoselėjo beveik visi lietuvių kompozitoriai. V. Landsbergis, „Birutės“ minėjime sakydamas įžanginę kalbą, į operos „pasaulinės premjeros“ (profesoriaus pašmaikštavimas) kontekstą pažvelgė platesniu aspektu, nei leista sovietmečiu. Muzikologas priminė, kad 1905 m. toje pačioje salėje įvyko Didysis Vilniaus seimas, kurio nutarimai, istorikų tvirtinimu, buvo bendroji programa tolesnei lietuvių tautos kovai dėl savo laisvės. V. Landsbergis šį Seimą pavadino tautos premjera, nes jis (Seimas) pareikalavo savivaldos ir jos visuotinų rinkimų, t.y. elementarių tautos teisių. O po operos pasirodymo praėjus porai mėnesių, Vilniuje (P. Vileišio namuose) atidaryta pirmoji Lietuvių dailės paroda. Šie trys įvykiai – tikra politinė ir kultūrinė revoliucija, pasak profesoriaus.

„Birutės“ atsiradimas nėra vienkartinis jos autorių pasidavimas idealizmui tarsi madai. V. Landsbergio straipsnyje pasakojama, kad G. Landsbergis-Žemkalnis pjesę pradėjo rašyti 10 savaičių „už lietuvišką propagandą“ atsėdėjęs Liepojos kalėjime, o Mikas Petrauskas muziką sukūrė slapstydamasis nuo caro policijos. „Šitaip 1905–1907 m. (...) stiprėjančio policinio teroro sąlygomis – be trupės, be rūmų, be orkestro ir be mecenatų – gimė lietuvių nacionalinis muzikinis teatras. Muzikos autorius ir dirigentas buvo revoliucine veikla „nusikaltęs“ ir žandarų persekiojamas asmuo: viešai pasirodęs, jis galėjo būti suimtas arba net atsidurti katorgoje, tad M. Petrausko veikla, kuriant ir statant „Birutę“, buvo tikras kultūrinis žygdarbis“ (p. 253–254).

Spektakliui pastatyti, anot profesoriaus, reikėjo sutelkti visas turimas jėgas. „Šiandien tie artistai būtų pravardžiuojami patriotais“ – V. Landsbergio pastaba minėjime. Kaip profesorius spėja, žmonių, kuriems kompozitorius rašė partijas, sugebėjimai galėjo lemti kai kuriuos muzikinės dramaturgijos sprendimus. Pirmajame spektaklyje dalyvavo knygyno savininkė Marija Piaseckaitė-Šlapelienė (Birutė), rašytojas Kazys Puida (Kęstutis), pats režisierius G. Landsbergis-Žemkalnis (Senasis vaidila) ir trys jo vaikai, Lizdeikos vaidmuo teko dailininkui Antanui Žmuidzinavičiui, Birutės brolių partijas dainavo būsimieji profesionalai Kipras Petrauskas ir Stasys Audėjus.

„Birutė“ – dviejų veiksmų, nesudėtingos muzikos opera su kalbamaisiais intarpais. Šiuo atžvilgiu ji primintų zingšpylius ar vodevilius, tačiau į operos žanrą veikalą pakelia, pasak V. Landsbergio, aukštų idėjų turinys. Dramaturgo ir kompozitoriaus pagrindinis dėmesys sutelktas į Birutės personažą, beje, ši veikėja vienintelė turi ariją (II v.). Svarstant, kodėl nė vieno garso nedainuoja Kęstutis, muzikologai įsivaizduoja vaidmeniui numatytą literatą neturėjus nei balso, nei klausos. Liaudies dainų citatų veikale nepanaudota, kaip galima būtų tikėtis, tačiau girdime melodinių ir žanrinių (raudos) aliuzijų. Kitą muzikos dalį sudaro maršai, polonezai, mazurkos – to meto populiarieji ritmai: mėgėjams rašyta sąmoningai.

iliustracija
„Birutė“ Nacionalinės filharmonijos scenoje
M. Raškovskio nuotraukos

Kaip pavyko šiandieniams profesionalams?

Teatras prasidėjo nuo rūbinės: pakiliai nusiteikusi, pasitempusi ir oriai pasipuošusi gana įvairaus amžiaus publika; kolegos – su pritilusiais vaikais ar anūkais. Salė pasitiko beveik užtemdyta, su ekrane rodoma M.K. Čiurlionio „Karalių pasakos“ skaidre.

Operos metu ekranas tenaudotas keleto personažų (Lizdeikos, vaidilučių, pabaigoje ir Birutės su Kęstučiu) šešėliams atsirasti, ir liko visai tuščias spektakliui pasibaigus. Vaizdai savos kūrinio dalies į kulminaciją nenuvedė, ką jau kalbėti apie emocinį pratęsimą naudojant pabaigos vinjetę per artistų daugkartinius nusilenkimus ir skirstantis publikai (Čiurlionio paveikslų skaidrės ir veiksmo metu būtų buvusios bent jau į temą). Apskritai scenografija (Artūro Šimonio) ir choreografija (Birutės Banevičiūtės) buvo daugiausia klausimų sukėlę spektaklio elementai. Kodėl pasirinktas toks tamsus scenos vaizdas? Tvyrojo prietema, be to, chorai, orkestras, dirigentas ir priekyje sėdėję šeši solistai – apsirengę juodais drabužiais (tik Birutė ir Kęstutis – šviesesnėmis apatinėmis drabužių dalimis). Ar siekta teatrinės paslapties, ar iškilmingumo, o gal scenografas pasidavė vidurinės mokyklos suformuotam „gūdžios, tamsios“ praeities įvaizdžiui? Tai visai prieštarauja šventiškam veikalui, margaspalviam, bet šviesiam jo siužetui ir tautinę tvirtybę teigiančiam tikslui. Įsigilinimo į spektaklį nemažiau pritrūko judesių kūrėjai, matyt, nespėjusiai sužinoti, kas yra vaidilutės. Jas vaidinusios dvi balerinos, įtaisytos ant nežemos pakylos prieš ekraną ir apsitempusios treningą primenančių (taip bent atrodė) pilkos spalvos ir medžiagos triko, šoko banalų rytietišką erotinį šokį, primaišytą amerikoniško popso trivialiųjų elementų – taigi ir pati choreografija dvelkė neišmanymu.

Netrukdė minimali režisūra (Birutės Mar nuopelnas).

Atsvara tapo puiki muzikinė-aktorinė dalis. Pirmiausia – nauja gera prof. Teisučio Makačino orkestruotė; dingus TV kadaise statyto spektaklio partitūrai, operą profesoriui teko instrumentuoti antrą kartą. Orkestruotė paliko stiprų įspūdį, nes ja kažkaip praturtintas, papildytas paprastutės muzikos skambesys.

Šventinę renginio nuotaiką sukūrė ir atlikėjai: sopranas Asta Krikščiūnaitė (Birutė), aktorius Arnoldas Jalianiauskas (Kęstutis), aktorius Sigitas Račkys (Palangos tėvūnas), tenoras Audrius Rubežius, baritonas Giedrius Žalys (Birutės broliai), baritonas Arūnas Malikėnas (Senasis vaidila), tenoras Rafailas Karpis (Zundšteinas), aktoriai Ferdinandas Jakšys (Lizdeika), Gediminas Storpirštis (Krivis); choras „Aidija“ (vadovas Romualdas Gražinis), Lietuvos muzikos ir teatro akademijos mišraus choro kamerinė grupė (vadovas Dainius Puišys), Nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentas Robertas Šervenikas. (Spektaklio korepetitorė buvo pianistė Audronė Kisieliūtė.) Jų muzikavimas ir vaidyba nerodė nė mažiausio atsainumo ar kitaip pasilengvinto požiūrio (tokį nesąžiningą norą galėjo provokuoti ne pati įdomiausia muzika). Priešingai, stengtasi gal net dar labiau, artistai kuo nuoširdžiausiai ryškino savo vaidmenis, sekdami dramaturgo išvingiuota emocijų pyne. Čia – viso kaimo ryžtingas nepasidavimas kryžiuočiams, liūdesys dėl šių rodomos agresijos, asmeninės pavydžios apkalbos, rugiapjūtės nuotaikos, idealistinės džiaugsmingos svajos apie baltų genčių vienybę. Atskleista tikroji, patriotinė, operos prasmė, nesiribojant kunigaikščio meilės istorija.

Susiformavo ateičiai vertingų interpretacinių sumanymų. Antai A. Krikščiūnaitė žodinį tekstą ne kalbėjo, bet vieno aukščio tonu (fis1, jei neklystu) rečitavo. R. Šervenikas prie operos lyrinės dramaturgijos artino polonezus ir mazurkas – ritminį akompanimentą jis kiek įmanoma nutildė ir pastiprinta ekspresija iškėlė melodijas.

Fojė prie salės vakaro metu rodyta J. Burokaitės iš kelių muziejų ir archyvų medžiagos atrinkta paroda „XX a. pradžios Lietuvos kultūros gyvenimo kūrėjai“. Minėjimo rengėjai prasitarė spektaklį norį parodyti ir kitur Lietuvoje; pataisinėjus kai kuriuos pastatymo netikslumus, tęsinį galima būtų pradėti nuo Kauno – „Birutė“ buvo ką tik įkurtos Valstybės operos antroji premjera.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
6:29:50 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba