SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-11-17 nr. 731

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rita Mikučionytė
Kas nežino paminklo Žemaitei?
1

Muzika 
• Živilė Ramoškaitė
Spinduliuojanti Mozarto muzika
2
• Rita Nomicaitė
Atgijusi nacionalinė opera
• Darius Kučinskas
Studijuojant M.K. Čiurlionio palikimą
• Tęsiant paskyrimų W.A. Mozartui seriją
• „Grafaitė Marica“ Kaune1
• „Birutės“ šimtmetis paminėtas Miko Petrausko gimtinėje
• Lapkričio „Bravissimo“ – ne tik apie „Salomėją“
• Tarptautinių konkursų laureatų pagerbimas1
• KONCERTAI

Dailė 
• Tarp pozityvo ir negatyvo 1
• Ieva Koncytė
Tapyba ženklais
• Eglė Deltuvaitė
Teigiamos tendencijos
• Jurga Armanavičiūtė
Nauji grafikos formatai
• PARODOS1

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Goda Dapšytė
Apgaulinga namų židinio šviesa
• Valentino Masalskio „Aš, Fojerbachas“
• Įvertintas aktorius Vladas Bagdonas
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Patinka tyrinėti savo galvos žemėlapį
• Lena Endre iš arčiau
 Nematomi drambliai1
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Vilnius - Europos kultūros sostinė 
• Agnė Narušytė
Kultūra miesto kanalų labirintuose
1

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Peliukas nusitašė
5

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Nematomi drambliai

rodo TV

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Mano mieli kraštiečiai“

1999 m. balandžio 20-ąją – Hitlerio gimimo dieną – į Litltauno „Columbine“ (JAV) koledžą atėjo du mokiniai ir internetu pirktais pistoletais nušovė 15 žmonių – mokytojų, mokinių, jų draugų. Paskui abu paaugliai nusižudė. Apie šias žudynes sukurtas ne vienas filmas, tarp jų ir garsi dokumentinė Michaelo Moore’o juosta. 2003 m. Kanų „Auksine palmės šakele“ apdovanotas Guso Van Santo „Dramblys“ (BTV, 19 d. 22 val.) pateikia dar vieną šių žudynių versiją.

Ir ankstyvuosiuose filmuose „Mala Noche“, „Mano asmeninė Aidacho valstija“, ir geriau Lietuvoje žinomuose kūriniuose „Pažinti Foresterį“ bei „Gerasis Vilas Hantingas“ režisierių domino jaunystės problemos – tapatybės, savo vietos gyvenime paieškos. „Dramblyje“ Van Santas perkelia tas paieškas į besimainantį mūsų dienų pasaulį. 1997–1999 m. JAV mokyklose mokiniai įvykdė aštuonis panašius nusikaltimus. Režisierius sakė: „Nusprendžiau patyrinėti šį reiškinį. Norėjau parodyti šios kartos jaunuolių pojūčius. Filmas pasakoja apie vaikus, gyvenančius prievartos laikais.“

„Dramblio“ veiksmas apima vieną dieną. Kamera stebi herojus iš tam tikro atstumo, leisdama matyti juos tokius, kokie jie yra iš tikrųjų. Kiekvienam jų mokykla reiškia vis kitokius įspūdžius – sunkius ir stimuliuojančius, draugiškus ir sukeliančius traumas.

Lenkų kritikas Tadeuszas Sobolewskis rašė, kad „Van Santo filmas nėra dokumentas, bet savotiška meditacija apie blogį, agresiją, su kuria šių dienų pasaulyje susitinkame kasdien“.

Filmo išeities taškas Van Santui buvo garsus 1989 m. BBC sukurtas brito Alano Clarke’o filmas „Dramblys“. Clarke’o „Dramblys“ apsiėjo be naracijos, jis rodė prievartą Šiaurės Airijoje kaip negailestingą anoniminę žudynių bangą. Clarke’o filmo pavadinimą įkvėpė straipsnis, kurio autorius sakė, kad problemos „taip pat lengva nepastebėti, kaip ir dramblio svetainėje“.

Van Santas nieko neteisia. „Dramblio“ paslaptis – kameros žvilgsnis, kuris leidžia žiūrovams atsidurti pačiame įvykių centre, bet kartu ir išsaugoti distanciją bei tam tikrą užuojautą. Taip pat ir nepilnamečiams žudikams. Režisierių formavo avangardinės Niujorko pogrindinio kino tradicijos. Jis sako norėjęs sukurti „Dramblį“ lyg atsaką žiniasklaidai, kuri supriešina mus su pasaulio žiaurumu ir laukia mūsų greitos reakcijos.

Kitas svarbus šios savaitės filmas, žinoma, bus parodytas per LTV čekų kino retrospektyvą. Vojtecho Jasny „Mano mieli kraštiečiai“ (22 d. 23.10) buvo sukurtas 1968 m., kai trumpas „Prahos pavasaris“ leido režisieriui grįžti prie anksčiau uždrausto scenarijaus. Filme Jasny grįžta į Moravijos kaimą, kuriame praleido vaikystę, kur dirbo jo tėvai mokytojai. „Mano mieli kraštiečiai“ – elegiška kaimo gyvenimo kronika, apimanti gana didelį laiko tarpsnį – nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki 7-ojo dešimtmečio pradžios. Jasny – ne istorikas, o poetas. Jis rodo savo kraštiečius, jų gamtos ritmą atitinkantį gyvenimą, kurio negalėjo sugriauti net karas. Tai padarė 1948-ieji, kai kaimas buvo priverstas dalyvauti žemės ūkio kolektyvizacijoje. Šie metai viską pakeitė: moralės normas, požiūrį į ateitį ir į darbą.

Iš filmo personažų mozaikos išsiskiria Františekas (Radoslav Brzobohaty): susitapatinęs su iš tėvo paveldėta žeme, jis atsisako pasiduoti ir tampa savotiška kaimelio sąžine. Užtat vargonininkas virsta vietinės komunistų partijos kuopelės sekretoriumi, taip pat davatkiškai tarnaujančiu naujai „religijai“, kaip ir ankstesnei. Jau minėjau, kad filme daug personažų, tad yra vietos viskam – meilei, neapykantai, juokui. „Mano mieli kraštiečiai“ laikomas geriausiu Jasny filmu, Kanuose jis buvo apdovanotas už geriausią režisūrą. 1970 m. režisierius buvo priverstas nelegaliai išvykti į VFR, o 1972 m. tapo Austrijos piliečiu, gyveno Zalcburge, 1976 m. čia įkūrė ir savo kino studiją. Jasny kviestas dėstyti įvairiose kino mokyklose, tarp jų ir Niujorko Kolumbijos universitete. 1925 m. gimęs režisierius jau tada turėjo įspūdingos patirties: kartu su Karelu Kachyna kūrė dokumentinius filmus karinių filmų studijoje, ankstyvuosiuose savo vaidybiniuose filmuose įvedė siurrealistinės poetikos ir „fantastinio realizmo“ elementus, už filosofinę pasaką „Kai ateis katinas“ (1964) buvo pelnęs tarptautinį pripažinimą. Pastarasis filmas tapo tikra sensacija, žavėjo juostos lyrizmas, nutrintos tikrovės ir fantazijos ribos, ypatinga katino akį imituojanti optika ir spalvų žaidimas. 1975 m. Vokietijoje Jasny sukūrė Heinricho Böllio romano „Klouno akimis“ ekranizaciją, jis kūrė filmus Suomijoje, Kanadoje. 9-ajame dešimtmetyje režisieriaus filmografijoje vėl atsirado čekiškų pavadinimų, 1999 m. jis sukūrė vaidybinį filmą „Prarasto rojaus sugrįžimas“, kurio herojai – į tėvynę po kelių dešimtmečių grįžtantys čekų emigrantai.

Visą savaitę bus kartojama daug gerų filmų, tad yra proga pasižiūrėti tai, kas liko praleista, arba dar kartą pasigėrėti Davido Fincherio „Kovos klubu“ (TV3, 17 d. 23.35), Takeshi Kitano „Broliu“ (LNK, 23 d. 22.40) ar nesenstančia Mike’o Newello komedija „Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuvės“ (BTV, 21 d. 20.50). Iš premjerų atkreipčiau dėmesį į Stephane’o Vuillet „Žiemos karštį“ (TV3, 18 d. 21.40). Ne todėl, kad tai – tipiškas „europudingas“ – politiškai korektiškas, gana bespalvis ir bedantis, bet teisingas filmas apie tai, kad visi esame europiečiai, visi esame panašūs – ir geri, ir blogi. Tiesiog filme pagrindinį vaidmenį kuria Ingeborga Dapkūnaitė, retai gaunanti didesnius vaidmenis europietiškuose filmuose. Jos vaidinama iš Belgijos deportuojama ukrainietė Sonia, pabėgusi iš oro uosto, kelyje sutinka ispanų kilmės belgą – geros širdies nevykėlį. Šis padeda Soniai ieškoti į Belgiją ją atviliojusio vyriškio. Kelionė ir kartu patirti nuotykiai abiem – ukrainietei ir belgui – išeis tik į naudą.

Jūsų – Jonas Ūbis

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
6:29:42 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba