SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-09-30 nr. 677

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Teatras prasideda nuo... kalbos
3

Savaitė 
• Vilniuje gros "London Sinfonietta"1
• Tarptautinei muzikos dienai – nauji vardai1
• Tarptautinio tinklo "Trans Europe Halles" 2007 m. konferencija vyks Vilniuje
• "Madagaskaras" suartino lietuvius ir belgus1

Muzika 
• Svetlana Barkauskas
"Amadeus" ir žvaigždės
• "Muzikos ruduo" keliauja per Lietuvą
• KONCERTAI

Dailė 
• Skirmantas Valiulis
Savaitė su fotografija
1
• Onutė Gaidamavičiūtė
Įvairiaspalvė moteriškumo sklaida
• Saulius Pilinkus
Savaip perteikta tradicija
2
• Karolina Jakaitė
Tapyba danguje
1
 Aistė Virbickaitė
Klasikiniai ir nauji
• Monika Krikštopaitytė
"BMW" nesiekia būti suprastas
11
• Evaldas Dirgėla
Atsitikimai
• Naujai pasveikintas M.K. Čiurlionis
• PARODOS

Literatūra 
• Atsakomybės stokos stoka
• VAKARAI

Teatras 
• Klaipėdos lėlių teatras kviečia vilniečius4
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Brėmeno muzikantų balius
7
• Meistriškumo liudijimas
• Stebėtojo akimis
• Kristinos Inčiūraitės videoprograma "Scenos 2002-2005"1
• Luchino Visconti filmų retrospektyva Vilniuje
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Klasikiniai ir nauji

Algio Skačkausko tapybos parodos Vilniuje

Aistė Virbickaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Algio Skačkausko darbai

Tapytojas Algis Skačkauskas sveikina mus visus su savo 50 metų jubiliejumi, šia proga pristatydamas net dvi personalines parodas Vilniuje. Iš tiesų penkiasdešimt metų menininkui nėra daug, galbūt net pats aukso amžius – kai energija susilieja su patirtimi (ir gyvenime, ir tapyboje), kai jau įgytas pripažinimas leidžia eksperimentuoti su ramia šypsena, o nugyventi metai patvirtina buvimo pačiu savimi prasmę. Jubiliejus – puiki proga apžvelgti tai, kas nuveikta. Paroda "Aukso amžius plius", veikianti "Maldžio" galerijoje, rodo 9-ojo dešimtmečio pradžios siurrealistinius bandymus ("Ankstyvos jaunystės klajonėms atminti", 1982), skaudžiai ryškius, tematika ir raiška negailestingą vokiškąjį ekspresionizmą primenančius 10-ojo dešimtmečio pradžios darbus ("Jautis prie kryžiaus", 1989, "Sergančio vaiko krikštynos", 1991) ir artimus dabartinei tapytojo kalbėjimo manierai 2000-ųjų pradžios kūrinius ("Grojanti lelijai", 2001). Einant nuo vieno paveikslo prie kito, regint besikeičiančias jų nuotaikas, kuriamas to paties neramaus, bet tvirto potėpio, rūsčiai griaudėjančio ar švelniai niūniuojančio nuolat kintančiu koloritu, nesunku patikėti visų šių paveikslų autoriaus noru nesustoti ties jaunystės ieškojimais ar pripažinimą pelniusiomis tapybos formulėmis.

Ir juo labiau džiugu, kad Algis Skačkauskas nesustoja ties prisiminimais ir "Vartų" galerijoje pristato parodą "Nauji darbai" – apie pusšimtį tapybos darbų, sukurtų per pastaruosius dvejus metus. Čia, matant tiek daug drobių, sukurtų per labai trumpą laikotarpį, galima klausti: koks gi tas tapytojas Algis Skačkauskas dabar? "Skačkauskas yra Skačkauskas", – oriai, bet draugiškai atsakinėja paveikslai. Jis kaip visada su pasimėgavimu tepa dažus, dainuoja ir kalba spalvomis bei nepaliaudamas pasakoja tai, kas svarbu. Naujuose paveiksluose menotyrininkų jau seniau atpažintas mitas skleidžiasi ne per gamtą ar daiktiškąjį pasaulį, kaip neretai nutinka lietuviškoje dailėje, o per kasdienį miestietišką gyvenimą. Maža to, tas gyvenimas mieste nėra nei pernelyg aukštinamas (kas, kalbant šia tema, būdinga jauniesiems menininkams), nei peikiamas (ką neretai galima pastebėti vyresniosios kartos kūriniuose). Daugiabučiai Algio Skačkausko paveiksluose gyvena tokiomis pat teisėmis kaip ir, tarkim, vešlūs medžiai: kaip aplinka, kurioje gyvename ir kurioje vyksta mūsų visų daugiau ar mažiau svarbios gyvenimų istorijos. Būtent istorijos, jų pasakojimas, mano galva, ir yra didžiausia tapytojo aistra. Atsidūrus priešais paveikslus nori nenori patiki, kad juose gyvenantys pasakojimai iškalbami (ištapomi) greitai, veržliai, nuoširdžiai: toks energingas ir skubus jų potėpis, taip jis vibruoja kartu su spalva ir neretai chaotiškumo įspūdį sudarančia kompozicija, kad pasistengus galima pasijusti kaip prieš kino ekraną, nuolat siūlantį vis naują veiksmą ir istorijos vingį. Autoriui paliepus, žiūrovui panorėjus, paveikslai pradeda veikti kaip eilėraščiai, vienu sustabdytu momentu suvokėjo galvoje gebantys įskelti prisiminimų ir asociacijų kibirkščiavimą, ir kaip romanai, skaitant kuriuos mintyse mėgini užbėgti pirmyn, spėliodamas, kas vyks toliau. Tarkim, paveikslas, pavadintas "Nuotaka pas batsiuvį" (2005), vaizduoja, žinoma, nuotaką pas batsiuvį: abu sėdi, sulūžęs batelis ant stalo, įrankiai šalia... Tačiau vienu lengvu potėpiu išlenktas nuotakos antakis spinduliuoja tokią flirto dozę, o ir viskas aplink (namai, medžiai, net mėlyna nuotakos suknelė) taip smagiai sukasi ratu, kad besišypsodamas būtinai pradedi spėlioti, kurgi, po galais, žiūri jos jaunikis ir kas bus vėliau. O labiausiai įdomu tai, kad, kitaip nei miestietiškas serialas ar komiksas, šis paveikslas niekada neduos atsakymo ir niekad nesibaigs – juk tokia ir yra mitų dalia... Tai suvokus potėpių šokyje imi įžiūrėti lengvą liūdesį (kaipgi be jo) ar melancholiją (ji itin dažna "veikėja" Algio Skačkausko – nors ką ten, daugumos lietuviškų dailininkų – kūryboje). Juk taip žmogiška nuliūsti suvokus, kad viskas, kas dedasi su mumis, iš tiesų vyksta jau taip neatmenamai seniai...

Su liūdesio atspalviu Algis Skačkauskas tapo ir tai, ką, pasak jo paties, moka tapyti geriausiai: moteris. Tos pačios moterys gyvena ir ankstesnėje dailininko kūryboje, tačiau šį kartą "Vartų" salėje jų ypač gausu. Jos groja fleita, snaudžia šalia upės, geria vyną, lekia paskui nuvažiuojantį vestuvių fajetoną, rūko pypkę, apdainuoja rudeninį dangų, plauna indus, keliauja. Jos – muzikantės, filosofės, nuotakos, darbininkės (yra net menotyrininkė). Ne, tai ne portretų galerija, šiose drobėse moterys (ak, kaip tai vyriška...) – emocijų ar nuotaikų gumulėliai, atvaizdai, kuriais reikia žavėtis ir kuriuos reikia mėginti suprasti, paslaptys, kurių, sprendžiant iš darbų, dailininkas tikisi niekad neatskleisiąs. Ir nors mūsų dienomis šis paslaptingojo moteriškumo mitas po truputį mėginamas ardyti, A. Skačkausko paveiksluose jis vis dėlto neatrodo atgyvena: jis įtikina. Spėju, kad taip yra dėl ironijos ir pašmaikštavimų, lydinčių šiuos atvaizdus pačiomis banaliausiomis situacijomis, tyčia sutirštintais tipažais, galiausiai vibruojančia energija ir nuoširdumu, kuris negali būti ir nėra nuobodžiai vienodas. Būtent todėl nenuobodu būti tarp dvejų metų laikotarpyje sukurtų darbų, per moters atvaizdą pasakojančių gyvenimiškų akimirkų istorijas. Nesukeldama nuostabos, begalinio susižavėjimo ar pasipiktinimo liepsnų, A. Skačkausko kūryba vis dėlto lieka aktuali ir reikalinga – žmonės visada mėgo ir mėgs klausytis aistringai pasakojamų istorijų apie save...

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
6:29:00 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba