SEPTYNIOS MENO DIENOS

2005-01-21 nr. 645

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Kristina Stančienė
Agonija, meilė, žaislai, gėlės, mirtis…

Muzika 
• Janina Kazakauskaitė
Išminčiaus tremtis
1
• Vytautė Markeliūnienė
Pojubiliejiniai pasižvalgymai
• 2005 metų muzikos kalendorius
• Lietuvių pianistė surengė koncertą prestižinėje Londono scenoje
• KONCERTAI

Dailė 
• Agnė Narušytė
Londonas – kaip visas pasaulis
• Gabrielė Kuizinaitė
Rinktiniai Kauno fotografų darbai
• Monika Krikštopaitytė
Vidinis fotoaparatas
1
• Ramutė Rachlevičiūtė
Arkadiška legenda aurea
• PARODOS

Literatūra 
• Paskutinis 2004-ųjų "Krantų" numeris
• VAKARAI

Teatras 
• Daiva Šabasevičienė
VIP – Varno, Ivanausko, Puskunigio trio
• Rasa Vasinauskaitė
Panevėžiečių laikas
2
 Audronis Liuga
Aklavietė be išeities?
• Artimo miesto pavojai
• "Poetė"
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Linas Vildžiūnas
Pabuvom su Jurgiu
1
• "Vaizdelis" ir vaizduotė
• Ar matote saulėlydžius?
• Vytauto V. Landsbergio filmų retrospektyva "Skalvijos" kino centre
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Teatras

Aklavietė be išeities?

Mintys po OKT "išvarymo"

Audronis Liuga

[skaityti komentarus]

iliustracija
Scena iš spektaklio "Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija" (OKT teatras)

Praėjusį savaitgalį žiniasklaida plačiai nušvietė "OKT/Vilniaus miesto teatro" išvarymo iš Nacionalinio dramos teatro faktą. Situacijos kolizija paprasta ir labai "lietuviška": OKT išvaromas iš kabineto, kuris kažkada buvo jam laikinai suteiktas, nes į jį įkeliamas naujas teatro administracijos darbuotojas. Ją sustiprino tai, jog naujasis darbuotojas – buvęs Seimo narys. Todėl nenuostabu, kad žiniasklaida šį faktą interpretavo kaip skandalą – dėl buvusio seimūno menininkai išvaromi į gatvę. OKT šioje situacijoje buvo pateiktas kaip vargšė auka, o Nacionalinis dramos teatras – kaip budelis. Abiejų konfrontuojančių pusių argumentai situacijos nesušvelnino: išvaromieji apeliavo į oponentų ir visuomenės sąžinę, o išvarantieji savo poziciją aiškino teisinėmis formuluotėmis. Žodžiu, susidarė įspūdis, jog prieita savotiška aklavietė, iš kurios nėra išeities. Tokį įspūdį sustiprino emocingi situacijos vertinimai, dominuojantys skriaudžiamųjų ir juos palaikančiųjų stovykloje.

Vertindamas susidariusią situaciją nenorėčiau palaikyti kurios nors pusės – siekdamas ne vien sutramdyti emocijas, bet ir ieškoti išeities arba jos orientyrų. Taip pat iškart derėtų atskirti du kol kas į viena suplaktus dalykus: OKT išvarymo iš jam laikinai suteikto kabineto faktą ir jo spektaklių rodymo Nacionaliniame teatre politiką. Pirmasis, mano galva, nėra toks reikšmingas kaip antrasis, šis – bendresnio pobūdžio problema. Drįsčiau manyti, jog OKT išvarymas buvo net savaip naudingas šio teatro viešųjų ryšių politikai. Todėl nenustebčiau, jei benamiui OKT, kaip Vilniaus miesto teatrui, netrukus ne tik būtų skirtas ne blogesnis už buvusį kambarys, bet ir paspartėtų jam suteiktų patalpų Vrublevskio gatvėje remonto darbai... Jei taip atsitiks, bus galima tik pasidžiaugti. Tad palikim "menininkų išmetimo į gatvę" faktą skandalų ieškančiai žiniasklaidai. Juolab kad OKT buvimas Nacionalinio teatro kabinete jau kurį laiką atrodė kaip anachronizmas, ir man keista, kodėl jam suteikus Vilniaus miesto teatro vardą nebuvo galima surasti padoresnio kambario savivaldybei priklausančiose miesto patalpose. Tad labiau nustebino ne pats faktas, o tas ultimatyvus kelių dienų terminas, per kurį Nacionalinio dramos teatro vadovai pareikalavo išsikraustyti. Tačiau tai jau kultūros klausimas, kurio nereguliuoja įstatymai...

Taigi tenka vėl svarstyti Nacionalinio dramos teatro ir nepriklausomų teatrų santykius, tiksliau sakant – Nacionalinio dramos teatro politiką, nes kalbama vis dėlto ne apie kažkokius "privačius" teatrus, bet apie šioje scenoje gimusius iškilius spektaklius, kurie čia negali būti normaliai eksploatuojami, nes formaliai nėra repertuariniai. Akivaizdu, jog tai ne vien OKT problema. Nemažesnis akibrokštas buvo "Meno forto" atsisakymas Nacionaliniame dramos teatre rodyti "Giesmių giesmės" premjerą, nes už nuomą būtų reikėję palikti pusę šiam pastatymui valstybės skirtos dotacijos... Bet tai tik finansinė problemos pusė, o ji nėra svarbiausia. Svarbiau – kolegų tarpusavio santykiai, peraugę į mūsų teatro istorijoje dar turbūt neregėtą konfrontaciją tarp menininkų ir vieno teatro administracijos. Liūdniausia, kad ši konfrontacija, viešai vadinama "dalykiniais santykiais", neturi perspektyvos. Tai geriausiai demonstruoja šiandieninis Nacionalinio dramos teatro repertuaras.

Plika akimi matyti, jog Nacionalinis dramos teatras neturi aiškios repertuarinės politikos, nes jo galimybės kviestis režisierius naujiems pastatymamas – labai ribotos. Todėl pastaruoju metu šis teatras tebėra gyvas bene tik vieno Jono Vaitkaus dėka. Iš esmės Nacionalinis dramos teatras tampa Jono Vaitkaus teatru. Todėl nesuprantu, kuo jis skiriasi nuo Oskaro Koršunovo, Rimo Tumino arba Eimunto Nekrošiaus teatrų? Neturiu nieko prieš Vaitkų kaip menininką ir pedagogą, tačiau būkime atviri – pačiam Vaitkui tokia teatro situacija yra naudinga: jis turi visas galimybes ir suvokia, jog teatro vadovai yra nuo jo priklausomi. Tai liudija, pavyzdžiui, ir "Marijos Stiuart" premjera – ji buvo neparuošta, nes režisierius per vėlai grįžo iš darbo užsienyje... Naujasis "Demonų" pastatymas, kurį dabar ruošia Vaitkus, ilgą laiką buvo siūlomas Koršunovui. Deja, susitarti nepavyko – Koršunovas išvažiavo statyti į Maskvą, nors nemanau, kad jis būtų atsisakęs "Demonų", jei teatras būtų sugebėjęs susitarti. Tad kas paneigs, kad nepasiekę savo Nacionalinio dramos teatro vadovai ir perėjo prie "dalykinių santykių" su OKT...

Noriu pasakyti, jog ši konfrontacija kenkia ne tik Nacionalinį teatrą paliekantiems režisieriams, bet ir pačiam teatrui. Ir visi tie Nacionalinio dramos teatro vadovų pareiškimai apie "dalykinius santykius" bei "teatro trupės išsaugojimą" yra tik pastangos išlaikyti "gerą miną prastai žaidžiant". Juk teatras yra toks mechanizmas, kuriame svarbūs ne tik santykiai, bet ir meniniai rezultatai. O normalus klimatas trupėje gali būti tik tada, kai su ja dirba talentingi režisieriai. Ir pagaliau, nors skambės kiek patetiškai, reikia pabrėžti, jog normalioje valstybėje jokiais finansiniais ar kitokiais išskaičiavimais negalėtum pateisinti nacionalinės reikšmės meno kūrinių sklaidos blokavimo.

Sprendžiant šį Nacionalinio dramos teatro kryžiažodį, neišvengiamai tenka kalbėti apie du skirtingus dalykus. Pirmiausia – apie šioje scenoje atsiradusių ir žiūrovų lankomų spektaklių rodymą. Jis turėtų būti dotuojamas valstybės. Tam, kad Nacionalinis dramos teatras nebūtų verčiamas užsiimti labdara ir pažeidinėti įstatymų. Tokios dotacijos galėtų būti numatytos pastatymų fonde, kuris dabar, priėmus Teatro įstatymą ir suteikus valstybiniams teatrams biudžetinį statusą, yra skirtas tik nevalstybinių teatrų projektams. Tačiau pats dotacijos klausimas problemos neišsprendžia, turbūt reikėtų svarstyti dotuojamų spektaklių rodymo Nacionaliniame teatre kvotų klausimą. Tai neturėtų būti daroma formaliai, sprendimas turėtų priklausyti nuo pozityvaus visų pusių požiūrio. Juolab kad finansiškai Nacionalinis teatras nenukentėtų, iškiltų tik klausimas, kiek kuris teatras rodo spektaklių Nacionalinėje scenoje.

Nereiškia, kad Nacionalinis dramos teatras būtų paverstas "vaidybos aikštele". Tai būtų visiškai neperspektyvu – jau vien todėl, kad savo teatrus įkūrę režisieriai gali nuspręsti nebevaidinti Nacionalinėje scenoje, ir tada taptų nebeaišku, kas apskritai yra Nacionalinis teatras. Priešingai, bendradarbiavimo politika galėtų padėti sustiprinti Nacionalinio dramos teatro pozicijas, nors tai gal ir keistai skamba jo dabartiniams vadovams. Atsirastų daugiau galimybių tartis su minėtais režisieriais dėl pastatymų Nacionaliniame teatre, bendradarbiauti su jų vadovaujamais teatrais. Juk būtent Nacionalinis teatras gali sėkmingiau pritraukti rėmėjų lėšas didesniems pastatymams ir užmegzti tarptautinę kopodukciją. Čia jau teatro vadybos klausimas, kuris turėtų būti sprendžiamas šiuolaikiškai ir toleriagiškai.

Visi šie pasvarstymai anaiptol nepretenduoja į galutinius atsakymus. Tai tik bandymas dar kartą pažvelgti į problemą platesniu rakursu. Žinoma, galima vaizduoti, kad problemos nėra, o ją išsigalvoja tik "nepatenkinti" menininkai, kaip linkę daryti dabartiniai Nacionalinio dramos teatro vadovai. Tačiau tokia saviapgaulė visiškai neperspektyvi. Lygiai taip pat neproduktyvūs ir vienašališki "nepatenkintųjų" reikalavimai, kai neieškoma pragmatiškų ir įstatyminių problemos sprendimo būdų. Todėl Kultūros ministerija, manyčiau, turėtų ne tik sanuoti OKT, bet pagaliau imtis iniciatyvos sukurti darbo grupę, kuri parengtų pasiūlymus, kaip spręsti įsisenėjusią ir opią problemą. Ankstesniems ministerijos vadovams pritrūko politinės valios (buvo sukurtas tik abstraktus ir neveiksmingas Teatro įstatymas). Ar jos užteks dabar?

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
6:28:39 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba