SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-10-03 nr. 817

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Monika Krikštopaitytė
Kuo dar galima nustebinti
27

Savaitė 
• „Aidija“ – „Pasaulio tautų festivalyje 2008“ Pekine
• Kultūrininkų ir politikų dialogas
• Eimunto Nekrošiaus „Fausto“ televizinė versija

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Auksiniai veiklos metai
• Živilė Ramoškaitė
Devyniolikmetės smuikininkės sėkmė
2
• Kamilė Rupeikaitė
Kūrybinga dvasia
1
• KONCERTAI

Dailė 
• Goda Giedraitytė
Naujos aplinkos žymėjimo formos
2
• Aleksandra Piktytė
No Blood, no Sex and no Rock’n’roll
9
• Živilė Ambrasaitė
Brandi tekstilė
• Pokalbis su tapytoja Sigita Maslauskaite
Tapyba neromantiškai
27
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Daiva Šabasevičienė
Žvilgsnis į Baltijos šalių teatrą
• Rasa Vasinauskaitė
Miestas didvyris gyvena teatru
• SPEKTAKLIAI

Šokis 
• Helmutas Šabasevičius
Kava ir arbata už poliarinio rato
1

Kinas 
 Perteikti tiesą
• Vakaras su pilotu3
• Savaites filmai
• KINO REPERTUARAS

Sukaktys 
• Povilui Mataičiui – 75

Anonsai 
• Panevėžio dramos teatro spektakliai Vilniuje
• „Gutten Film!“ jau Vilniuje

Bibliografija 
• GROŽINĖ LITERATŪRA. LITERATŪROS MOKSLAS

Kinas

Perteikti tiesą

„4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos“

[skaityti komentarus]

iliustracija
„4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos"

    Jauno rumunų režisieriaus Cristiano Mungiu filmas „4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos“ („4 luni, 3 saptamini si 2 zile“, Rumunija, 2007) pernai triumfavo Kanuose – filmas buvo apdovanotas „Auksine palmės šakele“. Vėliau sekė Europos kino akademijos prizai, „Oskaro“ nominacija. Pateikiame režisieriaus minčių, apie tai, kaip buvo kuriamas filmas.


Apie istoriją

Scenarijus kilo iš asmeninio patyrimo, kuriuo žmonės nėra linkę dalytis su kitais. Išgirdę būsimo filmo istoriją žmonės netikėtai pasikeisdavo. Jie norėdavo pasidalyti panašia savo patirtimi. Staiga tapo akivaizdu, kad kiekvienas turi ką pasakyti šia tema. Tam tikra prasme buvau šokiruotas, kokios dažnos ir kartu slepiamos yra tokio pobūdžio istorijos. Nepasinaudojau jomis filme. Papasakojau tą, kurią geriausiai žinojau. Tačiau tie pasakojimai padėjo man suprasti, koks tai buvo visuotinis reiškinys.


Apie scenarijų

Pirmą scenarijaus variantą parašiau 2006 m. liepą. Jis buvo daug ilgesnis nei paskutinis. Jis buvo 160 puslapių, kruopščiai aprašytas rytas merginų kambaryje. Taip pat buvo Gabitos tėvų apsilankymo scena. Tai vienintelė scena, kuri buvo nufilmuota ir išmesta jau montuojant filmą. Nusprendžiau paaukoti gerą sceną, kurioje daug nuorodų į šeimos poveikį filmo herojų elgesiui, kad pasakojimas būtų sklandesnis. Rašant scenarijų Otilija tapo pagrindine heroje. Perkūriau scenarijų filmuojant. Visada perdarau scenas po to, kai jas perskaitau kartu su aktoriais, išgirstu dialogus ir pamatau vietas, kur filmuosime. Nusprendžiau suteikti daugiau išraiškingumo scenai su ponu Bebe, o paskutinėje filmo dalyje išdrįsau pasitelkti trilerio nuotaiką. Dažniausiai nusiraminu ir nebegalvoju apie scenarijų tada, kai filmas baigtas.


Apie istorinį kontekstą

Abortai Rumunijoje buvo uždrausti 1966 m. Poveikio laukti ilgai nereikėjo: nuo 1970 m. į pasaulį atėjo keturios milžiniškos kartos, daug gausesnės nei tos prieš 1966-uosius. Vaikų skaičius klasėse išaugo nuo 28 iki 36. Klasių mokyklose irgi padaugėjo: nuo 2–3 iki 9–10. Kai pradėjau lankyti mokyklą, mano klasėje buvo septyni berniukai Cristianai, nes tiek vaikų stigo net vardų. Labai greitai moterys ėmėsi nelegalių abortų. Pasak šaltinių, dėl šios priežasties komunizmo pabaigoje mirė maždaug pusė milijono moterų. Tokiame kontekste abortas liovėsi būti siejamas su dorove ir buvo pradėtas suvokti kaip maištas prieš režimą ir pasipriešinimo aktas. Po 1989 m. vienas pirmųjų laisvoje šalyje priimtų įstatymų buvo abortų legalizavimas. Draudimų pasekmė buvo beveik milijonas abortų per metus – kur kas daugiau nei kurioje nors kitoje Europos šalyje. Net dabar abortai yra traktuojami kaip antikoncepcijos metodas, kasmet padaroma per 3 šimtus tūkstančių abortų.


Apie aktorius

Kai rašiau scenarijų, galvojau tik apie vieną aktorių – Vladą Ivanovą, įkūnijusį poną Bebę. Buvau dirbęs su juo kurdamas reklamą. Mane nustebino jo dėmesys detalėms. Norėdamas įsitikinti, ar esu teisus, į atranką pakviečiau kelis aktorius, bet tik dar kartą pamačiau, kad buvau teisus. Filmuojamas jis sugeba pasakyti 10 puslapių dialogo, nepraleidžia nė vieno žodžio, išsaugo aptartą intonaciją, balso toną, pauzes ir gestus.

Apie bendradarbiavimą su Laura Vasiliu, kuri suvaidino Gabitą, galvojau jau kurdamas savo pirmą filmą „Occident“. Tačiau tada Laura nešiojo dantų tiesinimo aparatą ir atsisakė vaidmens. Paskui kartu kūrėmė reklaminius filmus ir aš pastebėjau, kad ji turi ypatingą talentą perteikti įvairiausius jausmus. Iš pradžių abejojau, nes ji buvo ne tokia jauna šiam vaidmeniui, tačiau Laura viską darė taip įtikinamai, kad nusprendžiau ją pakviesti.

Likus savaitei iki prasidedant filmavimui vis dar neturėjau pagrindinio vaidmens aktorės ir man atrodė, kad išsėmiau visas galimybes, nes buvau susitikęs bene su visomis 18–28 metų rumunų aktorėmis ir vis negalėjau rasti tinkamos. Nusprendžiau iš Londono pakviesti Anamarią Marincą. Gavusi „Bafta“ premiją už savo pirmą filmą ji persikėlė į Angliją. Turint galvoje mūsų menką biudžetą mokėti už brangų lėktuvo bilietą tik tam, kad aktorė dalyvautų atrankoje, atrodė šiek tiek ekscentriška. Tačiau nusprendžiau, kad verta pabandyti. Susitikome vėlai naktį, beveik iškart jai atskridus. Pasijutau nusivylęs, nes Anamaria visai „nelipo“ prie mano herojės. Kitą dieną kartu skaitėme scenas: permaina apstulbino – mano herojė kalbėjo jos lūpomis, tarsi būtų į ją persikūnijusi. Ji buvo nuostabi. Visas filmas gulė ant jos pečių.


Apie dekoracijas

Filmavau realiose vietose. Nemėgstu dekoracijų. Noriu, kad fonas pasakotų savo istoriją. Man taip patinka tokie kadrai, kad noriu parodyti viską. Dauguma filmo kadrų yra labai platūs – kamera apima 180, 270 ir net 360 laipsnių. Jei kas buvo filmavimo aikštelėje, žino, koks tai balaganas. Kiekvienas planas turi savo „štabą“, generatorių, šviesas, daugybę kabelių, režisieriaus asistentų ir pan. Kai nusprendi filmuoti aplink, visa keliasdešimties žmonių grupė filmuojant turi bėgti kamerai iš paskos ir dar labai tyliai. Kartais tai atrodo labai komiškai.


Apie rekvizitą

Stengiausi sukurti filmą apie savo personažus ir savo istoriją, o ne apie epochą. Norėjau, kad epocha visąlaik būtų juntama, bet kaip kontekstas, o ne kaip filmo tema. Stengiausi realijas parodyti kuo tiksliau, bet nenorėjau rodyti vėlyvojo komunizmo laikų stereotipų ir vaizdelių.

To laikotarpio daiktai pripildo filmą, yra rumunų automobilis „Dacia“, kuris dažnai buvo lyginamas su laidyne, šiukšlių dėžės, knygomis nukrautos sienos. Tų laikų įpročiai taip pat įamžinti: „Kent“ cigarečių pakelis buvo vertingesnis už pinigus, kuriais už jį buvo sumokėta. Be cigarečių nieko nebuvo galima gauti ar sutvarkyti.

9-asis dešimtmetis – jau praeitis. Nuo tada miestai neatpažįstamai pasikeitė. Bukarešte yra septyniskart daugiau automobilių, daugybė palydovinių antenų, naujų langų rėmų ir t. t. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje gatvėse nebuvo šviesos, nebuvo benzino, vyravo pilkuma ir prislėgtumas. Visa tai paaiškina spalvinį filmo sprendimą.


Apie filmo estetiką

Prieš pradėdamas filmuoti diskutavau su Olegu Mutu, savo bendradarbiu ir operatoriumi, koks stilius turi vyrauti. Nusprendėme viską rodyti kuo diskretiškiau ir dalykiškiau, vengti to, kas galėtų atrodyti teatrališka ir stereotipiška. Nenaudojome štatyvų, „Steadycam“, vežimėlių ir gervių. Nusprendėme scenas filmuoti vienu kadru ir leisti aktoriams išnaudoti erdvę už kameros. Niekad nesistengėme bet kuria kaina nufilmuoti aktoriaus veidą. Dauguma dialogų girdėti iš už kameros, kartais nematyti aktorių galvų. Mūsų strategija buvo filmuoti žmones iš nugaros. Pamažu išmesdavome viską, kas galėjo pasirodyti pernelyg gražu, pernelyg teatrališka, įskaitant sniego dribsnius paskutinio kadro pabaigoje. Stengėmės susitelkti, perteikti jausmus ir tiesą.

Pagal reklaminę filmo medžiagą parengė Kora Ročkienė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
6:28:19 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba