SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-10-03 nr. 817

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Monika Krikštopaitytė
Kuo dar galima nustebinti
27

Savaitė 
• „Aidija“ – „Pasaulio tautų festivalyje 2008“ Pekine
• Kultūrininkų ir politikų dialogas
• Eimunto Nekrošiaus „Fausto“ televizinė versija

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Auksiniai veiklos metai
• Živilė Ramoškaitė
Devyniolikmetės smuikininkės sėkmė
2
• Kamilė Rupeikaitė
Kūrybinga dvasia
1
• KONCERTAI

Dailė 
• Goda Giedraitytė
Naujos aplinkos žymėjimo formos
2
• Aleksandra Piktytė
No Blood, no Sex and no Rock’n’roll
9
• Živilė Ambrasaitė
Brandi tekstilė
• Pokalbis su tapytoja Sigita Maslauskaite
Tapyba neromantiškai
27
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Daiva Šabasevičienė
Žvilgsnis į Baltijos šalių teatrą
 Rasa Vasinauskaitė
Miestas didvyris gyvena teatru
• SPEKTAKLIAI

Šokis 
• Helmutas Šabasevičius
Kava ir arbata už poliarinio rato
1

Kinas 
• Perteikti tiesą
• Vakaras su pilotu3
• Savaites filmai
• KINO REPERTUARAS

Sukaktys 
• Povilui Mataičiui – 75

Anonsai 
• Panevėžio dramos teatro spektakliai Vilniuje
• „Gutten Film!“ jau Vilniuje

Bibliografija 
• GROŽINĖ LITERATŪRA. LITERATŪROS MOKSLAS

Teatras

Miestas didvyris gyvena teatru

XIII tarptautinis teatro festivalis Breste

Rasa Vasinauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Bresto dramos ir muzikinis teatras

Rugsėjo 12–19 d. Breste vyko tarptautinis teatro festivalis „Belaja veža“ („Baltas bokštas“). Rengiamas nuo 1996 m. festivalis kasmet vis toliau užmeta savo programos „tinklus“, vis daugiau jame paties įvairiausio teatro – nuo gatvės vaidinimų iki lėlių, nuo dramos iki šokio. Tai, kad gerokai lietumi ir staigiu atšalimu gąsdinusį šiųmetį festivalį aplankė apie 19 tūkst. žiūrovų (bent taip skelbia Baltarusijos spauda), tik patvirtina, jog Bresto miestui jis yra nepaprastai svarbus ir laukiamas.

Išties visuose spektakliuose, o jų šįkart buvo 28, atvežtų ir iš kitų Baltarusijos miestų, ir iš 14 šalių, stebino žiūrovų gausa, susidomėjimas ir net pakantumas. Organizuojamas Bresto dramos ir muzikinio teatro vadovo, režisieriaus Aleksandro Kozako festivalis per savo gyvavimo laiką tapo laukiamiausiu miesto renginiu. Spektakliai šįkart buvo rodyti miesto centre esančio Dramos ir muzikinio teatro Didžiojoje bei Mažojoje ir miegamųjų rajonų pakraštyje įsikūrusio Jaunimo kūrybos centro salėse, taip pat centrinėje miesto aikštėje, vis dar vadinamoje Lenino. Per dieną apsilankyti bent viename iš keturių penkių spektaklių brestiečiams yra savaime suprantamas dalykas. Festivalis skirtas jiems, o kviestinė vertinimo komisija ir kritikų komanda ne tik turi progos pamatyti tai, ko niekur kitur nepamatys, bet ir yra svarbi viso festivalio vyksmo dalis. Vieni kolegos iš Minsko ir Maskvos kasryt su iš vakaro rodytų spektaklių kūrėjais aptardavo jų darbus, o vertinimo komisijos (kurios nariai šįkart buvo teatro kritikas ir istorikas, Maskvos teatro žurnalo „Teatralnaja žizn“ vyriausiasis redaktorius Olegas Pivovarovas, Minsko teatrinės akademijos rektorius Ričardas Smolskis, ukrainiečių režisierius Piotras Lastovka, teatro kritikė iš Moldovos Elena Uzun ir šių eilučių autorė) uždavinys – paskirstyti festivalio prizus. Jų, pradedant Didžiuoju prizu ir baigiant diplomais, šįmet gerokai padaugėjo: komisijos nariams taip norėjosi pažymėti kai kuriuos spektaklius, kad festivalio organizatoriams teko skubiai suktis iš padėties ir bent oficialiais raštais išreikšti kūrėjams padėką. Kai paskutinę festivalio dieną vykusiame aptarime kilo diskusija, ar ir toliau festivalis bus konkursinis ir jam reikalingi apdovanojimai, nusvėrė pastaroji pozicija: konkursas ne tik leidžia atskirti „pelus nuo grūdų“, bet yra svarbus ir patiems scenos praktikams – jie turi galimybę palyginti kolegų darbus ir įvertinti savo, jaučiasi atsakingesni. Stebėtina, bet ir abipusis kritikų bei praktikų „darbas“ vieniems vaidinant, o kitiems šiuos vaidinimus aptariant ir analizuojant, pasirodė daugiau nei geranoriškas ir produktyvus.

Nepaisant kasdienio Bresto gyvenimo, kuris atvykėlį akimirksniu perkelia į fasadiškai ramią ir gražią sovietinę idilę – su gėlėmis marguojančiais skverais, dažomais namais, iš naujo grindžiamomis gatvėmis ir pėsčiųjų perėjomis, kuriose blyksi „ekraniniai“ šviesoforai, o netrukus bus baigta ir viena gražiausių mieste pėsčiųjų alėja Sovetskaja, patiki, kad teatras čia – ne tik pramogos vieta. Per trylika metų festivalis „išmoko“ sudrumsti kasdienybės pilkumą, nes muziejinė / mauzoliejinė miesto rimtis, vis dar gausiai kuriama ir mokinių, ir šiaip keliauninkų lankomos Bresto tvirtovės su milžiniškais paminklais sovietiniams kariams, spalį nebeįsivaizduojama be margaspalvio gatvės artistų šurmulio. Traukinyje sutiktas brestietis, tik paminėjus festivalį, iškart ėmė jį girti kaip vieną didžiausių ir žinomiausių visoje Baltarusijoje. Na o gyvenant savaitę festivaliu ne tokie bauginantys atrodo ir gatvių pavadinimai: Budiono, Komunistų, Kosmonautų, Markso, Engelso, Krupskajos... Tad ir į skirtingiausius tiek baltarusių, tiek ir kitų šalių spektaklius Breste imi žiūrėti iš šio miesto pozicijų – po stipriau išgyventos teatrinės iliuzijos ne tokia rutiniška atrodo ir gyvenimo tikrovė. Nežibantys žvaigždėmis, garsiais vardais ar brangiais pastatymais, o vaidinami kaip repertuariniai ir reprezentuojantys vidutinį, greičiau statistinį vieno ar kito krašto teatro lygį, festivalio spektakliai puoselėja etines ir estetines vertybes bei profesinius tikslus ir tik stiprina tokio teatro poreikį. Festivalio nugalėtojas gauna nediduką „Balto bokšto“ (vieno svarbiausių apskrities architektūrinio paminklo, XIII a. gynybinio bokšto Kamenece, 39 km į šiaurę nuo Bresto) maketą. Jau vien ši simbolinė dovana yra tiek miesto, tiek ir šalies garsinimas už jos ribų.

Didžiuoju festivalio prizu šįmet buvo apdovanotas šimtmetį atšventęs Tatarstano G. Kamalos vardo valstybinis akademinis teatras iš Kazanės, parodęs muzikinį spektaklį „Juodoji burka“. 2002 m. pastatytas miuziklas kurtas pagal Šiaurės Osetijos dramaturgo ir režisieriaus, Rusijos liaudies artisto ir K. Stanislavskio premijos laureato Georgo Chugajevo pjesę. Jame vaidino nusipelnę Rusijos ir Tatarstano liaudies artistai, spektaklį režisavo taip pat nusipelnęs Valstybinės Tatarstano premijos laureatas Faridas Bikčantajevas. Prieš spektaklį vartydama teatro lankstinuką, kurio šlovingą istoriją kūrė ir šiandien kuria ne viena nusipelniusi Rusijos ir Tatarstano teatro asmenybė, prisipažinsiu, dėl kūrėjų regalijų ironizavau ir baiminausi, kad festivalis artėja prie pabaigos, o iš spektaklių gausos išskirti vieno, verto svarbiausio apdovanojimo, neįmanoma. Tačiau tereikėjo prasiverti uždangai ir spektaklis pavergė savo nuotaika, uždegančiu atlikimu, profesionalumu ir netikėtu siužetu. Gana silpną Chugajevo pjesę, sukurtą sakmės apie žmones ir gyvūnus motyvais, režisierius pavertė ne tik meistrišku miuziklu, bet ir jaudinančia istorija, kurioje tiek vyresnės, tiek jaunesnės kartos teatro aktoriai, vaidindami vilką, lapę, kiškienę, vilkę, varną ir šunį, sukūrė įspūdingus vaidmenis. Istorija labai paprasta: ištikimas kalnų piemens šuo Tuzaras, nepasidavęs vilkų gundymams bei vilkės meilei ir nesutikęs atskirti nuo bandos kelių ėriukų jiems prasimaitinti, praleidžia žiemą kalnuose sergėdamas piemens pamirštą burką, tačiau atėjus pavasariui ir šeimininkui grįžus žūsta nuo jo šūvio. Sulysęs ir išsekęs šuo piemeniui nebereikalingas, nors pats Tuzaras iki paskutinės akimirkos tiki, kad žmogus, kuriam jis tarnauja, nepaliks jo bėdoje. Nieko negalėjai prikišti originaliai muzikai, išraiškingiems kostiumams, šokantiems ir juolab puikiai vaidinantiems bei dainuojantiems aktoriams, iš kurių išsiskyrė Tuzaro atlikėjas Iskanderas Chairulinas, pelnęs ir geriausio festivalio aktoriaus titulą. Tik jau grįžusi į Vilnių ir pradėjusi skaitinėti apie teatrą bei spektaklį pamačiau, kad „Juodoji burka“ sėkmingai gyvuoja per šešerius metus, apdovanota ne vienu prizu, o pats teatras kitą vasarą ruošiasi vykti į Avinjono festivalį. Beje, kūrybiškumo ir turbūt finansinės paramos teatrui tikrai galėtume pavydėti – „Juodosios burkos“ kostiumai buvo verti atskiro apdovanojimo dėl kruopštaus atlikimo ir medžiagų, o sumanyti ir rankomis nerti, daigstyti ar dekoruoti modeliai – atskiros parodos.

iliustracija
„Juodoji burka"

Iš tikrųjų kur dar būčiau galėjusi pamatyti Buriatijos akademinio dramos teatro iš Ulan Udės, Abchazijos valstybinio dramos teatro iš Suchumio ar susibūrusio Ulan Udėje, pervažiavusio į Omską, o dabar kuriančio Peterburge plastinės dramos teatro „ČeloVek“ („Žmogus“) darbus, jei ne Bresto festivalyje. Šių teatrų spektakliai taip pat buvo realūs kandidatai į apdovanojimus už netikėtus sceninius sprendimus, pastangas aktualinti klasikinius kūrinius, apskritai už dėmesį nacionalinei savo šalių kultūrai ir jos šiandienei situacijai. Nepaisant to, kad, pavyzdžiui, abchazų artistai gerokai sutrumpino Calderono dramą „Gyvenimas – tai sapnas“, jautei jų vaidybai būdingą atvirą teatrališkumą, vaidybos džiaugsmą ir azartiškumą, neišblėsusį net po to, kas ką tik šioje šalyje vyko. Buriatijos teatro spektaklyje „Ulano mergelės“, kurtame seną legendą perkeliant į šias dienas, gražiai susiliejo teatro fojė imituotos vedybų apeigos ir jau scenoje suvaidinta šeimos ugnies grąžinimo į šventą kalną istorija, kai Ulano mergelės deivės atvyksta į vestuves ir paviliojusios jaunąjį tol jo nepaleidžia, kol neatgauna ugnies taurės. Trupė „ČeloVek“ savo plastikos spektaklį „Lietaus dainos“ kūrė pagal Dalai Lamos VI pasaulietines eiles ir siekė vyro bei moters ryšius išryškinti per akrobatiką ir rytietišką judesį bei šokį. Ne vieną sužavėjo trupės techniškumas ir vizuali spektaklio estetika, kuriai pritarė spektaklio „muzika“ – visą laiką avanscenoje sėdinčios ir siūlų kamuolį vyniojančios dainininkės Liudmilos Gluchovos meditacinės improvizacijos. Pastarasis spektaklis pelnė 1-ą iš trijų festivalio diplomų; 2-uoju buvo apdovanotas Peterburgo Nedidžiojo teatro spektaklis pagal Antono Čechovo „Ivanovą“, 3-iuoju – „Tatro“ teatras iš Slovakijos, specialioje „pašiūrėje“ suvaidinęs Tadeuszo Słabodzianeko „Eliją Aiškiaregį“, naują Kristaus nukryžiavimo istorijos interpretaciją. Specialiu vertinimo komisijos diplomu įvertintas Algirdo Latėno kartu su scenografu Gintaru Makarevičiumi ir kostiumų dizainere Sandra Straukaite Minsko J. Kupalos teatre statytas Shakespeare’o „Makbetas“; neliko nepastebėti tarpdisciplininis teatras „Ha-Zira“ iš Izraelio, suvaidinęs lėlių spektaklį suaugusiesiems „Jausmų antplūdis“, šiuolaikinio šokio teatro „D.O.Z.SK.I“ iš Minsko pasirodymas su vienaveiksmiais spektakliais „Žiema“, „Musės saulėje“ ir „Gimimo diena“, taip pat teatras „Tumbarrancho“ iš Karakaso (Venesuela) su Karinos Valecillos pjese „Ką Kurtas Cobainas paėmė su savim“ bei minėto Suchumio valstybinio dramos teatro spektaklis „Gyvenimas – tai sapnas“.

B. D.
 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
6:28:13 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba