SEPTYNIOS MENO DIENOS

2002-11-01 nr. 541

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Kaita yra graži4

Muzika 
• Jolanta Vaišvilienė
Nakties teismas "Vargšų operoje"
1
• Į praeitį pažvelgus
• Pasaulio muzikos dienos Hong Konge
• Festivalis "Muzikos ruduo"1
• Spaudžiantys recenzento batai7
• Griežia akordeonų duetas7
• KONCERTAI

Dailė 
• Kristina Stančienė
Kitoks miestas
2
• Monika Krikštopaitytė
"Laisvų" asociacijų principas
2
• Agnė Narušytė
"Nosis" laikui
2
• PARODOS

Literatūra 
• Išviešintos erdvės1
• Mindaugas Navakas in Conversation
 Vytautas Bložė
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Pikviko klubo aistros
1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Du Łozińskiai3
• Kokios pabaisos geresnės3
• Meilės vienatvė Madride ir Maskvoje1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Literatūra

Vytautas Bložė

[skaityti komentarus]


Sauja biraus dėkingumo

visi pamažu stumiamės į tą pusę
kur tuščia: jokių
minčių, nelaimių, kryžkelių, vardan
susikaupimo

atplūsta vėl mano vaikystė, pusbernystė, dar nesuaugęs ar vėl atsivėręs mamunėlis
kalant rankų pirštus rojalin, kur vėtra plaikstė rusiškų daugiatomių lapus
Puškiną, mano Lermontovą ir tave pačią, baltą suknelę tavo
močiute Sofija

prisimenu antikvaruose pardavinėjamą gimtų namų
žvakidžių liepsną, smėlio formas: vis mažiau vis mažiau
pažįstamų bruožų savy, nebeatpažįstamuose
veiduose, varduose

tik laidotuvėse išsiaiškinam, susipažįstam: kaip tave laidoja? tarp
katalikų? tokie tavo vaikai ir kt. giminės
iš kapinių pusės, o tolerantiškoji!
mūsų tarpuakyje, susikaupime mūsų, tatai

iš tėvų vaikystės, iš albumuose prabėgusio
laiko, tėvų vaikų panašumas
į buvusius gyvenimus, t.y. sodybas (kaimai, dvareliai)
pakelės medžius, smūtkelius

tokia tavo valia: atvežt palaikus ir priglobt
čia, kur švietė tavo vasarų
saulė, akių nustebimas: prie upės, prie jos deltos
prie jūros, kur aš, netikšėlis, kas rudenį

bastydavausi, vis mažiau rudeniop bežinodamas
bepažindamas, besuprasdamas, šį bei tą prisimindamas
ką girdėjęs, užsirašinėdamas, ką patyręs, užsilikdamas
po žmonių vasaros, susidrumsdamas, vėl nusistovėdamas, nežinia ko

ieškodamas, visai ne apie tai rašydamas
ką rašau, ką darau - kalbėjau atvežtas ambulatorijon
į kabinetą, sakiau daktarei: - ne ne, ne haliucinacija, anaiptol ne
(skubioji greitoji paėmė ir atvežė mane į miestelį patikrinti galimo pamišimo: kelinta būtų
pakopa)

sakiau, jei ne jūs, būčiau nė nežinojęs
apie laidotuves: kad čia ją laidoja, nė nežinojęs apie jos mirtį
kur iškasenų pasaulis, užakęs durpynas, valčių
liekanos, sudurpėję irklai, žeberklai, žuvų kaulų žmonėms gaudyt kabliukai, siūlai, adatos

tinklų svareliai, su sąžinių iškasenom iš
čia pat, iš mūsų tarpuakio
po daugybės gyvenimų
kažkas lieka

- nenuostabu, sako daktarė, kažkas lieka
sudalyvaukite laidotuvėse: nieko nerandu tokio, dovanokite už
įsiveržimą į keistuolišką gyvenimą: tokia daugelio mūsų
dalia. Ačiū, sakau, aš tai

(ji barėsi už nevalgymą, prašė prisižiūrėti save) sakau, aš tai
prisižiūriu, gal net per daug
su žmonėmis lyginant, tokia mano karma (jai nežinomas žodis
bet ji neprašo paaiškint) tik jos akyse

šmėkšteli susirūpinimas ir nustebimas, gal net baimė
bet atvira mano šypsena ją kiek apramina
sudalyvaukite, ji sako
laidotuvėse

tik neprasitarkite. Dėkui Dievui, sakau, o tai nebūčiau nė žinojęs
nei kas, nei kur, nei ką laidoja
kur aš bastaus be tikslo: nebūčiau nė saujos biraus dėkingumo
ant karsto užbėręs

1980.X.17 (2002)


Kas yra tuštuma

kas yra tuštuma? - klausė ir klausė kas rytą
švyturį, kuris spėjo pražilti ir slėpė raukšles
uosto uogienojus, kurie mėtėsi po kojomis kaip nuodėguliai -
nesurenkamas, išsiblaškęs gyvenimas
jai atrodė: kas yra tuštuma? - klausė kareivių
kurie ją su vyru paėmė iš ramių namų, iš po nendrių stogo, pakėlusio tiek negandų, iš po
vatinės rudinės
kas yra tuštuma? klausė žvyrduobės iš kur vežė arklių patrankas
sukišo jų daugybę šeimų į klojimą

davė sriubos, patiko mano šalbierkutė, margais siūleliais rankomis išsiuvinėta, patiko mano
šviesi aureolė
ėmė lyti, stogas staigiai prakiuro
pasiimkite, sakė, po antklodę iš savo trobos, kuri dabar priklausė kariškiams
mes pakišom galvas po faniera: nors taip nustojo varvėt ant laukų

paskui ėmė po vieną iš galo, vertė žemyn pėdus, kūlė spragilais, šėrė arklius, o grūdus plukdė
laivais
taip pamažu atsisijojo, kurie išplaukia, kurie čia
mes keli likome čia, klojime, nežinojom geriau ar blogiau mum: gal jie mus sušaudys kaip
šv. Sebastijoną ietimis
arba gal tie, kuriuos išvarė kasti duobių, laimingesni?

aš buvau tik prasidėjus, nėščia
gal ertmė užsilipdys, bus užsėti laukai
prisipildys prisipildys: kareivių - visas ilgas pajūrio kaimas - kiekvienoj troboj dvi trobos
lošia kortom ir valgo mūsų gyvulius, lydo mūsų medų

mus keturias šeimas (mane kažkas pažino iš tų, kuriuos išvežė ir kurie gyvi nebegrįžo)
pervarė per sieną, atsidūrėme Vokietijoje, ten virėme rumunų karininkams, šlavėm grafų
apleistus kambarius, mums iš panosės varvėjo cinkas
artėjo žiema - kas mus kuls ir sijos - kitais metais? - ar išsaugosiu žiemkentį želmenį? -
kaimynas už jus pasirašė - nusišypsojo vienas karininkas

kas? sau kartojau, negi kur gyvena šalia
mūsų? pats buvo susiteršęs: varinėjo kaimo gyventojus rusišku ar lenkišku karabinu
negi dabar tas nudvėsėlis padėjo ant mano galvos parašą?

bet man tai nebesvarbu: vyras buvo nusipirkęs motociklą ir toliau tylėjo
jį pasiliko Petras pirmasis prie apaštalų sosto, sakė, tegul išvežioja paštą
vėluojantiems angelams, narkomanams iš prigimimo, psichiškai nenormaliems
jiems vaidendavosi, kad jie turi sparnus kaip žąsys

man liepė plėšyt jų krintančias plunksnas, liepė rengtis namo
jau buvo žiema, pasiėmiau savo vaikiškas rogutes, pasikroviau ant jų savo suplėšytą pagalvę
ir antklodę
pilną sniego vėpūtinių, kad uždengtų želmenis
kad zuikiai neapgraužtų žemų obels šakų

traukiau pėsčia iš Klaipėdos, ten viešpatavo dabar jau kiti, tvirtino seną švedų tvirtovę, jūros
pylimus, miestas buvo tuščias, tik privaryta žmonių kaip žąsų, kad
apgintų kaip Romą kad puolant laukiniams
kurie veržėsi iš šiaurės, ostgotai, vestgotai, nemokantys mūsų kalbos
taigi vežiausi ant rogučių sniego patalą ir sutikau tik gausybę rogių: kuršiai vežė jiems kurą į
Klaipėdą

taip pėsčia ir parėjau ligi pirmos trobos, o išalkus! įneškite mane su visa kuom, sušukau,
kurkite krosnį, kepkite
mane, aš alkana kaip po katalikų pasnyko, kurio mes kuršiai nežinojome
valgykite mane, jeigu kas liko gyvas, iš manęs
kažin ar beišdygs kas

davė pavalgyt, sakė savi, sušildė
paskui įėjau į savo pirkią, kareivis mane pažino
iš siuvinėtos šalbierkutės (tokių neturėjo kitos - pigios darželių gėlės) nustebo, kad aš grįžau
kaimynas už tave pasirašė

pats prisidergęs gyveno kaip kiaulė, apkuopiau jį apvaliau
netrukus grįžo ir mano vyras, pilna troba buvo kaulų
išmėsinėti mūsų paukščiai, išlydytas medus
o iš mėšlo ir iš salietros buvo dirbamas parakas

jų arkliai apsiskuto barzdas ir iškart pagyvėjo
kitą dieną grįžo ir mano vyras, jį taip pat paleido
įspėję nekeršyt kaimynui, kuris buvo šaudęs žydus
jums atiteks visa tai, ką turėjot

ertmė išgirdo mano balsą, pripildė mane
virpesio: ir aš esu, ir tu esi, ir kūdikis auga
iki pjūties, javapjūtė ne už kalnų, teks pripildyti tuščią klojimą
ir klėtį

1980.X.10 (2002)
 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
6:28:03 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba