SEPTYNIOS MENO DIENOS

2002-11-01 nr. 541

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Kaita yra graži4

Muzika 
• Jolanta Vaišvilienė
Nakties teismas "Vargšų operoje"
1
 Į praeitį pažvelgus
• Pasaulio muzikos dienos Hong Konge
• Festivalis "Muzikos ruduo"1
• Spaudžiantys recenzento batai7
• Griežia akordeonų duetas7
• KONCERTAI

Dailė 
• Kristina Stančienė
Kitoks miestas
2
• Monika Krikštopaitytė
"Laisvų" asociacijų principas
2
• Agnė Narušytė
"Nosis" laikui
2
• PARODOS

Literatūra 
• Išviešintos erdvės1
• Mindaugas Navakas in Conversation
• Vytautas Bložė
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Pikviko klubo aistros
1
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Du Łozińskiai3
• Kokios pabaisos geresnės3
• Meilės vienatvė Madride ir Maskvoje1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Muzika

Į praeitį pažvelgus

Minint lietuvių primabalerinos Tamaros Sventickaitės 80-metį

[skaityti komentarus]

iliustracija
Tamara Sventickaitė (Onė) Juliaus Juzeliūno balete "Ant marių kranto". 1953 m.
Nuotrauka iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo

Tamara Sventickaitė - neabejotinai viena ryškiausių XX a. vidurio lietuvių balerinų - Odeta-Odilija, Aurora, Žizel, Kitrė, Eglė, Jūratė, Audronė... Jos kūryba sujungia prieškario Valstybės teatre Kaune susiformavusią turtingą Lietuvos baleto tradiciją su XX a. antrosios pusės profesionalaus šokio kultūra.

1939 m. sausio mėnesį ji debiutavo dar Nikolajaus Zverevo Valstybės teatre pastatytoje "Miegančiojoje gražuolėje" - šoko Alyvų fėją ir iš karto susilaukė nemaža komplimentų. T. Sventickaitė "yra švelni, plastiška balerina. Ji turi gražias, ryškias rankas, jos judesiai grakštūs ir muzikalūs", - rašė apie pirmąjį balerinos pasirodymą didžiuliu reiklumu pasižymėjusi baleto kritikė Vera Sotnikovaitė-Radauskienė. Simboliška, kad primabalerinos jubiliejui paminėti buvo skirtas tas pats spektaklis - "Miegančioji gražuolė".

Garbingos sukakties proga solistė ir jos vyras bei ilgametis scenos partneris Henrikas Kunavičius sutiko pasidalyti prisiminimais apie kūrybinio kelio pradžią, brangiausius vaidmenis, atmintin įstrigusias akimirkas bei šiandienio baleto problemas.

Helmutas Šabasevičius: Kokie buvo Jūsų pirmieji žingsniai baleto scenoje?

Tamara Sventickaitė: Buvau dvylikos metų, kai įstojau į gimnaziją, o kartu - į Anatolijaus Obuchovo baleto studiją. Vaikai būdami jau šokom "Miegančiojoje gražuolėje" - vaikus labai dažnai įtraukdavo į spektaklius. Mokė mus A. Obuchovas, iki 1935 m. dirbęs Kaune kartu su baletmeisteriu Nikolajumi Zverevu bei balerina Vera Nemčinova, o kai jis išvyko, studijai vadovauti buvo pakviesta Aleksandra Fiodorova-Fokina, buvusi Marijos teatro šokėja, kuri sukūrė Rygos baletą. Dirbti Kaune ją įkalbėjo mūsų teatro direkcija. A. Fiodorova sutiko su sąlyga, kad ji dirbs tris dienas Kaune, tris - Rygoje. Jai buvo 70 metų, ji buvo nedidelė, lieknutė - visą dieną sėdėdavo studijoje. Išsivirs kavos - ir vėl prie darbo.

Ji labai daug dirbo su mūsų mokiniais, surengė pirmąjį jų koncertą iš dviejų dalių: pirmoje - koncertiniai numerėliai, o antroje - "Arlekinada", čia aš gavau solo vaidmenį. Davė man partnerį - Henriką Jagminą. Ten buvo pas de deux, variacijos, koda...

Po to mane pasikvietė teatro direktorius Viktoras Žadeika. Galvoju - ką tokio padariau? Tada man dar 16 metų nebuvo. Nuėjau. Jis atsistojo, pakvietė mane atsisėsti. Tada pats atsisėdo. Ar galite įsivaizduoti? Deja, dabar to nėra. Jis man sako: "Žiūrėjau mokinių koncertą, jūs man patikote, nusprendžiau priimti jus į teatrą kaip stažuotoją. Tačiau jūs turite baigti studiją." Paskyrė man algą - 100 litų. Tai buvo tokie pinigai... Mama buvo našlė, sužinojusi labai apsidžiaugė, kad nebereikės galvoti apie pragyvenimą. O kitais metais algą pakėlė iki 200 litų.

"Miegančiosios gražuolės" scenografiją sukūrė Mstislavas Dobužinskis - nuostabios dekoracijos, kostiumai. Tai buvo spektaklis-fejerija, jis buvo ilgokas. Spektaklį N. Zverevas pastatė pagal Mariaus Petipa scenografiją. Iš esmės didelio skirtumo tarp ano ir dabartinio pastatymo nėra. O Alyvų fėją šokau ką tik baigusi mokyklą.

M. Dobužinskis žiūrėdavo visus savo spektaklius, jis buvo labai reiklus, prieš spektaklį tikrindavo kiekvieną šokėją - kokie bateliai, ar stilinga šukuosena - viską apžiūrėdavo, stovėdavo prie durų (į sceną buvo tik vienas įėjimas). Jei kas nors blogai - eikit lauk. Buvo disciplina, stilius, kurio reikėjo laikytis.

Aš jau buvau scenoje - repetavau, nervinausi. Prieš spektaklį į sceną atėjo pats M. Dobužinskis. Priėjo, sako: "Norėčiau jus apžiūrėti, žinau, kad jūs pirmą kartą šokate". Tai buvo gražus, aukštas vyras. Apžiūrėjo mane, sako: "Viskas gerai, man patinka, linkiu jums sėkmės".

Vėliau Aurorą šokau vilkėdama V. Nemčinovos kostiumais. Šokau ir vėlesniame M. Moisejevo pastatyme - princesę Floriną, daugiau dėl Henriko, kuris tame pastatyme šoko Mėlynąjį paukštį. Buvo labai sunkus pas de deux - dabar, deja, jis kupiūruotas. Tuomet turėdavai šokti taip, kaip pastatyta. Tada buvo tradicijos, pagarba vyresniems - stovėdavome užkulisiuose ir žiūrėdavome. Ir vyresnieji jaunimui labai padėdavo. Nebuvo pavydo. Žinoma, konkurencija buvo, tai natūralus dalykas. Bet pirmą spektaklį šokant vyresnės šokėjos priėjo, klausinėjo, ar nereikia padėti.

H. Š.: Kokius vyresnės kartos lietuvių baleto artistus prisimenate?

T. S.: Prisimenu Olgą Malėjinaitę. Ji dar šoko, bet jau nebeilgai, badu save numarino. Prisimenu M. Juozapaitytę, O. Dubeneckienės augintinę. Ji buvo visai kito tipo.

O. Malėjinaitė - aukšta, liekna, didelių akių, tikra klasikinė, lyriška šokėja. M. Juozapaitytė - mažesnio ūgio, bet techniškai labai stipri, ji tobulinosi pas Matildą Kšesinskają su Broniumi Kelbausku. O su B. Kelbausku teko nemažai šokti. Su juo šokau ir pirmąjį "Žizel" spektaklį, taip pat "Šecherezadą", "Karnavalą".

H. Š.: Kokia buvo to meto teatro atmosfera, požiūris į artistą?

T. S.: Teko pragyventi nemaža valdžių - A. Smetona, vokiečiai, sovietai... Artistus visada gerbė.

Vokiečiai labai mėgo teatrą. Iš pradžių jie neleido statyti jokių rusiškų operų ar baletų - o iš nerusiškų buvo tik "Žizel" ir "Kopelija". "Kopelija" jiems labai patiko, po to parodėm "Žizel". Jiems taip patiko, kad paskiau leido statyti ir "Miegančiąją", ir "Raimondą", ir rusiškas operas - "Godunovą", "Oneginą"...

Sovietmečiu artistai taip pat buvo gerbiami. Ypač po lietuvių meno dekados. Kai nuvažiavom į Maskvą, daugelis galvojo: "Kas tie lietuviai?, ką jie čia gali šokti?" O po pirmojo "Ant marių kranto" spektaklio kilo didžiulės ovacijos, jie nesitikėjo tokio gero spektaklio.

Po dekados teatrui suteikė akademinio vardą - ir algos padvigubėjo.

H. Š.: Netrukus po debiuto "Miegančiojoje" jau šokote ir Odetą-Odiliją. Koks buvo N. Zverevo "Gulbių ežeras"?

T. S.: Odetos ir Odilijos vaidmuo N. Zverevo spektaklyje buvo toks, koks yra dabar - du skirtingi charakteriai. Tai buvo klasikinis spektaklis.

Kai atvažiavo Fiodoras Lopuchovas, jis naujai sukūrė pirmąjį veiksmą. N. Zverevo spektaklis baigdavosi laimingai - Odeta ir Zygfridas likdavo gyvi, Zygfridas nugalėdavo Rotbartą ir visą blogį. Prisimenu - einam į priekį, aplink stovi gulbės, Odeta palenkia galvą, nukrenta jos plunksnų karūna, o paskui plunksnas numeta ir kitos gulbės...

Odetos kostiumas, sukurtas latvių dailininko Ludolfo Liberto, buvo labai efektingas - su juodo sparno žyme. O ant galvos, karūnoje - tarytum ledo gabaliukas: Odeta lyg sušalusi, užkerėta. Odilijos kostiumas taip pat įdomus - auksinis, visas blizgantis. Todėl ir Zygfridas apsiriko, supainiojo ją su Odeta. Tik paskui pradėjo daryti Odiliją juodą. Taip pat teko šokti ir N. Zverevo pastatytą "Jūratę ir Kastytį".

Henrikas Kunavičius: O vėliau Adagio iš "Jūratės ir Kastyčio" statė Kasjanas Goleizovskis. Jis buvo atvažiavęs į Lietuvą. Per pirmą repeticiją mes visiškai nieko nesupratom. Tada jis sako: "Žinot, geriau šiandien išsiskirkim, rytoj kalbėsim nuo pradžių". Galų gale supratom jo stilių. Jis labai daug kalbėdavo, mokėdavo kažkaip "užvaražyti".

T. S.: Jis mokėjo pastebėti individualias artisto savybes. Pastebėjo mano rankas ir įvedė labai įdomius rankų judesius - taip gražiai, muzikaliai, buvo taip gera šokti. Jis klasiką suprato labai naujoviškai.

H. K.: Šitas Adagio buvo įtrauktas į Lietuvių meno dekados, kuri vyko Maskvoje, baigiamąjį koncertą. Jam kostiumus turėjo kurti Vytautas Palaima. Jis vaikšto Maskvoje - o kostiumų kaip nėra, taip nėra. Kartą pamatėm jį einant su Juozu Grybausku. V. Palaima didele dėže nešinas, šaukia mums: "Eikit šen". Pasirodo, ant batų dėžės dugno nupaišyti Jūratės ir Kastyčio kostiumų eskizai. Jis padarė man marškinius iš tinklo, drobines kelnes.

T. S.: O mano kostiumas buvo jūros spalvų - žalia, melsva - toks lengvutis, blizgantis. Visi buvo pripratę prie "pačkos", o jis padarė chitoną.

H. K.: Vėliau B. Kelbauskas sugalvojo "Jūratę ir Kastytį" perstatyti, prikūrė trečią veiksmą - Kastytis grįžta į jūros pakrantę iš povandeninės karalystės. Niekas nesugebėjo taip įdomiai šio paveikslo padaryti. Tai buvo labai naujoviška. Jis net "Gulbių ežerą" buvo sumanęs savaip pastatyti.

B. Kelbauskas buvo labai didelis krapštukas, dirbo labai ilgai. Jis turėjo fantaziją, bet ne visada mokėdavo paaiškinti, ko nori iš artisto. Todėl "Gulbių ežerą" statyti buvo pakviestas F. Lopuchovas... O savo partijas turėjom galimybę ruošti Marijos teatre, matėm Dudinskają, Sergejevą...

F. Lopuchovas labai apkrovė princą šokiais - tokio choreografinio teksto iki tol neturėjo nė vienas princas. Pirmam veiksme princas duodavosi kaip pasiutęs. Tai buvo kontrastas - jis linksminasi, šėlsta, ir staiga - jo žvilgsnis kliudo gulbę... Princas išbėgdavo kaip berniokas, be jokio etiketo, manieringumo... F. Lopuchovas aiškino, kad princas - taip pat berniokas. Aš pradėjau abejoti - juk prisiminiau kilnius V. Aukščiūno judesius. O F. Lopuchovas man sako: "Tu paskaityk "Princą ir elgetą" ir viską suprasi..." Paskutiniame veiksme jis įvedė juodas gulbes, be to, sukūrė labai įdomią Rotbarto ir Princo kovą. F. Lopuchovas buvo labai geras režisierius.

Dekoracijas kūrė V. Palaima. Kiek esu matęs "Gulbių ežerų" - tai pačios geriausios dekoracijos, tikras šedevras. Per visą sceną nukaręs gluosnis, o pro jo šakas matosi ežeras...

F. Lopuchovo atėjimas į trupę padarė labai daug. Jis dirbo nepaprastai daug, dirbo nuo pirmo iki paskutinio takto ir dirbo pats, o ne koks nors asistentas. Juk trupei reikalingas pats menininkas, kad galėtum jo išklausinėti.

T. S.: Kolektyvas tada buvo gana silpnas, ne visos merginos ant pirštų stovėjo... Bet F. Lopuchovas pasakė - "Gulbių ežeras" bus toks, koks turi būti, be jokių nuolaidų. Artistai labai pasitempė, visi numeriai ėjo taip, kaip turėjo eiti. Po peržiūros stebėtasi - nejau čia ta pati trupė?

H. K.: Tuo metu direktoriavo J. Grybauskas. Legendinis direktorius, tikras teatralas. Sezono atidarymas - jis vėliavas iškabina, o juk tada vėliavų nebuvo galima kelti kada nori. Arba dar detalė: premjera, ateina artistas grimuotis, o jam padėta gėlytė, sveikinimas...

T. S.: Disciplina teatre buvo geležinė. Kartą vėlavau į pamoką. Scena buvo tuščia, ir man ja prabėgti buvo arčiau. J. Grybauskas mane labai išbarė - kaip galima į sceną eiti su kasdieniais rūbais, su batais... Disciplinos dabar labai trūksta.

H. K.: Ne tik disciplinos - ir strategijos.

...Teatre visuomet yra intrigų ir konkurencijos. Tačiau labai svarbu gerbti, vertinti ir saugoti kiekvieną artistą.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
6:28:00 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba