SEPTYNIOS MENO DIENOS

2002-05-31 nr. 524

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Austėja Čepauskaitė
Kitoks kaimas
7

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Smuiko ir fortepijono dialogas
3
• Junija Galejeva
Tarp praeities ir ateities
9
• Vytautė Markeliūnienė
Įvairių žanrų sūkuryje
3
• Kronika
Simfoninio dirigavimo studijos
• Kronika
Mokyklai – Vlado Jakubėno vardas
• Gegužės 31–birželio 9
KONCERTAI

Dailė 
• Virginija Januškevičiūtė
Tamsa su jumis
10
• Kristina Stančienė
Nežinoma Lietuvos dailė
• Ignas Kazakevičius
Sparnuoti siluetai
• Kronika
Vaikų kūrybos paroda
• Gegužės 31 - birželio 9
PARODOS

Literatūra 
• Mario Adorf
"Fickaraldo" dienoraštis
• Knygos
Baltymas ar trynys?
• Knygos
Mūsų kieme šiokia tokia nauja tvarkelė
• Kronika
"Poezijos pavasaris" baigėsi
3
• Vertimai
Tadeusz Różewicz
• Gegužės 31–birželio 9
VAKARAI

Teatras 
• Apokaliptinių pojūčių "Revizorius"1
• Gegužės 31–birželio 9
SPEKTAKLIAI
1

Kinas 
• Rūta Birštonaitė
Nulinė planeta
• Tiems, kurie nespardo
 Nauji filmai
Monstrų puota panikos kambaryje
• Festivalis
Auksinė palmės šakelė "Pianistui"
• Gegužės 31 - birželio 9
Savaitės filmai
• Gegužės 31 - birželio 9
KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Meno mecenatas7
• Lietuvos dailininkų sąjunga...
• Lietuvos dailininkų sąjunga...
• Dailės mokykla1

Bibliografija 
• BIBLIOGRAFINĖS žINIOS1

Kinas

Monstrų puota panikos kambaryje

Nauji filmai

[skaityti komentarus]

iliustracija

Marco Forsterio filme "Monstrų puota" (2002, JAV) nėra nei monstrų, nei puotos – tik skurdi Džordžijos valstijos užeiga ir kalėjimo maisto porcija. Tiesa, rasistinė kalėjimo prižiūrėtojų šeima – senelis, tėvas ir sūnus – bent iš pradžių tikrai atrodo monstriškai atbukę. Ir nors visi filmo veikėjai anksčiau ar vėliau atskleidžia savo tamsiąsias puses, filmas visai ne apie ten siautėjančius demonus. "Monstrų puota" – senas angliškas terminas, apibūdinantis paskutinę pasmerktojo myriop naktį. Tačiau ir šis paaiškinimas nedaug tepasako apie filmą. Tai apie ką jis?

Paprastai tariant – apie netikėtai atsiradusį jausmą, kuris, prieštaraudamas herojų nuostatoms ir ligtolinio gyvenimo logikai, susieja baltąjį kalėjimo prižiūrėtoją Henką (Billy Bob Thornton) ir juodaodę padavėją Leticiją (Halle Berry). Tačiau jie nėra apgaubti savo jausmo lyg šydo, atitveriančio nuo išorinio pasaulio, – priešingai, šis braunasi į kadrą rupia kasdienės buities faktūra. Beveik pusę filmo praleidžiame kalėjime, kuriame Henkas ir jo sūnus į egzekuciją palydi nuteistą (kaip vėliau paaiškės) Leticijos vyrą. Dar vienas kalėjimas – Henko namai, kuriuose viešpatauja sumarazmėjęs jo tėvas Bakas (Peter Boyle) invalido vežimėlyje, plūstantis juodaodžius kaimynus ir burnojantis ant "bobiškai silpno" anūko. Neskubrus filmo ritmas slepia netikėtus susidūrimus ir scenarijaus vingius. Tačiau net ir dramatiški įvykiai atskleidžiami neforsuotai – jie įvyksta, ir tiek. Susipykęs su tėvu nusišauna Henko sūnus. Prie kapo duobės paklaustas, kokią Biblijos ištrauką reiktų paskaityti, Henkas atsako, kad labiausiai norėtų išgirsti ant karsto krintančios žemės garsą.

"Monstrų puota" – subtilus pustonių ir taupios vaidybos filmas. Aktoriai meistriškai atskleidžia menkiausius nuotaikos ar situacijos niuansus. Halle Berry "Oskaras" už geriausią moters vaidmenį – tikrai ne "politkorektiškumo" gestas. Aktorė nepaprastai organiškai perteikia jos kuriamo personažo jausmų sumaištį – nuo beviltiško pykčio ant storulio sūnaus, šalto atsisveikinimo su nuteistu vyru iki isteriškos panikos ištikus nelaimei ir tylaus susitaikymo su artimo žmogaus praeitimi. Ne mažiau įspūdinga santūri ir sukaupta Billio Bobo Thorntono vaidyba – nejučiom nusprūdęs ir tuoj pradingęs šypsnys nuolat paniurusiame veide vienintelis parodo, kad gyvenimas be uniformos Henkui priimtinesnis.

Savo mažakalbiškumu šis filmas išsisuka iš bet kokių žodinių pinklių – kad ir bandymo sugundyti žiūrovus apibūdinimu "erotinė drama" lietuviškame filmo tinklapyje. Erotika šio filmo kontekste skamba juokingai – ir mechaniškas mokamas seksas filmo pradžioje, ir desperatiškas Henko ir Leticijos suartėjimas nufilmuoti pabrėžtinai neerotiškai, tarsi juos stebėtų aplink esantys daiktai. Tai, kas tarp jų užsimezga, veikiau primena skaudžioj nevilty gimusį pasitikėjimą – neįsisąmonintą ir kartu nenumaldomą paprasto žmogiško artumo poreikį, kuris sugeba peržengti užgyventą patirtį.

Davido Fincherio "Panikos kambarys" (2002 JAV) irgi neperkrautas dialogais, tačiau čia viešpatauja ne erdvi "Monstrų puotos" tyla, leidžianti stebėti menkiausius jausmų virpesius, o siaubą keliantys ir vis intensyvėjantys veiksmai. Už herojų psichologiją čia ne mažiau svarbios jų fizinės galios (ir negalios), o ypač – visokie intelekto triukai, kuriais su kaupu apdovanota "etatinė" Holivudo intelektualė Jodie Foster (šį kartą vaidinanti išsiskyrusią universiteto dėstytoją). Be abejo, nėra jokios prasmės lyginti šiuos ne tik skirtingos nuotaikos, bet ir žanro filmus. "Panikos kambarys" puikiai atitinka įtempto siužeto trileriams taikomus reikalavimus, o kad Jodie Foster – ryžtinga kovotoja su pabaisomis, galėjome pamatyti dar "Avinėlių tylėjime", pelniusiame aktorei antrąjį "Oskarą" už agentės Klarisės vaidmenį.

Šį kartą tai ne individuali kova akis į akį su žmogėdra, bet motinos ir dukters priešinimasis ginkluotiems plėšikams. Todėl svarbiausias filmo veikėjas yra "panikos kambarys" – ultramoderniai įrengta slaptavietė (storo plieno durys, betono sienos, slapta telefono linija ir sekimo monitoriai, rodantys visus namo užkampius), kur juodvi pasislepia ir kur – likimo ironija! – paslėpti ir plėšikų trokštami ankstesnio šeimininko milijonai.

Nėra prasmės perpasakoti siužeto peripetijas – visi siaubo filmų kūrėjai žino, kad baisiausias – pats siaubo laukimas, nežinomos ir nematomos grėsmės nuojauta. Tikrą siaubą išgyvenau prasidėjus filmo peržiūrai, kai tamsioje salėje netyčia įspyriau ir mirtinai išgąsdinau priešais sėdinčią kolegę, kurios net neįtariau esant – mat atėjo pavėlavusi. Po "realių" išgyvenimų ekrano siaubai jau nebeatrodė tokie kraupūs. Vis dėlto negaliu nepaminėti tikrai meistriškai Foresto Whitakerio suvaidinto apsaugos sistemų meistro Burnahamo, net ir kritinėse situacijose neprarandančio įsilaužėliui lyg ir nederančio žmogiškumo. Spaudžiami aplinkybių aukos ir budeliai kelis kartus keičiasi vietomis, netgi gelbsti vieni kitus. Tokie dramatiški momentai ir yra patys įdomiausi.

Fincheris sugebėjo nepaskandinti filmo kraujo klanuose ir neužmėtyti lavonais – nors ir vieno, ir kito tikrai netrūksta. Tačiau stipriausią įspūdį daro aktorių vaidyba ir maksimaliai panaudotos erdvės – klaustrofobiškas "panikos kambarėlis" kontrastuoja su milžiniškomis XIX a. pastato patalpomis, niūrus namo vidus – su filmo pradžioje ir pabaigoje nušvitusia išorine erdve. Įspūdį dar labiau sustiprina puikiai parinkti kameros rakursai, planų kaita ir apšvietimas.

Ypač gera erdvine įžanga į filmą tapo titrai su aktorių pavardėmis, sukomponuoti kaip milžiniškos reklamos ant dangoraižių. Iš malūnsparnio nufilmuotas įspūdingo stiklinio miesto peizažas ne tik apibrėžė veiksmo vietą, jis savo kone totalitarine didybe dar labiau prislėgė ankštą belangės betono ir plieno slėptuvės erdvę, kurioje rutuliosis beveik visas filmo veiksmas. "Panikos kambary" žaidžiama ne kūnais, o erdve – tuo šis filmas pranoksta daugelį matytų trilerių.

Simonas Ližė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 81 iš 81 
6:27:38 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba