SEPTYNIOS MENO DIENOS

2002-05-31 nr. 524

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Austėja Čepauskaitė
Kitoks kaimas
7

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Smuiko ir fortepijono dialogas
3
• Junija Galejeva
Tarp praeities ir ateities
9
• Vytautė Markeliūnienė
Įvairių žanrų sūkuryje
3
• Kronika
Simfoninio dirigavimo studijos
• Kronika
Mokyklai – Vlado Jakubėno vardas
• Gegužės 31–birželio 9
KONCERTAI

Dailė 
• Virginija Januškevičiūtė
Tamsa su jumis
10
• Kristina Stančienė
Nežinoma Lietuvos dailė
• Ignas Kazakevičius
Sparnuoti siluetai
• Kronika
Vaikų kūrybos paroda
• Gegužės 31 - birželio 9
PARODOS

Literatūra 
• Mario Adorf
"Fickaraldo" dienoraštis
• Knygos
Baltymas ar trynys?
• Knygos
Mūsų kieme šiokia tokia nauja tvarkelė
• Kronika
"Poezijos pavasaris" baigėsi
3
• Vertimai
Tadeusz Różewicz
• Gegužės 31–birželio 9
VAKARAI

Teatras 
 Apokaliptinių pojūčių "Revizorius"1
• Gegužės 31–birželio 9
SPEKTAKLIAI
1

Kinas 
• Rūta Birštonaitė
Nulinė planeta
• Tiems, kurie nespardo
• Nauji filmai
Monstrų puota panikos kambaryje
• Festivalis
Auksinė palmės šakelė "Pianistui"
• Gegužės 31 - birželio 9
Savaitės filmai
• Gegužės 31 - birželio 9
KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• Meno mecenatas7
• Lietuvos dailininkų sąjunga...
• Lietuvos dailininkų sąjunga...
• Dailės mokykla1

Bibliografija 
• BIBLIOGRAFINĖS žINIOS1

Teatras

Apokaliptinių pojūčių "Revizorius"

[skaityti komentarus]

Dar kartą apie Rimo Tumino spektaklį

Režisieriaus Rimo Tumino Maskvos J. Vachtangovo teatre pastatytas Nikolajaus Gogolio "Revizorius", daugumos vietos kritikų sutiktas ypač nepalankiai, po truputį susilaukia ir kitokių vertinimų. Siūlome mūsų tautiečio, teatro istoriko ir kritiko Vido Siliūno nuomonę.

Šis spektaklis atsidūrė ties dviejų tradicijų – ir plačiąja kultūros, ir teatro prasme – sandūra. Viena vertus, tai lietuvių teatro tradicija: pirmą savo pakilimą jis išgyveno XX a. brandaus simbolizmo epochoje ir vėliau, tarybiniais metais dėl savo metaforinės kalbos prasiveržęs į laisvės zoną. Tiosioginė kalba neveikė, veikė aliuzijų sistema, tačiau ji niekada nebuvo sociali, o geriausiuose lietuvių spektakliuose – metaforiškai vaizdinga. Šis metaforinis lietuvių teatro lygmuo nepaprastai stiprus, nes jam įtaką darė simbolistinis palikimas, kuriam genetiškai artimi skirtingų kartų režisieriai. Jonas Vaitkus, Jonas Jurašas, Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas – skirtingo amžiaus ir skirtingo likimo menininkai, tačiau juos vienija ir labiausiai skiria poetinės-metaforinės kalbos sudėtingumas. Kartais prie šios kalbos neįpratusiam žiūrovui ji pernelyg sudėtinga. Geriausi tokio teatro pavyzdžiai remiasi talpiu vaizdingumu, ir tokį vaizdingumą prilyginčiau rusiškajai "Revizoriaus" traktuotės tradicijai – turiu omenyje Vsevolodo Mejerholdo spektaklį, kurį galima vertinti kaip jo kūrybinės biografijos viršūnę. Pateikdamas ne tik Nikolajaus epochos, ne tik gogoliškosios, bet ir Rusijos apskritai įvaizdį, režisierius sukūrė ypač talpų metaforinį spektaklį. Mejerholdo "Revizorius" tapo pranašišku ne tik buvusios, bet ir būsimos Rusijos paveikslu, o pats režisierius juo tarsi nuspėjo savo likimą. Pavadinčiau šį spektaklį "prisiminimais apie ateitį", apie Rusiją su jos siaubingu, žudančiu katastrofiškumu, kuris katastrofa tapo ir pačiam Mejerholdui. Neatsitiktinai spektaklis buvo toks gąsdinantis, jame buvo linksminamasi ir tyčiojamasi, tačiau juoko ten buvo mažai. Kaip ir dabartiniame Tumino spektaklyje, kur šmaikščios scenos, pavyzdžiui, kai Gorodničius gulasi prie Chlestakovo kojų, susipina su dramatiškomis arba net tragiškomis. Tuo šis "Revizorius" primena Mejerholdo – su nervingai ir baugščiai plazdančiomis žvakėmis, degėsių dūmais, fatališku varpų gaudesiu pabaigoje.

Religijos tema Tumino spektaklyje suvokiama kaip atpildo tema – besisukanti ir visus savo kelyje nušluojanti cerkvė; tikėjimas – kaip atpildas už netikėjimą arba tikėjimą netikrais fantomais. Kokioje erdvėje kuriamas Tumino spektaklis? Žinoma, fantasmagorinėje, vaizduotės erdvėje. Visa ši istorija yra kaip vaizduotės žaismas. Atrodo, kad psichologija lemia aplinkybes, psichika yra pirminė, o materija – antrinė. Tai spektaklis apie fantomų gyvenimą, ir Chlestakovas, be abejo, – fantomas. Viskas remiasi apgaule, saviapgaule, šmėklišką, netikra egzistencija; kaip pasakytų vokiečių egzistencialistai, – "netikru būties būdu". Tokiu netikru, kad daiktiška ištirpsta it sapne. Ir čia, anot Pasternako, "įvaizdis įeina į įvaizdį, ir daiktas kerta daiktą", – materialiame pasaulyje tai sunkiai įsivaizduojama, o šiame sapnų – įmanoma. Todėl Tumino spektaklyje nėra nei pirmos, nei paskutinės Gogolio replikos – tai natūralu, nes revizoriaus fantomas gyvena amžinai, ir nesvarbu, kad iš pradžių jis netikras, o pabaigoje – tikras: visi jie vienodai netikri ir vienodai tikri, kaip ir apskritai visas šis gyvenimas. Tai rusų gyvenimas, sutirštintas iki fantasmagorijos. Tai gogoliškoji tradicija. Kartais Tuminas beveik kaltinamas rusofobija – pasakykite apie tai islandui, gyvenančiam šalyje, kurioje Tuminas pastatė "Žuvėdrą", "Tris seseris" ir "Vyšnių sodą" ir kurioje jis priimamas kaip pats karščiausias rusų kultūros patriotas, jos propaguotojas ir žynys. Tik dėl didžiulės meilės rusų kultūrai, tokiai skirtingai – nuo Gogolio iki Čechovo, galima nuolat grįžti, kaip tai daro Tuminas, prie rusų klasikos ir Lietuvoje, ir svetur.

"Revizorius" įdomus ne tuo, kuo jis panašus į Nekrošiaus spektaklius, bet tuo, kuo panašus į Rusiją. Dar viena rusiška tema – "mažo žmogaus" tema. Tiesa, "mažas žmogus" čia nesukelia sentimentalaus požiūrio. "Mažas žmogus" Chlestakovas taip iš tikrųjų ir neįsigyvena į viršininko vaidmenį, toks šis svetimas jo prigimčiai, o prigimtis save išduoda. Net Gorodničius kažkuo yra "mažas žmogus" – nelaimingas, nes suvokia gyvenimo iškreiptumą, liūdną realybę, pasislėpusią už hiperrealizmo ar siurrealizmo, nesvarbu, kaip pavadinsi. Simpatiškas ir kenčiantis Sergejaus Makoveckio Gorodničius nervingai ir liguistai išgyvena save kaip neatskiriamą sistemos dalį – ji jį pagimdė, ji jį gali ir sunaikinti. Jos valdžia pateikiama sinchroniškais, baletiškai tiksliais valdininkų judesiais – valdininkai panašūs į prisuktas figūrėles, visiškai paklūstančias prisukimo mechanizmui. Nuo šios valdžios ir norisi bėgti į sapną, tačiau proto sapnas kuria gojiškas pabaisas. Mes kažkuo artimi Ispanijai, į Centrinę Europą beveik nepanašūs – turime savo iki ašarų artimus fantomus, kurie sunkiai mus palieka, nes – ir Čechovas buvo teisus – po lašą turime sunkti iš savęs vergą. Proto sapnas – ir vergiško lemenimo didybė, o ji, kaip ir baimė, – taip pat dalis tos rusiškosios Gogolio interpretacijos, kuri į vieną gretą leidžia statyti ne tik Mejerholdo "Revizorių", bet ir Efroso "Vedybas", kur siaubinga klaikuma driekiasi viršum visų ir viską ženklina ši klaikuma ir smaugianti baimė. Ir Tumino spektaklyje beveik viskas paženklinta baimės kvaišulio, yra nešvarios sielos ir nuodėmingo gyvenimo nelaisvėje. Todėl cerkvė, šventykla čia suvokiama kaip atpildas už mūsų nuodėmingą buitį ir nuodėmingą būtį. Juoko intonacijas čia nuolat keičia beveik apokaliptinės, šias vėl keičia juoko – šitaip atsiskleidžia nenutrūkstantis, dinamiškas, gyvas spektaklio gyvenimas, o herojai tampa nevykę, absurdiški, baisūs vienu metu, ypač tada, kai Gorodničius mojuoja savo kardu stovėdamas ant lentos, atrodančios kaip pasviręs tiltelis, arba kai plaukiama kvailių laivu. Nepaisant šio apokaliptiškumo, spektaklyje jaučiamas širdį graužiantis ilgesys... Pasakyčiau: "istorija ilgesingai atsisveikina su savo praeitimi" – ne tik juokaudama, bet ir ilgėdamasi. Bet tai ne ilgesys dėl praeities, o praeities ilgesys. Ilgesys, kuris bando mus pavyti, o spektaklis buvo statomas todėl, kad taip neįvyktų.

Parengė Rasa Vasinauskaitė

 

Skaitytojų vertinimai


3631. ric :-) 2004-06-28 16:45
sis spektaklis mano megstamiausias jau kelelta metu... geresnes vaidybos nesu macius.. rezirsura irgi puiki;]

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 81 iš 81 
6:27:13 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba