SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-09-19 nr. 581

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Birutė Pankūnaitė
Milesas Davisas ir kiti
4

Muzika 
• Siūlo koncertų įvairovę1
• Beata Leščinska
Malonūs sezono pradžios netikėtumai
5
• Rūta Šalnaitė
Ilgai laukta premjera pernoko
• Skirmantė Valiulytė
Muzikinis ekskursas Amerikos link
• Operos ir baleto teatras tapo "Opera Europa" asociacijos nare
• KONCERTAI

Dailė 
• Menininkas be pavardės2
• Živilė Ambrasaitė
Šechina
• Agnė Narušytė
Žiaurus švelnumas
• PARODOS

Literatūra 
• Šarūnas Monkevičius
Kaip suprasti medijas
6
• Benediktas Januševičius
Poezija
6
• VAKARAI

Teatras 
• "Vaidiname… Šilerį" Rygoje1
• "Geriau nekalbėti" Vilniaus geto teatre1
• www.prisilietimas.net2
• Išėjo... Neatsisveikino
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Dziga Vertovas - žmogus su kino kamera1
• Patriotų žaidimai5
• Jono Griciaus retrospektyva "Skalvijos" kino centre
• Savaitės filmai2
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• www.skaityk.lt
• Tolerancijos centras, Vilnius, Naugarduko 10/2, 2003 rugsėjo 22 d., pirmadienis, 9-18 val.
Tarptautinė konferencija "Litvakai ir jų pasaulis"

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Kinas

Dziga Vertovas - žmogus su kino kamera

Batsiuviai ir tikrasis kinas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Dziga Vertov

Rugsėjo 21 d. Kongresų rūmuose britų muzikinė grupė "The Cinematic Orchestra" gyvai įgarsins 1929 m. Dzigos Vertovo sukurtą dokumentinį filmą "Žmogus su kino kamera" ("Čelovek s kinoaparatom").

Dziga Vertovas (tikroji pavardė Denisas Kaufmanas) gimė 1896 m. Balstogėje. Jis mokėsi Psichoneurologijos institute ir Maskvos universitete. Iškart po Spalio perversmo ėmė vadovauti Maskvos kino komiteto kronikos skyriui. 1918 m. jis jau vadovauja fronto kino operatoriams, dalyvauja agitacinių traukinių reisuose, sudarinėja ir montuoja aktualiems įvykiams skirtą kino žurnalą "Kino savaitė" ("Kinonedelia"). Pirmieji Vertovo dokumentiniai filmai buvo skirti pilietiniam karui. 1922 m. Vertovo iniciatyva pradedamas leisti kino žurnalas "Kino tiesa" ("Kinopravda"). Nuo šiol Vertovo kelias susijęs su naujų filmavimo ir montažo, nufilmuotos medžiagos organizavimo būdų paieškomis. Kiekvienas "Kino tiesos" (1922-1924) numeris buvo vis kitokio meninio sprendimo, atsižvelgiant į įvykius, apie kuriuos pasakojo. Vertovas tiesiog kūrė naują meno rūšį. Visa tai jis pagrindė ir teoriškai, spausdindamas straipsnius ("Mes", "Jis ir aš", "Kinokai. Perversmas", "Kino akis"), kuriuose buvo akivaizdi "Proletkulto" ir "Lefo" estetinių teorijų įtaka. Savo straipsniuose manifestuose Vertovas neigė menininko teisę į prasimanymą ir fantazijas. Svarbiausias kino tikslas jam buvo dokumentuoti tikrovę. Todėl kino kamerų "akį" jis laikė vienintele, sugebančia tai atlikti. Vertovas nuoširdžiai tikėjo, kad menas turi tarnauti revoliucinių idėjų propagandai, tačiau tai netrukdė jam eksperimentuoti ir su vaizdu, ir su montažu, ir su titrais. Šie eksperimentai labiausiai atsispindi Vertovo filmuose "Kino-glaz" (1924), "Vienuoliktasis" ("Odinnadcatyj", 1928) ir "Žmogus su kino kamera". Prie geriausių jo filmų priskiriami "Žygiuokit, Tarybos!" ("Šagai, Sovet!"), "Šeštoji pasaulio dalis" ("Šestaja častj mira"), "Donbaso simfonija" (1930), "Trys dainos apie Leniną" (1934).

4-ajame dešimtmetyje Vertovas apkaltinamas formalizmu, nušalinamas nuo kino kūrimo. Paskutiniais gyvenimo metais (mirė 1954) jis dirbo dokumentinių filmų studijoje - atstumtas ir užmirštas.

Vertovas buvo vienas nuosekliausių kino avangardistų. Jo teorijos ir filmai iki šiol daro įtaką kino procesui. Sergejus Eizenšteinas nemėgo Vertovo, bet mokėsi iš jo filmų. 6-ajame dešimtmetyje atsiradusios ir dokumentinį kiną atnaujinusios "Cinéma-véritč" ("Kino tiesa") kūrėjai savo mokytoju laikė Vertovą, 1968-ųjų revoliucijos idėjas turėjo atskleisti Jeano-Luco Godard’o "Dzigos Vertovo studija". Apie jo montažo įtaką videoklipo estetikai galima būtų prirašyti tomus.

Neseniai Jevgenijus Cymbalas sukūrė dokumentinį filmą apie tris brolius Kaufmanus. Michailas Kaufmanas bendradarbiavo su Dziga Vertovu ilgai, jis - vienas "Žmogaus su kino kamera" herojų ir pagrindinis operatorius. Borisas Kaufmanas 1927 m. emigravo iš Sovietų Sąjungos. Jis filmavo kitą etapinį avangardinį kino istorijos filmą - Jeano Vigo "Apie Nicą" ir buvo vienas "Atalantos" operatorių. 1942-aisiais Borisas Kaufmanas įsikūrė JAV ir dirbo Holivude.

Pateikiame skaitytojų dėmesiui Dzigos Vertovo tekstų fragmentus, atskleidžiančius Vertovo dokumentinio kino sampratą.

"Žmogus su kino kamera"

Darbas prie filmo "Žmogus su kino kamera" pareikalavo didesnės mobilizacijos nei ankstesni "kinoko" darbai. Tai galima paaiškinti didesniu stebimų vietovių skaičiumi, sudėtingesniu filmavo organizavimu ir techninėmis sąlygomis filmavimo metu. Tačiau ypatingą įtampą sukėlė montažiniai eksperimentai. Jie vyko be galo…

"Žmogus su kino kamera" - tai aiškus atradimų filmas. Jis akivaizdžiai priešinosi kino platintojų skelbiamam šūkiui: "Kuo schematiškiau, tuo geriau". Būtent šis šūkis neleidžia mums, "Žmogaus su kino kamera" kūrėjams, galvoti apie poilsį, nepaisant milžiniško nuovargio. (...)

Charkove manęs paklausė: "Esate patetiškų užrašų šalininkas… ir staiga - "Žmogus su kino kamera" - filmas be žodžių, be užrašų". Atsakiau: "Nesu nei patetiškų užrašų, nei užrašų apskritai šalininkas - tai kai kurių kritikų prasimanymas!"

Iš esmės, išsižadėjusi kino paviljono, dekoracijų ir literatūrinio scenarijaus, "kinokų" grupė ėmėsi kovos už galutinį kino kalbos išvalymą, už visišką jos atskyrimą nuo teatro ir literatūros. "Šeštojoje pasaulio dalyje" net išėmėme užrašus į filmo skliaustus ir sudėjome juos į kontrapunktinę žodžio - radijo - temą.

Toliau: "Tikrame kino kūrinyje ("Vienuoliktasis" yra būtent toks) užrašų svarba ir praktinė reikšmė yra panašūs į citatą apie auksą iš "Timono Atėniečio" Karlo Markso "Kapitale". Tiesą sakant, didžioji dauguma užrašų iš tikrųjų yra citatos, kurios, pvz., maketuojant knygą, galėtų atsidurti už teksto" ("Kinofront", 1928, Nr. 2).

Tai, kad "Žmoguje su kino kamera" nėra užrašų, - joks netikėtumas. Jis kyla iš visų ankstesnių "kinokų" eksperimentų.

Filmas "Žmogus su kino kamera" yra ne tik praktinis, bet ir teorinis ekrano diskursas. Matyt, todėl diskusijos apie šį filmą Charkove ir Kijeve tarp įvairių vadinamojo "meno" krypčių atstovų buvo tokios karštos. Beje, tie ginčai vyko vienu metu įvairiuose lygmenyse. Vieni sakė, kad "Žmogus su kino kamera" yra vizualinės muzikos, vizualinio koncerto bandymas. Kiti filmą analizavo aukštosios montažo matematikos požiūriu. Dar kiti teigė, kad tai - ne "gyvenimas, koks jis yra", o gyvenimas, kokio jie taip nemato.

Tačiau filmas yra tik kino juostoje įamžintų faktų suma, arba, jei norite, - ne tik suma, bet ir faktų "aukštoji matematika". Kiekvienas dėmuo - tai atskiras mažytis dokumentas. Dokumentai jungiami vienas su kitu taip, kad, viena vertus, filme liktų tik tos montažinės sandūros, kurios siejasi su vizualinėmis, kita vertus, kad tos sandūros "įvyktų" be užrašų pagalbos, pagaliau trečia, kad visos tos sandūros būtų organiška, neišardoma visuma.

iliustracija
"Žmogus su kino kamera"

Šis sudėtingas eksperimentas pirmiausia išlaisvina mus nuo teatro ir literatūros globos ir pastato akis į akį su šimtaprocentiniu kinematografu. Antra, kino kamera ginkluotos akies ("kino oko") pamatytas "gyvenimas, koks jis yra", griežtai supriešinamas su netobulos žmogaus akies matomu "gyvenimu, koks jis yra".

1928

Apie nevaidybinio kinematografo reikšmę

Nors gana ilgai egzistuoja "kinematografo" sąvoka, nors pagaminta daug dramų - psichologinių, pseudobuitinių, pseudoistorinių ir kriminalinių, nors turime daug kino salių, mes manome, kad kinematografas tikrąja to žodžio prasme neegzistuoja, o jo pagrindiniai uždaviniai nebuvo suprasti.(...)

Kokia iš tikrųjų yra esmė?

Esmė ta, kad kinematografas įėjo į ne tą kelią ir iki šiol lieka jame.

Vakarykštis ir šiuolaikinis kino menas - tai tik komercinė veikla. Kinematografo raidos kelius grindė tik pelnas. Tad nieko keista, kad plati filmų - romanų, meilės romanų ir detektyvinių leidinių iliustracijų - apyvarta apakino prodiuserius ir visiškai juos užvaldė.

Kiekvienas filmas - tai tik literatūrinis skeletas, aptrauktas kino oda.

Geriausiu atveju po oda (pvz., užsienietiškuose hituose) kaupiasi kino lašiniai ir kino mėsa. Tačiau kino kaulų nematyti niekur. Mūsų kinas - tai tik "muilo burbulas" ant literato žąsies plunksnos.

Trumpai tariant, kino meno nėra. Vietoj to yra kino iliustracijos koegzistencija su teatru, literatūra, muzika, su viskuo, kas tik įmanoma, už kiek ir kur tiktai įmanoma.

Norėčiau būti gerai suprastas. Iš visos širdies sveikinsime kino panaudojimą įvairiausiose žmonių žinių srityse. Tačiau mes manome, kad šios kino galimybės yra šalutinės, iliustracinės funkcijos. Mes nė akimirką nepamirštame, kad stalas daromas iš medžio, o ne iš lako, kuriuo padengiamas. Gerai žinome, kad batai siuvami iš odos, o ne iš spindesį jiems suteikiančio batų tepalo.

Bėda būtent ta, kad iki šiol klaidingai savo uždaviniu laikote valyti kino tepalu kieno nors literatūrinius batelius (kalbant apie hitus, tai prancūziškus aukštakulnius).

Ne taip seniai, kai buvo rodoma septynioliktoji "Kinopravda", vienas kinematografininkas pareiškė: "Tai skandalas, jūs - batsiuviai, o ne kinematografininkai". Netoliese stovėjęs konstruktyvistas Aleksejus Ganas tiksliai atsakė: "Daugiau tokių batsiuvių, ir viskas bus gerai".

"Kinopravdos" autoriaus vardu turiu garbės pareikšti, kad man labai malonu girdėti, jog esu be jokių išlygų pripažintas pirmuoju rusų kinematografo batsiuviu.

Tai geriau už "rusų kinematografijos menininką".

Geriau už "vaidybinių filmų režisierių".

Velniop batų tepalą. Velniop spindinčius batelius. Duokite odinę avalynę. Imkite pavyzdį iš pirmųjų rusų kino batsiuvių - iš kinokų.

Mes, kino batsiuviai, kreipiamės į jus - batų valytojus: mes nepripažįstame jūsų pirmenybės kuriant kino kūrinius. Jei apskritai galima pirmenybę laikyti privilegija, ji visiškai priklauso būtent mums.

Tas nedaug, ką mes faktiškai padarėme, reiškia daug daugiau, nei jūsų ilgametis nieko.

Mes pirmieji plikomis rankomis pradėjome kurti kino kūrinius - gal negrabius, gal kreivus, be polėkio, gal su tam tikrais trūkumais, tačiau reikalingus, būtinus, besikreipiančius į gyvenimą ir gyvenimo pareikalautus.

Kino kūrinį mes apibrėžiame dviem žodžiais: montažinis "matau".

Kino kūrinys - tai visai uždaras tobulo, subtilaus ir visų egzistuojančių optikos instrumentų, bet pirmiausia - erdvėje ir laike eksperimentuojančios kameros, pagilinto matymo etiudas.

Matymo laukas - gyvenimas,

montažinės konstrukcijos medžiaga - gyvenimas;

dekoracijos - gyvenimas;

aktoriai - gyvenimas.

Žinoma, nedraudžiame ir negalime uždrausti dailininkams tapyti paveikslus, kompozitoriams - kurti melodijas, o poetams - rašyti damoms eiles. Tegu žaidžia…

Tačiau visa tai - žaisliukai (net ir padaryti talentingai), o ne kūriniai.

Vienas pagrindinių mums metamų priekaištų - tai, kad masės mūsų nesupranta.

Tarkime, kad kai kurie mūsų kūriniai yra sunkiai suprantami. Tačiau ar tai turi reikšti, kad mes neturėtume imtis jokio rimto darbo, jokio eksperimento?

Jeigu masėms reikia lengvų agitacinių brošiūrų, ar tai reiškia, kad jiems nereikalingi rimti Engelso, Lenino straipsniai?.. Gali būti, kad šiandien tarp jūsų atsiras rusų kinematografo Leninas, o jūs jam neleisite dirbti, nes jo kūriniai bus nauji ir nesuprantami.

Tačiau mūsų darbų klausimas atrodo kitaip. Iš esmės mes nepadarėme nieko, kas būtų mažiau suprantama masėms nei kokia nors kita drama. Atvirkščiai, nutiesdami akivaizdų vizualinį ryšį tarp temų, mes ryškiai sumažinome užrašų reikšmę ir kartu priartinome kino ekraną pusiauanalfabetams, o tai šiuo metu yra itin svarbu.

Darbininkai ir valstiečiai pasirodė daug supratingesni už savo neprašytas literatūrines aukles ir žindyves.

Taigi išryškėjo du kraštutiniai požiūriai.

Pirmasis - kinokų, kurie sau iškėlė uždavinį organizuoti tikrą gyvenimą.

Kitas - besiremiantis agitacine-vaidybine drama su išgyvenimais ir nuotykiais.

Visi valstybiniai ir privatūs kapitalai, visos techninės ir materialios priemonės buvo neteisingai mestos ant kitos, "agitacinės-vaidybinės" svarstyklių lėkštės.

Tačiau mes, kaip ir seniau, griebiamės darbo plikomis rankomis ir tikėdami laukiame savo eilės, kad galėtume užvaldyti gamybą ir nugalėti.

1923

Parengė Živilė Pipinytė

 

Skaitytojų vertinimai


15985. Asta :-) 2011-02-21 20:06
perskai2iau straipsn5 ir susinervinau :D kokius kvailus filmus žiūriu. ir kaip man gaila kad Lietuvos antras kanalas nebeprieinamas kiekvienam nemokamai... kur daugiausiai dokumentikos galėjau rasti. O pats autoriaus filmas yra tikrai geras ir įdomus - ypač tiems, kurie pratę prie melodramų :) reikia kino-šoko sveikai gyvensenai palaikyti :)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 77 iš 77 
6:26:37 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba