SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-09-19 nr. 581

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Birutė Pankūnaitė
Milesas Davisas ir kiti
4

Muzika 
• Siūlo koncertų įvairovę1
• Beata Leščinska
Malonūs sezono pradžios netikėtumai
5
• Rūta Šalnaitė
Ilgai laukta premjera pernoko
• Skirmantė Valiulytė
Muzikinis ekskursas Amerikos link
• Operos ir baleto teatras tapo "Opera Europa" asociacijos nare
• KONCERTAI

Dailė 
 Menininkas be pavardės2
• Živilė Ambrasaitė
Šechina
• Agnė Narušytė
Žiaurus švelnumas
• PARODOS

Literatūra 
• Šarūnas Monkevičius
Kaip suprasti medijas
6
• Benediktas Januševičius
Poezija
6
• VAKARAI

Teatras 
• "Vaidiname… Šilerį" Rygoje1
• "Geriau nekalbėti" Vilniaus geto teatre1
• www.prisilietimas.net2
• Išėjo... Neatsisveikino
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Dziga Vertovas - žmogus su kino kamera1
• Patriotų žaidimai5
• Jono Griciaus retrospektyva "Skalvijos" kino centre
• Savaitės filmai2
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• www.skaityk.lt
• Tolerancijos centras, Vilnius, Naugarduko 10/2, 2003 rugsėjo 22 d., pirmadienis, 9-18 val.
Tarptautinė konferencija "Litvakai ir jų pasaulis"

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Dailė

Menininkas be pavardės

Pokalbis su dailininku Pranu Gailiumi

[skaityti komentarus]

iliustracija
Iš "Antrosios lietuviškos siuitos"

1928 m. Mažeikiuose gimęs, nuo 1945 m. Prancūzijoje gyvenantis dailininkas Pranas Gailius sakosi iš visų Prancūzijoje įsikūrusių Lietuvos menininkų besiskiriantis tuo, kad yra grynai prancūzų kultūros augintinis - mat menus pradėjo studijuoti tik atvykęs čia. Tapybos Pranas Gailius mokėsi pas garsų prancūzų dailininką Fernand’ą Léger, vėliau studijavo litografiją Paryžiuje, Nacionalinėje dailiųjų menų mokykloje. Apie menus ir kultūrą mėgstančiam kalbėti Pranui Gailiui būdingas humoro jausmas - anot jo, kad ir seniai išvykęs iš Lietuvos, jis nepraradęs žemaitiškų klumpių juoko. Kad ir kaip paradoksalu, Prancūzijoje ir kitose Europos šalyse, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Japonijoje daugybę parodų surengusio Prano Gailiaus kūryba, kurioje daug lietuviškos tematikos kūrinių, dar beveik visiškai nepažįstama Lietuvoje - tik dabar pradedama kalbėti apie galimybę surengti didelę jo retrospektyvą Vilniuje.

Valdas Papievis: Kaip jautiesi, kai iš Lietuvos provincijos, nė karto nebuvęs jokiame didesniame mieste, išskyrus Mažeikius, atsidūrei užsienyje?

Pranas Gailius: Man buvo svarbiausia užmiršti ešerio virpėjimą Ventoj, krūmus ir šešėlius per pietus, saulę ir taką, kai eini basom kojom. Tai buvo skaudžiausia ir svarbiausia, tam prireikė daugiausia laiko. Paskui buvo svarbu nebesijaudinti dėl slieko ateities. Kai ant meškerės kabliuko užveri ir kai jis pradeda rangytis į visas puses. O trečias dalykas - ateitis. Reikėjo ją atstumti, atstumti, atstumti - aš vis dar ją tebestumiu.

V. P.: Kodėl norėjosi ją atstumti?

P. G.: Nežinau. Bet prisimenu, kad ją stūmiau, ant trečio svarbaus taško atsistojęs kaip ant salos. Aš ją stūmiau, stūmiau ir dar stumiu. Todėl pavėluotai visur ir ateinu.

V. P.: Kaip prasidėjo tavo kūryba?

P. G.: Esu toks menininkas, kurio dailės pradžios negali nustatyti. Manau, kad esu tęsinys. Gal pradėjau kurti tada, kai pirmą kartą išgirdau poeziją. Iki tol buvau be akių ir ausų. Ir staiga pajutau, kad jas turiu. Tai buvo labai svarbus dalykas - kaip ir visi svarbūs dalykai, visai nepanašūs į svarbų dalyką. Man draugas skaitydavo poeziją, o aš jo klausiausi, bet jis niekuomet negalėjo įsivaizduoti, kaip aš jo klausausi! Jis skaitė ir savo eilėraščius, ir kitų - Bernardo Brazdžionio, Maironio. Man atrodo, čia ir buvo pradžia. O kita pradžia buvo kitokioje situacijoje, gerokai dramatiškesnėje. Ji susijusi su požiūriu, kaip aš reaguoju į karjerą, į pasisekimą ir panašius dalykus. Tai buvo momentas, kai susiformavo mano atsainumas pasisekimui, karjerai, kuris tebėra ligi šiol. Žinau, kur, kada tai atsitiko. Žinau net vietą ir valandą. Matau kaip filme.

V. P.: Garbės, pasisekimo tau nereikia?

P. G.: Ne tiek nereikia, kiek aš to neieškau, nesiekiu.

V. P.: O tu pats rašei poeziją?

P. G.: Taip, kai mokiausi gimnazijoj, rašiau. Dar ir dabar išlikęs anų laikų entuziazmas. Kai grįždavau iš gimnazijos, viską numesdavau ir skaitydavau poeziją. O po daugybės metų Los Andžele sutikau Brazdžionį, buvo labai smagu...

V. P.: O kaip nuo poezijos perėjai prie tapybos?

P. G.: Manau, kad poetas yra kalbos, tam tikros vietos išraiška. Bet aš atsidūriau ten, kur poetų niekas nesiklausė. Gal aš ir pats nebuvau tikras poetas, gal tai buvo tik akimirkos aistra. Ir aš puoliau prie meno, svajojau apie architektūrą, atsidūriau Meno mokykloj. Sakiau sau, čia nėra problemų, visi mane supras - gera, kai gali išreikšti save. Strasbūre vaikščiodavau palei kanaląir galvojau: aš galiu bandyti išreikšti tą grožį. Aš galiu juo pasidalyti. Toks žmogus, kuris kaip aš dirba vienas, kuriam reikalinga vienatvė, visada nori pasidalyti. Obelis augina obuolius. Kad ir kas bebūtų: ligos, karas, obelis augina obuolius. Gali juos valgyti, obuolienę virti, gal net ir degtinę iš jų išvaryti. Bet gali juos palikti ant žemės, ir tegul jie pūva. Mano santykis su menu yra toks pat. Obelis augina obuolius, aš kuriu meną. Kada prasidėjo, kur prasidėjo, ką aš žinau? Ir iš tikrųjų, išalkęs žmogus eina ir randa obuolį. Aha! Aš esu kentęs alkį ir žinau, ką reiškia rankoje turėti obuolį. Menas turi sotinti. Sotinti dvasią. Žmonės dažnai nesupranta, kad savo dvasią maitina mėšlu. Dažniausiai. Taip yra, ar ne? Todėl ir sakau - sotinti. Turi suprasti, kad sotini dvasią. Ar medis augina supuvusį obuolį? Ar dailininkas gali daryti ką nors sušikta - jeigu jis yra tikras dailininkas? Ne, neįmanoma.

V. P.: Ir kokie buvo tavo pirmieji darbai?

P. G.: Paišydavau mergaites, kurias atsivesdavau namo. Paišydavau draugų portretus. Valgydavau tokioj katalikų studentų valgykloj, kartais neturėdavau talonų. Sakydavau kuriam nors draugui: aš nupiešiu tavo portretą, duok man taloną. Paskui jis ateina pas mane, nori, kad uždėčiau dažų, tai aš paprašau jau visos dešimties. Taip pradėjau uždirbti pinigų beveik iškart, kai ėmiau save laikyti menininku. Mažai, bet vis tiek… Aš visą gyvenimą uždirbau mažai pinigų. Ir visą laiką gyvenau tik iš kūrybos. Nieko kita nedirbau. Užsidirbdavau iš meno. Bet tik pragyvenimui. Negalėjau susikrauti turto. Gyvenu tikrai kaip žvirblis. Žvirblis gi neturi, ką nešti į banką. Bet jis vis tiek ir lesa, ir peri, ir čiulba, ar ne?

V. P.: O kaip nuo figūratyvaus meno perėjai prie abstrakcijos?

P. G.: Šeštuoju ir septintuoju dešimtmečiais menas Paryžiuje buvo pasidalijęs į dvi dalis - figūratyvų ir abstraktų. Į abstrakcionistus niekada nebuvau įsirašęs kaip į partiją. Tapiau moterį, su kuria gyvenau, tapiau tuščią butelį, kitką. Bet prieini tokį momentą, kai pradedi suprast savo amatą, pradedi jausti kaip žmogų, kaip draugą, kaip moterį, su kuria gyveni. Iš pradžių darai, ką gali. Bet kuo giliau eini, kuo geriau pažįsti tapybą, tuo vis labiau fatališkai tolsti nuo kopijavimo, nuo daiktiškumo. Tai nereiškia, kad tu jį apleidi, bet atsiranda distancija, kadangi pajunti elementus, kurie formuoja pačią tapybos medžiagą. Pradedi suprasti, kad jeigu tapai iš lėto, o po to staiga pagreitini, visa tai turi prasmę. Supranti, kad tapyboje egzistuoja ir laiko matas. Ir kad linija egzistuoja ne tik tada, kai, sakykim, pieši profilį, bet kad ji gali išreikšti tavo jausmą arba norą. Kai supranti tokius dalykus, pradedi organizuoti tuos elementus. Tada žmonės sako, kad pasidarei abstraktus. Kodėl gi ne? Tegul būsiu abstraktus. Bet niekas man negali uždrausti tapyti taip, kaip aš matau.

iliustracija
Iš "91-os Dovydo psalmės"

Man buvo labai svarbus ir vienas išvažiavimas pas draugą į kaimą. Nuolat gyvenau Paryžiuje, niekur nebuvau išvažiavęs atostogų. O aš gi esu kaimo, gamtos žmogus, visą savo jaunystę praleidau gamtoj. Kai tik buvo galima, nardžiau, kai buvo galima - čiuožinėjau... Esu gamtoj gimęs ir augęs - jos man labai trūko. Staiga draugas išsivežė mane į kaimą, ir čia tarsi atsivėriau. Kaip namas su uždarytom durim, langinėm - ir tu staiga viską atidarai. Aš išsivaliau.

Į abstrakciją mane pastūmėjo gamta. Aš vis tiek esu kaip mūsų ūkininkai, gal dar prieškariniai, kurie nežiūrėjo į peizažą. Aišku, žiūrėjo, bet jie jautė, kad jau pradės šalti, galbūt rytoj ar ateinančią savaitę, o paskui jie jautė pavasarį, jie žiūrėjo į gyvulius, į gamtą - yra toks elementų sąryšis... Ir aš taip jaučiau gamtą, niekada nenorėjau jos kopijuoti. Prisimenu, mane kviesdavo: o, ateikit pas mus, čia labai gražus vaizdas. Vaizdas tikrai gražus, bet kaip dailininkas aš nesu vaizdo žmogus. Esu energijų perteikėjas. Esu kryžkelėj, ten, kur kas nors susikerta.

Man svarbu, kad tai, ką padarau, būtų kaip ką tik iš pečiaus ištrauktas bulvių plokštainis: jis kvepia, ir tu nori jį valgyti. Ar galima sakyti, kad plokštainis gyvas? Man jis, vos išimtas iš pečiaus, būdavo gyvas. Ir aš noriu jausti, kad mano menas yra gyvas. Kad užmynęs ant jo pajustum, jog kažkas juda. O ar jis kam patinka - tai jau antraeilis dalykas.

Grožis man yra labai svarbu. Toks dekoratyvinis noras būti gražiam. Tapyba nori būti graži. Kaip moteris. Ir reikia jai duoti kaip galima daugiau grožio. Kartais pavyksta.

V. P.: Padarei daug darbų, kuriuos vadini "jautriais paviršiais". Tapyba tau - jautrus paviršius?

P. G.: Kartą manęs paklausė, kas yra jautrus paviršius. Atsakiau, kad tai esu aš. Ir iš tikrųjų visa tapyba yra jautrus paviršius. Kartais jis gali būti kaip žaizda. Gali būti kas nors labai jaudinančio. Gali būti viskas. Pirmą "jautrų paviršių" esu padaręs prieš kokius keturiasdešimt metų. Bet ir visus mano tapybos darbus galima pavadinti "jautriais paviršiais".

Kartais jų būna specifiškesnių. Kaip "91-oji Dovydo psalmė", visas šis ciklas maitintas tos pačios psalmės. Esu padaręs ir sielrankščių seriją. Surengiau parodą Čikagos lietuviams, ir jie buvo nelabai patenkinti - žinai, kodėl? Jie būtų norėję, kad būčiau atvežęs daugiau lyriškų abstrakcijų, kurias pavadinau "Šešėlio aukštume". Sielrankščiai... žinai, staiga aš prisiminiau tuos rankšluosčius kaime, tokius ilgus, su raštais. "Sielrankščiai" labai artimi mano pirmai "Lietuviškai siuitai". Ji man labai svarbi. Tada norėjau tapyboje panaudoti tai, ką Stravinskis, Bartokas yra panaudoję muzikoje - folklorą. Pamaniau, kodėl tapyboje negalima būtų padaryti ko nors panašaus? Man Žibuntas Mikšys padovanojo vieną lietuvių architektūros knygą. Ir aš pradėjau įsižiūrėti: išraižytos durys, langai... Ta knyga man labai padėjo. Kaip tik tada aš suradau ir Oskaro Milašiaus lietuvių liaudies dainų vertimą. Kaip tik tada, kai norėjau padaryti ne lietuvių liaudiško meno kopijas, o asmeninę išraišką. Ir aš kibau į tas lietuvių liaudies dainas! Ir man pavyko padaryti tą knygą - ji man labai svarbi, ją pavadinčiau pamatine. Keletas žmonių net pasakė, kad tai - išrastas liaudiškumas. Ir visoj mano tapyboj tai lieka. Aš vis noriu, kad būtų kaip lietuvių bobučių išausti marškiniai, man vis rūpi įpinti kokį nors raštą... Yra kažkas nepaprasta jausti, kad esi pasilikęs taip arti... Ir tas mano potraukis purvui. Vienu metu aš taip "purviškai" dirbau, kad spalvos net negalėjo prasimušti pro tą purvą. Aš esu tiek braidęs po purvą - kai eidavau į mokyklą. Tapyboje labai mėgstu tą purvą, kuris skaldosi, storas jo sluoksnis pradeda sproginėt. Kai padarai paveikslą, po trijų dienų jau pradeda sproginėt. Bet jis nenukrenta. Aišku, to purvo neturi būti per daug.Mano lietuviška tematika nėra sentimentali. Ne, tai optinis dalykas. Tai klumpės forma, ir ant tos klumpės yra gėlytė. Bet dabar tokių klumpių niekas nebedaro. Nei čia, nei pas jus.

Pati forma ir ta gėlytė. Aišku, yra to sentimentalumo, bet jis nėra akstinas. Nostalgija nėra mano akstinas. Tai - optika, tai - mano galvosena. Aš organizuoju. Išmokti mąstyti plastiškai labai sunku. Tokia mąstysena ateina per žvilgsnį.

Mėgstu dirbti lauke - dabar, kai gyvenu pietų Prancūzijoje, galiu dirbti lauke. Dirbu basas. Tai - mano sąryšis su gamta. Vieta, kur įsitaisiau, - toks laukinis kalniukas. Tas kalniukas gyveno savo gyvenimą, ir aš jame įsitaisiau. Esu padaręs kaukių, kad įtikčiau vietos dvasiai. Kad pažiūrėčiau, ar manęs neatstums. Dabar ten jaučiuosi labai gerai. Ir dirbu basas. Mano žvilgsnis kyla nuo kojų. Man atrodo, kad žvilgsnis kyla kaip paukštis. Jei jis kyla, tai nuo pačios apačios. Ir jis gyvena, staiga pradeda mąstyti. Gyvena kildamas, kad pradėtų mąstyti. O tada išeina ir nutupia. Taip veikia mano žvilgsnis. Galima taip įsivaizduot. Žvilgsnis eina, jis prie kažko pritrauktas. Ir staiga - perturbacija, staiga viskas susiorganizuoja. Plastiškai. Kai žvilgsnis kyla ir eina per mane, jis jau priklauso nuo mano drobės formato. Jo galvosena yra mano drobės formatas.

Metams bėgant susiformuoja tavo kūrybos maniera. Todėl yra Cezanne’o akys, Monet akys, yra Kandinskio akys. Esi viename pasaulyje ir pereini į kitą, duodi kitą gyvenimą. Tai kažkas fantastiška. Ir nėra jokio atotrūkio. Tai - kaip ratas. Sustoja, tęsiasi, tai - žaidimas. Tai kaip ir planetos, kurios sukasi. Tu esi čia ir esi paveiksle. Paveiksle mano gyvenimas gyvena savo gyvenimą. Visuomet yra tas pats gyvenimas - jis yra tik vienas.

Esu daug skaitęs apie meną ir menininkus, bet kai tapau, nieko nežinau. Esu kvailiausias žmogus, kai tapau. Tada aš nieko nežinau, nieko!

V. P.: Bet patirtis pasąmonėje vis tiek lieka?

P. G.: Taip, ji yra. Bet tada ji nekliudo. Ji tau kliudo, kai tu su ja kovoji. Viskas yra visuomet ir tuo pačiu laiku. Tas paveikslas, kurį tu tapai, kurį dar tapysi ir kurį esi tapęs - tuo pačiu laiku.

 

Skaitytojų vertinimai


1990. gI :-) 2003-09-27 22:25
Pasakiskai, sis zmogus viduje judantis,palyginus jo amziu su mintimis.....hmmmm dideli kontrastai

2017. Vaiva :-) 2003-10-02 15:32
Puikus straipsnis. Visada idomu isgirsti paties kurejo mintis, interviu, o ne kazkieno subjektyvu pasakojima.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 77 iš 77 
6:26:34 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba