SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-09-19 nr. 581

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Birutė Pankūnaitė
Milesas Davisas ir kiti
4

Muzika 
• Siūlo koncertų įvairovę1
• Beata Leščinska
Malonūs sezono pradžios netikėtumai
5
• Rūta Šalnaitė
Ilgai laukta premjera pernoko
• Skirmantė Valiulytė
Muzikinis ekskursas Amerikos link
• Operos ir baleto teatras tapo "Opera Europa" asociacijos nare
• KONCERTAI

Dailė 
• Menininkas be pavardės2
• Živilė Ambrasaitė
Šechina
• Agnė Narušytė
Žiaurus švelnumas
• PARODOS

Literatūra 
• Šarūnas Monkevičius
Kaip suprasti medijas
6
• Benediktas Januševičius
Poezija
6
• VAKARAI

Teatras 
 "Vaidiname… Šilerį" Rygoje1
• "Geriau nekalbėti" Vilniaus geto teatre1
• www.prisilietimas.net2
• Išėjo... Neatsisveikino
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Dziga Vertovas - žmogus su kino kamera1
• Patriotų žaidimai5
• Jono Griciaus retrospektyva "Skalvijos" kino centre
• Savaitės filmai2
• KINO REPERTUARAS

Anonsai 
• www.skaityk.lt
• Tolerancijos centras, Vilnius, Naugarduko 10/2, 2003 rugsėjo 22 d., pirmadienis, 9-18 val.
Tarptautinė konferencija "Litvakai ir jų pasaulis"

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios1

Teatras

"Vaidiname… Šilerį" Rygoje

Apie Rimo Tumino "Sovremennike" režisuotą spektaklį

[skaityti komentarus]

iliustracija
Marina Nejolova (Elžbieta)

Šių metų liepos mėnesį Maskvos "Sovremenniko" teatras Rygos Nacionalinės operos scenoje parodė tris spektaklius, tarp jų ir 2000 m. Rimo Tumino režisuotą "Vaidiname… Šilerį". Šios gastrolės buvo didelis įvykis Rygos kultūros gyvenime, tik išvysti jį galėjo toli gražu ne visi: bilietų kainos į žymiojo teatro spektaklius siekė 70 latų…

Skambios populiarių artistų pavardės, atrodo, užgožė visa kita. "Sovremenniko" žvaigždės nuolat buvo lipte aplipusios žurnalistais. Atrodo, toji didybė, kurios apsiausti gyvena žymieji Maskvos aktoriai ir kuri taip nebūdinga mūsiškiams, savaip pakoregavo Marinos Nejolovos priežiūrai paliktą Rimo Tumino spektaklį. Po pirmojo "Vaidiname... Šilerį" vakaro režisierius buvo gerokai sutrikęs: "Spektaklis kažkoks savanaudiškas..." Antrąkart vaidinant, po ilgo Tumino pokalbio su trupės aktoriais, spektaklis, režisieriaus žodžiais, lyg ir atsigavo.

Siūlome ištraukas iš Latvijos spaudos apie R. Tumino "Vaidiname... Šilerį".

Liudmila Anisimova, "Karališki žaidimai"

"Spektaklyje "Vaidiname... Šilerį" Nejolova taip suvaidino Elžbietą, kad kritikai šį jos vaidmenį pavadino istoriniu, sukrečiančiu, peržengiančiu bet kokias aktorinės technikos ribas. Štai tik viena citata: "...Prasideda teatro magija: mūsų akyse suyra žmogaus širdis. Aistros galybė, suvaldyta ir protinga jėga, kurią Nejolova nukreipia į salę, šiandien scenoje analogų neturi."

O Jelena Jakovleva Mariją Stiuart laiko svarbiausiu savo vaidmeniu. Sprendžiant iš daugybės atsiliepimų, kai kas su ja sutinka, o kai kas primena jai "Intermergaitę", provincijos dialektą, "amžiną" Kamenskają, o tai visai nepuošia Škotijos karalienės. Po tokių žudančių ir prieštaringų replikų taip ir norisi viską išvysti savo akimis. Juo labiau kad spektaklį pagal Friedricho von Schillerio pjesę pastatė lietuvis Rimas Tuminas. Per premjerą publika plojo septynias minutes.

Tuminas gerai pažįstamas Maskvos publikai: jo "Maskaradas" įvertintas "Auksine kauke". Galina Volček nepabijojo pakviesti jį į savo teatrą, kad čia Schilleris pirmąsyk būtų suvaidintas lietuviškai."

Jelena Vlasova, "Dvi karalienės"

"Šis spektaklis Galinos Volček trupei neįprastas. Jau pats pavadinimas "Vaidiname... Šilerį" (vietoje originalaus "Marija Stiuart") laužo "Sovremenniko" tradicijas: čia nemėgstama šiaip sau kištis į autorių duotus pavadinimus. Galimas dalykas, pakeisti pavadinimą paskatino nenoras linkti į kurią nors pusę. Juk šiame spektaklyje abu vaidmenys - pagrindiniai.

Spaudoje jau visaip "apžaista" idėja, kad "dvi karalienes vaidina dvi karalienės". Iš tiesų taip: Marina Nejolova (Elžbieta) ir Jelena Jakovleva (Marija Stiuart) absoliučiai lygios. Tarp kitko, abi aktorės už savo vaidmenis šiame spektaklyje 2001 m. gavo Valstybinę premiją.

iliustracija
Jelena Jakovleva (Marija Stiuart)

Maža to: šios aktorės lygios režisieriui - žymiojo metaforinio lietuvių teatro atstovui Rimui Tuminui. Jo griežta, net atšiauri režisūra pasirodė visai priimtina "Sovremennikui", kurio ir režisūrinis, ir aktorinis stilius šiaip jau visai kitoks.

Elžbietos ir Marijos konfliktas šiame spektaklyje grįstas ne valstybės, bet greičiau moteriškų interesų - pavydo, konkurencijos - susidūrimu. Dvi karalienės, kurioms gimus buvo išpranašauta laimė ir šlovė, - pačios nelaimingiausios moterys, sužlugdytos valdžios. Ir ši nelaimė jas suartina. Neatsitiktinai jų net išvaizda panaši: abi vilki ilgus paltus, abi trumpai kirptais plaukais.

Klasikinį Schillerio siužetą Tuminas paverčia dviejų išskirtinių moterų istorija. Šalia šių moterų visi be išimties vyrai menki, išsidarkę ir egocentriški. Abi karalienės jiems - tik priemonė ambicingiems savo tikslams pasiekti.

Spektaklis "Vaidiname... Šilerį" išaustas iš natūralių gamtinių medžiagų. Scenoje dega ugnis, liejasi vanduo; kampe pamestas glėbys šieno. Gamtos harmonija priešinama žmonių santykių chaosui. Šis spektaklis įtraukia žiūrovą į savo niūrią, klampią atmosferą - norėtum išsivaduoti iš jos, bet negali.

Spektaklis labai fiziologiškas. Valstybės tarybos posėdyje karalienės juokdarys iš savo kišenės ištraukia žiurkę, užmuša ją akmeniu, po to bučiuoja ir trina ja valstybės vyro batą. Kitoje scenoje, kur grafui Lesteriui perduodamas įkalintos Marijos Stiuart laiškas, pasiuntinys nusileidžia kelnes, atsistoja keturpėsčias, stena, o Lesteris ištraukia iš jo išangės pergamentą.

Tie, kurie į meną žiūri kaip į malonų laisvalaikio praleidimo būdą, visame tame išvys baisią kakofoniją. Bet tas, kuris nepabijos priimti teatro iššūkį, spektaklyje išgirs muziką. Baisią ir genialią."

* * *

Šį kartą už latvių spaudos recenzijas iškalbingesnės tapo su pasimėgavimu cituojamos paties Tumino mintys apie šį spektaklį. Kad ir ši:

"Norėčiau, kad spektaklis sugrąžintų vaikystės ilgesio jausmą. Vaikystės jausmas susijęs su betėvystės jausmu: mums atrodo, kad mus supa draugai, mokytojai, tėvai, visas pasaulis, bet vienatvė jau auga, ji neišvengiama. Vaikystėje mes nesąmoningai ieškome spintos, rūsio, kapinių, palėpės, gūždamiesi nuo įsivaizduojamų pavojų, - manau, tai gamta mus ruošia vienatvei. Vaikystėje mes ieškome baimės, nesuvokdami, kad tokiu būdu gamta jau pradėjo mokyti ir ruošti artėjančiai vienatvei. O vienatvė - mirčiai."

Parengė Ramunė Balevičiūtė

 

Skaitytojų vertinimai


1991. Bagira2003-09-27 22:27
Esu ne kartą susimąsčiusi, kaip jaučiasi kompozitorius girdėdamas ir negalėdamas atpažinti savo kūrinio? Juk įprasta, kad jo nuomonės klausiama tik prieš premjerą, o vėliau... Klausytojams, kritikams smagu girdėti ir nagrinėti skirtingas interpretacijas, bet ką jaučia kompozitorius? Arba šiuo atveju režisierius? Nors teatre tokie atvejai, kai spektaklis paliekamas savieigai, turbūt ganėtinai reti.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 77 iš 77 
6:26:30 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba