SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-11-05 nr. 635

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Pažėrusi stiklo karoliukų1

Muzika 
• Rudeniui įsibėgėjus – vakarai su muzika1
• Šokis čia ir ten
• Džiazas "Intro" klube
• Koncertuos VGTU studentai
• Šimtmetis ir jo ketvirtis
• 38-oji Baltijos muzikologų konferencija
• Ryčio Mažulio muzika belgų įrašų kompanijos kataloguose
• KONCERTAI

Dailė 
• Skirmantas Valiulis
Gyvenimas kapinyne
• Monika Krikštopaitytė
Pajusti savaime suprantamus dalykus
• Ona Gaidamavičiūtė
Paraštinė kūrybos pusė
• Agnieška Juzefovič
Keliaujančios erdvės viešnagė Vilniuje
• PARODOS

Literatūra 
 Ar gali poetai pakeisti pasaulį?
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Tikros istorijos, ir nieko daugiau
• "Scanorama" vėl keliauja per Lietuvą
• Svajonės pildosi1
• VDFF koprodiusavimo seminaras
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Elfriede Jelinek, viena Vienoje2

Anonsai 
• Lietuvos Respublikos kultūros ministerija skelbia
• Kalėdinis komercinis pasiūlymas

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Literatūra

Ar gali poetai pakeisti pasaulį?

Radijo interviu su Gottfriedu Bennu

[skaityti komentarus]

iliustracija
Gottfriedas Bennas savo kabinete. 1928 m.

Radijo pokalbis, įrašytas 1930 m. Berliner Rundfunk. Pirmą kartą išspausdintas Die literarische Welt 6, 1930, Nr. 23. Kada pokalbis transliuotas ir kas buvo Gottfriedo Benno pašnekovas, nenurodoma. Iš žurnalo pasirodymo datos galima spręsti, kad šis tekstas – G. Benno ir Johanneso R. Becherio diskusijų, tuo metu transliuotų Berlyno "Radijo valandoje", dalis.

Ne viename savo straipsnyje, kalbėdamas apie poeto figūrą, Jūs išdėstote maždaug tokią poziciją: poetas nedaro jokios įtakos laikui, jis nesikiša į istorijos vyksmą ir nė negali kištis, nes yra už istorijos ribų, tokia jau jo esmė. Ar ši nuostata nėra pernelyg radikali?

O Jums būtų mieliau, jei būčiau parašęs, kad poetas privalo domėtis parlamento veikla, savivaldybių politika, žemės sklypų pirkimu, skurstančia pramone ar penktojo sluoksnio iškilimu?

Tačiau yra nemaža įžymių rašytojų, kurie nepritaria tokiam negatyviam nusistatymui ir rašydami laikosi požiūrio, kad kaip tik dabar vyksta laiko posūkis, kad formuojasi naujas žmogaus tipas ir kad jau galima nubrėžti kelią į visiškai kitokią, geresnę ateitį.

Žinoma, galima aprašyti geresnę ateitį, utopijų pasakotojų buvo visada, pavyzdžiui, Jules’is Verne’as arba Swiftas. O dėl laiko posūkio… Aš jau ne kartą apie tai mąsčiau, – kad laikas visuomet daro posūkius, kad visuomet formuojasi naujas žmogaus tipas ir kad tokios formuluotės kaip žmonijos saulėlydis ar aušra pamažu tampa kone mitinio solidumo ir reguliarumo sąvokomis.

Žodžiu, bet kokį poeto dalyvavimą diskusijose laikmečio klausimais Jūs laikote klaidingu?

Mėgėjišku. Matau, kaip grupė rašytojų pasisako už 218 paragrafo panaikinimą, kita – prieš mirties bausmę. Tai tam tikro tipo rašytojai, kurie jau nuo Švietčiamojo amžiaus laikų užima gerai matomą poziciją viešajame gyvenime. Jų sritis – vietinės reikšmės karščiavimaisi, laisvamaniški potroškiai, juose dar aiškiai girdėti tolimas garsiosios Voltaire’o kovos už Calas ir E. Zola j’accuse* aidas.

Ir tokią rašytojystę Jūs išstumiate už poetikos ribų?

Patyrimas rodo, kad ji retai tose ribose būna. Rašytojai, kurių veiklos tikslas – empiriniai civilizacijos pertvarkymai, tarsi pereina į kitą pusę – tų, kurie pasaulį priima realistiškai, kurie jį laiko materialiu, išsitenkančiu trimatėje erdvėje, jie pereina į technikų ir karių pusę, tų vargšų, rankomis ir kojomis griaunančių sienas ir Žemę apraizgančių vielomis, jie patenka į paviršutiniškų, atsitiktinių pokyčių sferą; o poeto patirtis iš esmės kitokia, jo tikslas – ne praktiškai veiksmingi, vadinamajam progresui tarnaujantys, bet visai kitokios rūšies apibendrinimai.

Sakote, technikai ir kariai. Jūsų nuomone, vien jie keičia pasaulį?

Ką jame galima pakeisti – taip. Bet reikia pasakyti, kad tikroji ir pagrindinė poeto priešybė, mano įsitikinimu, yra bendresnė sąvoka – "mokslininkas". Mokslininkas, gyvenantis logika, kuri neva turėtų būti visuotinė, bet iš tiesų yra tik pelninga; mokslininkas, įtvirtinęs tiesos sampratą, labai derančią prie populiarių įsivaizdavimų, kurių matas – patikrinamumas, patyrimo visuotinumas bei pritaikymo galimybė; propaguojantis etiką, kuri užtikrina pirmumo teisę vidutinybei. Suprantu, jog tauta, neišmokusi nieko daugiau, kaip tik žodžius "mokslas" ir "menas" tarti vienu atsikvėpimu, buvo priversta godžiai siurbti Švietimo išmintį, – juk ši epocha taip pat visada juos abu statydavo vieną greta kito, ypač tą šimtmetį, kai mokslas buvo įgijęs įkvėpimo, išties galėjusio pasirodyti kūrybišku. Bet suprantu ir dar kai ką: pavažiuokite kurį sekmadienį šimtą kilometrų į šiaurę nuo Berlyno, link Fernelino, didžiųjų kurfiurstų srities, arba link Friedricho vietų: suvargęs ir išdžiūvęs peizažas, nė nenupasakosi... Vietos, tiesiog įkūnijančios vargą ir skurdą, tikros kauzalinio instinkto peryklos! Tada Jums paaiškės, kodėl tautai, žemdirbių ir vietos viršaičių išmokytai savo balzgano suvokimo kriterijumi laikyti praktinę naudą, "Pentesilėjos" autorius** visuomet buvo tik nemaloni arogantiška figūra.

Vadinasi, Jūs norite pasakyti: "Pentesilėja" yra didis poezijos kūrinys, bet jis neturėjo nė menkiausio poveikio – nei politinio, nei socialinio, nei švietėjiško?

Kaip tik tai aš ir noriu pasakyti. Ir dar – kad kitas po "Pentesilėjos" pasirodęs didis vokiečių poezijos kūrinys, Heinricho Manno "Mažas miestas", taip pat neturėjo jokios įtakos, netgi stilistinės. Kitaip nė nesuformuluosi: meno kūriniai yra fenomenalūs, istoriškai neveiksmingi, be praktinių pasekmių. Tai jų didybė.

Bet juk toks poezijos supratimas – visiškai nihilistinis?

Jei visuomenės pažanga yra pozityvi, tada, be abejo, taip. Apžvelkite vieną po kito tuos visus meno kūrinius, kuriuos mums paliko istorija: Nefertitę ir dorėnų šventyklą, "Aną Kareniną" arba Nausikajos giesmę iš "Odisėjos" – nė viename nėra jokios nuorodos į kažką, kas būtų už jo paties ribų, nė vienas nereikalauja paaiškinimo, nė vienas nesiekia poveikio anapus paties savęs, tai savin pasinėrusios figūros, nebylūs ir gilūs paveikslai; jei norite vadinti nihilizmu – tada tai ypatingas meno nihilizmas.

Jūs matote nebylių figūrų procesiją, o aš Jums parodysiu kitą. Trisdešimt šeši tūkstančiai atvira tuberkuliozės forma sergančių ligonių gyvena Berlyne ir neranda sau vietos, keturiasdešimt tūkstančių moterų visoje Vokietijoje kasmet miršta nuo draudžiamos operacijos pasekmių; beje, kaip tik dėl to Jūsų minėto paragrafo. Prisiminkite desperatiškas, graudžias pastangas kovoti dėl išsilavinimo, kurioms pasmerkti dauguma mūsų tautiečių. Prisiminkite bedarbius, jaunus vyrus, trisdešimtmečius, negalinčius rasti mieste jokio užsiėmimo nei užmokesčio, užtat namuose – daugybę nuomininkų ir žiurkių. Paklausykite tokio atsitikimo: vienuolikos asmenų šeima, tėvas geria, motina laukiasi dešimto vaiko, keturiolikmetis sūnus pas mėsininką už grašį nusiperka jaučio kraujo, užsilieja sau ant krūtinės ir tikisi, kad šis prasimanytas kraujoplūdis padės iš perpildytų namų patekti į plaučių ligoninę. Juk tai – vargas, juk tai – ašaros, nekaltųjų dejonės, laimės išsigimimai – ir į visa tai poetas tiesiog žiūri?

Nesudvejosiu nė akimirką: taip, poetas į tai žiūri. Ne tas, kuris rašo skaitinius apie civilizaciją ir paskui ieško dvasingo preteksto perstumdyti jos kulisus, kuris per banketą sėdi greta ministro, gvazdikas frako atlape ir penkios taurės vynui, išrikiuotos prie lėkštės: taip, šis rašo proklamacijas, nukreiptas prieš nepaprastąsias laikmečio padėtis. O anas žiūri, jis žino, kad neužtarnautų pasaulio dejonių nenuslopins jokios rūpybos priemonės, neįveiks jokie materialiniai patobulinimai. Higieniški trumpakojų racionalistų kliedesiai: širdyje turėk pensiją, o namie – kalnų saulę kvarco lempos pavidalu. Kūrimas be siaubo, džiunglės be įkandimų, naktys be košmarų, jodinėjančių ant savo aukų – ne, poetas žiūri, ir jo įsitikinimo neprivers atsižadėti jokia mirtis, – įsitikinimo, kad tik jis vienas valdo substanciją, pajėgią sutramdyti siaubą ir sutaikyti aukas. Grimzkite, – šaukia jis aniems pavymui, – grimzkite! Bet aš galėčiau pasakyti ir: kilkit aukštyn!

Keistoka substancija! Bet norėčiau prisiminti dar vieną labai svarbų mūsų amžininką. Ar skaitėte kalbą, kurią A. Döblinas pasakė Menų akademijoje per Holzo mirties metinių minėjimą? Jis reikalavo nuleisti bendrą vokiečių literatūros lygį – kad ją suprastų liaudis. "Pirmyn prie naujojo natūralizmo, – sakė jis, – apimančio visa, kas bendriausia vidutinybei". Jis netgi sako "lektūra", ne "menas". Būti suprastam, o ne grumtis dėl savo eilėraščių. Paveikti tautos gyvenimą, justi kylančių aukštyn sluoksnių negandas ir reikmes, pirmyn į kovą – pakeisti pasaulį.

Išties, galima tik stebėtis, kad toks didis, toks metafiziškas epikas kaip Döblinas šneka tokius grubius dalykus. Bet tai tik dar vienas elementarus pavyzdys, pagrindžiantis mano teoriją, jog poetui, vos tik palikusiam poetinę aplinką, iškart iškyla grėsmė prarasti veidą ir žemesniesiems sluoksniams išbarstyti tas savo priemones, kurias jam trūks plyš reikia išsaugoti – ne iš puikybės, ne dėl savo personos, bet kaip tik dėl to, kad pasaulis – baisiai trapus, kad pasauliui jo reikia, kad pasaulis ieško jo nubrėžto pakraščio, jo tvarkos, jo interpretacijos, pasaulis nori užgesti jo mene.

Šiek tiek mistiška.

Bet aš juk palieku Jums Jūsų technikus ir karius, mokslą, literatūrą – visus tuos neįpareigojančius civilizacijos mekenimus, aš tik poetui reikalauju laisvės atsiriboti nuo amžininkijos, susidedančios perpus iš pensininkų su atimtom paveldėjimo teisėm, vis raginančių atstatyti senąsias vertybes, o perpus iš tų, kurie plaukioja "Herthoje" ir "Poseidone". Poetas nori eiti savo keliu.

Artistika.

Ne, moralė. Etiką laikyti vien socialinių santykių reguliavimo priemone – štai kur neišbrendamas šitos civilizuotos pasaulėžiūros liūnas. O menininkas gi neturi etikos – jis marodierius, elgeta, estetas. Jam viskas išeina be vargo – kažkoks rugpjūtis, vakar – basakojų vaidinimas, o rytoj atsargus pamfletas. Ak, ir kam gi čia paaiškinsi: septynerius metus, – rašė vienas, – kovojau vienišas mieste ir kaime, septynerius metus, kaip Jokūbas rungėsi dėl Rachelės, taip aš rungiausi dėl kiekvieno puslapio, dėl kiekvienos eilutės! Kam parodyti tą Heinricho Manno esė, kur kalbama apie Flaubert’ą? Ten pasakojama, kaip šis, prirašęs jau krūvas tikros literatūros, staiga panoro kažko tiesiog žmogiško, gero, jaukaus, kasdienių rūpesčių, paprastos laimės, – ir ką gi? Visiškai neįmanoma, tiesiog techniškai neįgyvendinama, netinka noveliškai žiūrėsenai. Taip ir vėl – žingsnis po žingsnio, vis į priekį, tolyn su savo stiliumi, vėl, vėl ir vėl po sakinių jungu, tada – į išsvajotą patalą, suluošinta galva ir galūnėmis. Menas. Dažnai galvoju: kaip siaubingai prisikentėjęs turėjo būti toks gležnas žmogus kaip Nietzsche, jei parašė žodžius: kas krinta, tą reikia dar paspirti. Bet jis neturėjo pasirinkimo, jam reikėjo lipti į laivą, vidurdienis užmigo ant erdvės ir laiko, o į jį liko žiūrėti tik viena akis – begalybės. Jis neturėjo kitos moralės, tik savo stiliaus ir savo patyrimo tiesą, nes poetui visos etinės kategorijos sueina į vieną – individualaus išbaigtumo kategoriją.

Tiesą sakant, šiurpu. Bet argi menininkai jau nuo senų senovės netarnavo žmonijai, argi nemėgino savo poetiniais vaizdavimais, savo kūryba kažkaip pažaboti tą siaubą?

Tai ir yra, ką prieš tai sakiau apie substanciją. Poetas, lemties įgimdytas į būties dviprasmiškumą, krečiamas bejėgiško drebulio įsiveržia pačion individualybės pragarmėn; skaidydamas ir vaizdingai nuskaidrindamas, jis iškelia ją virš brutalaus gamtos realizmo, virš aklo netramdomo kauzalinio instinkto, virš to nelemto žemesnėms pažinimo pakopoms būdingo šališkumo ir sukuria kitą hierarchiją, pagal kitus dėsningumus. Tokia, man rodos, yra poeto vieta pasaulyje, tokia jo užduotis. Manot, jis turėtų ją keisti? Bet kaip keisti? Pagražinti? Bet pagal kieno skonį? Tiksliau – pagal kieno moralę? O giliau pažvelgus – pagal kieno patirtį? Iš kur jam apskritai paimti tą žvilgsnį, kad galėtų juos vesti, tą teisingumą, nustelbiantį jų visų tikslus? Į ką jam tada atsiremti – ar į tą, "kuri gyvena savo vaikuose, – kaip sako Goethe, – bet pati motina, kurgi ji?"

Vadinasi, kriterijus jis ima pats iš savęs, nesiekia jokių tikslų ir nepaklūsta jokiai tendencijai?

Jis paklūsta individualios monomanijos principui. Jei ši iš tiesų visa apimanti, tai pavyksta sukurti nepaprastą paskutinės žmogui dar įmanomos didybės paveikslą. Ši didybė nenori keisti ar daryti įtaką, ji nori būti. Ji nuolat girdi bukagalviško racionalizmo priekaištus, bet ją nuolat patvirtina pačios žmonijos genijai. Žmonijos, kuri, kaip matau, niekuomet nesivadovavo įsitikinimais – tik reiškiniais, ne teorijomis, o tik vaizdiniais ir kuri kinta jau kur kas seniau, nei gali aprėpti mūsų žvilgsnis.

Tai poetas rašo monologus?

Autonomijas! Kalbant Schillerio žodžiais, tai – be tvarkos klaidžiojanti laisvė, supančiota būtinybės. Tačiau ši būtinybė – transcendentiška, ne empirinė, ne materiali; ne pažangi ir ne oportunistinė. Ji – ananke***, ji – Parkos daina: visiems lygus teismas iš giliausių gelmių. Ji – mąstymo ir apskritai dvasios paslaptis. Ji ne kiekvieną užkliudo, bet jos akivaizdoje ir didieji mąstytojai, ir poetai yra lygūs. Kaip Rodino "Mąstytojas", ta skulptūra, stovinti prie požemio pasaulio vartų, – iš pradžių ji turėjo vadintis "Poetas", bet pavadinimas, iškaltas ant postamento, tinka abiem: "Titanas, nugrimzdęs į skausmingą sapną". Abiem tinka ir neapsakomai taiklūs Nietzsche’s žodžiai iš apybraižos "Filosofija tragiškuoju senovės graikų laikotarpiu": "Jiems neateina pagalbon jokia mada ir nieko nepalengvina. Per neaprėpiamus laiko tyrus, – rašo jis, – vienas gigantas kažką sušunka kitam, ir taip, netrikdomas pažemėj straksinčios triukšmingos ir padykusios nykštukijos, didžiųjų dvasių pokalbis tęsiasi."

Vertė Giedrė Grinytė

___________________

* aš kaltinu (pranc.)

** turimas omenyje H. von Kleistas

*** būtinybė (gr.)

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
6:25:35 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba