SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-11-05 nr. 635

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Pažėrusi stiklo karoliukų1

Muzika 
• Rudeniui įsibėgėjus – vakarai su muzika1
• Šokis čia ir ten
• Džiazas "Intro" klube
• Koncertuos VGTU studentai
• Šimtmetis ir jo ketvirtis
• 38-oji Baltijos muzikologų konferencija
• Ryčio Mažulio muzika belgų įrašų kompanijos kataloguose
• KONCERTAI

Dailė 
• Skirmantas Valiulis
Gyvenimas kapinyne
• Monika Krikštopaitytė
Pajusti savaime suprantamus dalykus
• Ona Gaidamavičiūtė
Paraštinė kūrybos pusė
• Agnieška Juzefovič
Keliaujančios erdvės viešnagė Vilniuje
• PARODOS

Literatūra 
• Ar gali poetai pakeisti pasaulį?
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Tikros istorijos, ir nieko daugiau
• "Scanorama" vėl keliauja per Lietuvą
• Svajonės pildosi1
• VDFF koprodiusavimo seminaras
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Elfriede Jelinek, viena Vienoje2

Anonsai 
• Lietuvos Respublikos kultūros ministerija skelbia
• Kalėdinis komercinis pasiūlymas

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Tikros istorijos, ir nieko daugiau

Vilniaus dokumentinių filmų festivalis

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Čekų svajonė"

Šiandien "Skalvijos" kino centras kviečia į Vilniaus dokumentinių filmų festivalio atidarymą. Festivalį pradės kelerius metus kurtas Edmundo Zubavičiaus filmų triptikas "Paribio postai". Jį sudaro filmai "Paribio rekolekcijos", "Šiapus ir anapus", "Šaknų vainikas". Pasak autoriaus, Dieveniškių, Balengrado, Visagino parapijos – Vilniaus arkivyskupijos, Lietuvos Respublikos, Europos Sąjungos ir katalikiškojo pasaulio šiaurės rytų paribys. Tame paribyje – trys ištvermės ir tikėjimo postai ir jų eiliniai – klebonai Dominykas Valančiauskas, a.a. Martynas Stonys ir Vytautas Rapalis.

Festivalį uždarys taip pat lietuviško filmo premjera – Valdo Navasaičio ir Mariaus Ivaškevičiaus juosta "Dviese ant tilto", jos "herojai" – Vilniaus Žaliojo tilto skulptūros.

Lietuvių odisėją į pažadėtąją žemę Braziliją 3-iojo dešimtmečio pabaigoje (1926–1928) pasakoja Juliaus Ziz filmas "Eldoradas. Lietuviai Brazilijoje" ("Eldorado. Lithuanians in Brazil", 2002). Į festivalį atvyksiantis autorius pristatys ir kitą savo filmą – "Kol drugelis skrenda" ("Meanwhile a Butterfly Flies", 2002). Šis filmas – bene garsiausio lietuvių filmų kūrėjo Jono Meko portretas.

Pagrindinė programa pateiks ne vieną siurprizą. Prie tokių galima priskirti rusų režisieriaus Aleksandro Gutmano "Freskas" ("Freski", 2003). Filmas kurtas Armėnijoje, buvusiame Leninakane, 1988 m. visiškai sugriautame žemės drebėjimo. Filmo herojai – milžiniško mirusiųjų miesto duobkasiai, akmentašiai, paminklų meistrai. Iš tikrųjų tie žmonės yra tikri filosofai: režisierius leidžia įsiklausyti į jų žodžius, pasigrožėti jų draugyste ir mokėjimu suvokti svarbiausias gyvenimo vertybes.

"Freskos" buvo pripažintos geriausiu pilno metražo dokumentiniu rusų filmu, suomio Mikos Ronkaineno "Rėkiantys vyrai" ("Huutajat") – geriausiu 2003 m. Skandinavijos dokumentiniu filmu. Suomių vyrų choras per pastaruosius penkiolika metų nuėjo ilgą kelią nuo bare gimusio sumanymo iki meninių akcijų prestižiškiausiuose Europos šiuolaikinio meno centruose. Jų pasirodymus visada lydi smarki reakcija. Žiūrovai būna sujaudinti, nustebinti, o kartais tiesiog šokiruoti. "Rėkiantys vyrai" – tai filmas apie valdžią, nacionalizmą, bekompromisiškumą ir tikėjimą kuriamo meno galia.

Į visai kitokią kelionę leidžiasi vokietės Monikos Treut filmo "Gendernautai" ("Gendernauts", 1999) herojai. Filmas nukelia į XX a. pabaigos San Franciską, kur lyties keitimas, lyties dviprasmiškumo demonstravimas tapo įprastu gyvenimo reiškiniu. Dalyvaujame "Slaptojo klubo" narių susitikime – tai didžiausias pasaulyje "keliautojų tarp lyčių" renginys. Susipažįstame su Hide, pasakojančia savąją "kelionės" versiją.

Ne mažiau kontroversiškas ir Marko Achbaro bei Jennifer Abbott filmas "Korporacija" ("The Corporation", 2003). Filme kritiškai analizuojama tarptautinių korporacijų istorija, vidinė struktūra, darbo metodai. Dabar tarptautinė firma gali prilygti Bažnyčiai, monarchijai ar buvusių laikų komunistų partijai. Korporacija tapo dominuojančia viešojo gyvenimo institucija. Filme panaudota daug senų reklamų, korporacijų kurtų propagandinių filmų. Visa tai kuria siaubą keliantį, bet tikslų šių dienų korporacijos portretą.

"Korporacija", be abejo, – antiglobalistinis filmas. Prie tokių galima priskirti ir Ricko Rowley "Ketvirtąjį pasaulinį karą" ("The Fourth World War", 2004). Filmo tezė glūdi jo pavadinime. Pasibaigus trečiajam – "šaltajam" – pasauliniam karui, dabar mūsų akyse vyksta ketvirtasis. Filmas kviečia žiūrovus ten, kur nesilanko oficialioji žiniasklaida. Filmo pasakotojas susitapatina su antiglobalistinių judėjimų veikėjais, kurie vedžioja mus po "kovos frontus" Argentinoje, Meksikoje, Pietų Afrikoje, Palestinoje ir Korėjoje.

Plačiai atmerktos akys

"Plačiai atmerktos akys" ("Miej oczy szeroko otwarte") – tai Lenkų visuomeninės televizijos (Telewizja Polska S.A.) ciklas, skirtas geriausiems pasaulio dokumentiniams filmams. Ciklo sėkmė įrodė, kad žmonėms patinka dokumentinis kinas. Ciklui vadovavusiam garsiam lenkų dokumentininkui Andrzejui Fidykui pavyko pasiekti, kad televizija pati kurtų dokumentinius filmus. Taip atsirado originalūs filmai, kurių menką dalį rodo ir Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Ciklas atvėrė kelius į didįjį kiną ne vienam debiutantui. Tie filmai atkreipė žiūrovų dėmesį į neįgalių žmonių problemas, pasakojo apie garsenybes, rodė labiausiai likimo nuskriaustus vargšus. Ciklo filmai sukėlė diskusijas ne tik tarp profesionalų, bet visur: tramvajuose, parduotuvėse, darbovietėse, kirpyklose... Jų reitingas buvo toks pat kaip informacinių laidų.

Marcinas Koszałka prieš kelerius metus debiutavo daug diskusijų sukėlusiu filmu "Pagimdžiau tokį gražų sūnų". Naujame savo filme "Kaip bus, taip gerai" ("Jakoś to będzie", 2004) jis sugrįžta prie savo šeimos gyvenimo temos. Šįkart jis filmuoja ne tik savo tėvus, bet ir žmoną su dukra.

Ewos Piętos filmo "Kaip plaštakė" ("Jak motyl", 2004) herojus – 23 metų Przemekas Chrzanowskis, nuo gimimo negalintis kontroliuoti judesių, kalbėti, pats pavalgyti ar nusiprausti. Tačiau baisiausia, kad, nepaisant neįgalaus kūno, Przemeko smegenys – visiškai sveikos. Sunkiai susirgusi, motina net atidavė vaiką į specialiosios priežiūros namus. Ten jis buvo laikomas beveik "daržove". Būdamas šešiolikos, jis pradėjo mokytis "blissa" kalbos. Tai vaizdų ir simbolių kalba, leidžianti bendrauti su aplinka, mokytis ir net rašyti eilėraščius.

Dar vienas netikėtas portretas – Barbaros Pawlowskos filmas "Daša" ("Dasza", 2003). Filmas pasakoja apie septynerių metų mergaitę – populiaraus dokumentinio serialo "Darželio šalis" ("Prszedszkolandia") heroję. Seriale vaikų pasaulis buvo rodomas kaip magiška šalis. Tačiau filme viskas atrodo kitaip. Daša neįtikėtinai brandžiai pasakoja apie savo pastarųjų metų išgyvenimus. Būtent tais metais, kai ji lankė darželį, ir išsiskyrė jos tėvai.

Ko gero, retas žiūrovas yra akis į akį susidūręs su tikru vagimi. Monikos Górskos filmo "Vagis Gapa" ("Gapa złodziej", 2003) herojus praleido kalėjime beveik pusę savo gyvenimo. Gapa sutiko filme žiūrovams parodyti ne tik savo veidą, bet ir atskleisti amato paslaptis.

Jauna režisierė Magda Piekorz savo debiutiniame filme "Merginos iš Šimanovo" ("Dziewczyny z Szymanowa",1997) įžengė į iki tol uždraustą kinui zoną – vienuolių vadovaujamą mokyklą. Filmas pasakoja apie sudėtingus jaunų merginų, vienuolyno mokyklos auklėtinių, ir jų globėjų santykius. Seserys vienuolės sako, kad stengiasi atskleisti tai, kas merginose yra geriausia. Tačiau vienuolių auklėtinėms labiausiai stinga paprastų paauglystės džiaugsmų. Vis dėlto ne viena jų sugeba įvertinti Šimanove patirtą dvasios ramybę.

Maciejaus J. Drygaso filme "Vilties balsas" ("Głos nadziei", 2002) iš originalių "Laisvosios Europos" radijo lenkų redakcijos laidų įrašų bei paprastų žmonių prisiminimų kuriamas keliasdešimties Lenkijos istorijos metų portretas. Vieni kasdien sėdėdavo prie radijo imtuvų, norėdami išplėsti laisvės horizontą, kiti – budėjo prie siųstuvų, drumstusių "Laisvosios Europos" laidas bjauriais spiegiančiais garsais.

"europe.doc"

Tai Tarptautinio Amsterdamo dokumentinių filmų festivalio (angliška santrumpa IDFA) sudaryta dokumentinių filmų programa. Kiekvienas iš šešiolikos filmų, kuriuos vienija bendras pavadinimas EUROPA.DOC, savaip nagrinėja Europos integracijos klausimus. EUROPA.DOC programa skirta įvairiems neseniai Europos Sąjungos narėmis tapusių šalių kino festivaliams.

Filmas "Paskutinieji valstiečiai" (2003) kurtas Rumunijoje. Pašaliečiui gyvenimas šiaurinėje Rumunijos provincijoje gali pasirodyti idiliškas: kvapą gniaužiantis gamtos grožis, lėtas gyvenimo tempas. Tačiau Budesti kaimo gyventojai mano kitaip. Jie įsitikinę, kad laimę galima rasti tik kitoje Europos šalyje. Trijų dalių filmas pasakoja kelių Budesti gyventojų istorijas. Britų režisierius Angusas Macqueenas ir operatorius Rogeris Chapmanas filmą kūrė 16 mėnesių. Per šį laiką jiems pavyko prasiskverbti į Budesti gyventojų sielas.

iliustracija
"Britanija"

Jaunų kūrėjų Vķto Klusįko, Filipo Remundos filmas "Čekų svajonė" ("Česky sen", 2004) yra tikra provokacija. "Nieko nepirk", "Neateik" – keisti reklaminiai plakatai, patraukę tūkstančių čekų dėmesį. Šie, nepaisydami patarimo, susirenka į pažadėtąjį didžiulės labai pigių prekių parduotuvės atidarymą. Tačiau atidarymo dieną paaiškėja, kad reklaminiai plakatai nemelavo. Už ryškiai nudažyto medžiaginio fasado driekiasi tik tuščia pieva.

Europoje stebuklai vis dar atsitinka. Stanisławo Muchos filme "Europos centras" ("Die Mitte", 2004) bent tuzinas kaimų ir miestelių teigia esą Europos centrai. Šis teiginys ir paskatino lenkų režisierių leistis į įdomią kelionę po Vokietiją, Austriją, Lenkiją, Slovakiją, Lietuvą ir Ukrainą. Žmonių mintys apie jų gimtąjį miestą kaip apie pasaulio centrą dažnai prieštarauja jų mintims apie Europą.

Tačiau daugeliui Europa vis dar tebėra pasaulio centras. Filme "Britanija" (2003) matome į Angliją pakliūti svajojančius irakiečius, tiksliau, jų atvaizdus veidrodyje. Dokumentinę juostą, apdovanotą Oberhauzeno kino festivalio ekumeninės vertinimo komisijos, fotografė ir kino režisierė Marjoleine Boonstra filmavo Kalė uoste. Daugeliui jau sukorusių tūkstančius kilometrų nelegalių imigrantų šis uostas tampa paskutine kliūtimi prieš patenkant į pažadėtąją žemę – Angliją.

Milijonai žmonių gyvena Europoje nelegaliai. Aplinkybių verčiami, jie gyvena nematomi. Vokiečių dokumentininkas Andreasas Voigtas vienerius metus stebėjo penkių tokių žmonių gyvenimą. Filmas "Nematomieji. Nelegalai Europoje" ("Invisible – Illegal in Europe", 2004) – penkios istorijos apie nelegalus, atvykusius iš įvairių pasaulio šalių, gyvenančius penkiose Europos valstybėse.

Gilles’io de Maistre’o filmo "Europos tvirtovė. Pasiklydę kelyje" ("La Citadelle Europe. Lost in Transit", 2004) herojai afrikiečiai svajoja apie Europą, plytinčią už begalinės dykumos ir pavojų kupinų vandenų, ir tikisi rasią rojų žemėje. Išaušta diena, kai vaikinai atsisveikina su savo šeimomis ir patraukia į šiaurę. Ši kelionė – labai rizikinga, tačiau ji – ir savotiškas inicijacijos ritualas: jei išgali nusigauti iki Europos, esi tikras vyras.

Dar liūdnesnę istoriją pasakoja Joakimo Demmerio filmas "Mirtis Gibraltaro sąsiauryje" ("Tarifa Traffic – Death in the Straits of Gibraltar", 2003). Afrikos gyventojai tolimiausiame pietrytiniame Ispanijos taške esantį Tarifos kurortą laiko Europos vartais. Tik dvidešimt kilometrų skiria Maroką nuo Ispanijos, tačiau jie kupini mirtinų pavojų. Daug nelegalių imigrantų, kasmet bandančių patekti į Europą šiuo keliu, žūva klastinguose vandenyse. Filmas atskleidžia, kaip sunku įveikti "Europos tvirtovę" ir netiesiogiai klausia, ar dėl to nekalta ir pati Europa.

Sarah’os Vos filmas "Sveiki atvykę į Olandiją. Vught stovykla" ("Welcome to Holland – Campus Vught", 2003) rodo, kaip Nyderlandai stengiasi spręsti prieglobsčio ieškančių žmonių problemą. Nors deklaruojamas palankus požiūris į imigrantus, tačiau tikrovė rodo visai ką kita, leidimo įvažiuoti į šalį taisyklės vis griežtėja. Puikus pavyzdys – Vught stovykla. Ji skirta nepilnamečiams pabėgėliams, be suaugusiųjų priežiūros bandžiusiems patekti į šalį. Sulaukę pilnametystės, jie išsiunčiami atgal į savo gimtinę. Globotiniai, žinoma, maištauja. Stovykla jiems primena kalėjimą, kiekvienas nori ištrūkti į laisvę.

Tačiau vienas šilčiausių šios programos filmų apie nelegalus – jauno lenkų režisieriaus Leszeko Davido filmas "Baras prie Viktorijos stoties" ("Bar na Victorii", 2003). Piotras ir jo draugas Marekas nusprendžia važiuoti į Angliją. Du jaunuoliai išsiruošia kelionėn, tik telefonu gavę pažadą, kad bus įdarbinti. Atvykus į Londoną, tenka karčiai nusivilti: tarpininko pažadai, pasirodo, – melas. Situacija beviltiška, bet jie vis dar puoselėja svajonę – atidaryti barą Londone prie Viktorijos stoties.

Šis filmas įrodo, kad Lenkijoje vis dar gyva ta dokumentinio kino tradicija, kuriai atstovauja ir lietuvių žiūrovams geriau žinomas Marcelis Łozinskis. Amsterdamo festivalis į savo programą įtraukė jau klasikiniu laikomą šio kūrėjo filmą "89 mm nuo Europos" ("89 mm od Europy", 1993), lakonišką Rytų ir Vakarų ribos metaforą. Breste keičiami traukinių ratai, bet žmonės vis tiek jaučia bendrumą.

Tas bendrumo pojūtis būdingas ir ne vienam Amsterdamo programos filmui. Vienas tokių – Joso de Putterio "Šiandien buvo puiki diena" ("Het is een schone dag het is een schone dag geweest", 1993). Pirmasis 1992-ųjų rytas. Šešta valanda. Režisierius Josas de Putteris pusryčiauja su savo tėvu. Netrukus prasidės įprasti darbai. Šie metai – paskutiniai Willemo de Putterio ūkininkavimo metai. Filme pasakojama apie Nyderlanduose ir kitose Vakarų šalyse sparčiai nykstantį gyvenimo būdą.

Kurdamas filmą "Medinis automobilis" ("Hout Auto", 2002), olandų režisieirus Joostas Conijnas savo pagamintu mediniu automobiliu keliavo į Rumuniją. Automobilis pagamintas pagal seną "Citroėn DS" modelį, ji varoma ne benzinu, bet mediena. Pakeliui sutikti žmonės padeda menininkui rinkti kurą.

Vienas žaviausių Amsterdamo programos filmų – austro Ulricho Seidlio "Atsižvelgiant į nuostolius" ("Mit Verlust ist zu rechnen", 1992). Jo herojus – austras Sepas Pauras – našlys. Maisto atsargos, kurių žmona jam priruošė ir prišaldė, beveik baigėsi. Sudėtinga situacija. Sepas ieško naujos sutuoktinės, bet sekasi sunkiai. Jis atstumia visas moteris, kurios juo domisi, nes yra įsitikinęs, kad joms reikia tik jo pinigų. Sepo svajonių moteris gyvena tik už keleto kilometrų, anapus Čekijos sienos. Paula – blaiviai mąstanti našlė, mananti, kad Sepui reikia tik virėjos ir namų tvarkytojos.

Išnykstančius žmones ir papročius jautriai fiksuoja garsus prancūzų fotografas ir kino kūrėjas Raymond’as Depardonas filme "Valstiečių portretai. Požiūris" ("Profils Paysans: L’ Approche", 2000).Tai pirmasis filmas iš planuojamos trilogijos apie Prancūzijos kaimą, kur smulkūs ūkininkai tebesitvarko senoviškai, prieštaraudami naujųjų laikų dvasiai. Šie ūkininkai – pagyvenę žmonės, bet jie dar nesirengia atsisveikinti su savo darbu.

Amsterdamo programoje taip pat ryški antiglobalizmo tema. Chriso Smitho, Dano Ollmano, Sarah’os Price filmo "The Yes Men" (2003) herojai amerikiečiai Maikas ir Endis – tikri pokštininkai. Bet jų pokštai turi rimtą atspalvį. Prisistatę Pasaulio prekybos organizacijos atstovais jie savo provokuojamomis kalbomis ir keistais kostiumais trikdo rimtų renginių dalyvius. Paulo Devlino filmas "…ir visos šalies elektrifikacija" ("Power Trip", 2003) pasakoja apie šių dienų Gruziją, amerikiečių paliktą be elektros, mat gyventojai negali užsimokėti už dabar amerikiečiams priklausančios įmonės teikiamą elektrą.

Roberto Verbos filmų retrospektyva

Dar nemačiusiems lietuvių dokumentinio kino aukso fondo VDFF sudarys galimybę pasižiūrėti Roberto Verbos filmus. Jie grąžina ne tik prie lietuvių dokumentinio kino ištakų, bet ir į tuos laikus, kurių kai kuriems žiūrovams nebeteko pamatyti. Tai taip pat dokumentikos savybė – sustabdyti laiką, nubrauti laiko dulkes ir sugrąžinti jį mums.

Dokumentiniai filmai rodo, kokia svarbi kiekviena akimirka. Tai priminti – taip pat vienas VDDF tikslų.

"Skalvijos" ir "7MD" inf.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
6:25:28 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba