SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-11-05 nr. 635

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Pažėrusi stiklo karoliukų1

Muzika 
• Rudeniui įsibėgėjus – vakarai su muzika1
• Šokis čia ir ten
• Džiazas "Intro" klube
• Koncertuos VGTU studentai
• Šimtmetis ir jo ketvirtis
• 38-oji Baltijos muzikologų konferencija
• Ryčio Mažulio muzika belgų įrašų kompanijos kataloguose
• KONCERTAI

Dailė 
• Skirmantas Valiulis
Gyvenimas kapinyne
• Monika Krikštopaitytė
Pajusti savaime suprantamus dalykus
• Ona Gaidamavičiūtė
Paraštinė kūrybos pusė
• Agnieška Juzefovič
Keliaujančios erdvės viešnagė Vilniuje
• PARODOS

Literatūra 
• Ar gali poetai pakeisti pasaulį?
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Tikros istorijos, ir nieko daugiau
• "Scanorama" vėl keliauja per Lietuvą
• Svajonės pildosi1
• VDFF koprodiusavimo seminaras
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
 Elfriede Jelinek, viena Vienoje2

Anonsai 
• Lietuvos Respublikos kultūros ministerija skelbia
• Kalėdinis komercinis pasiūlymas

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pasaulyje

Elfriede Jelinek, viena Vienoje

Šių metų literatūros Nobelio premijos laureatė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Elfriede Jelinek gimė 1946 m. spalio 20 d. Mürzzuschlago miestelyje Austrijoje. Ji lankė katalikišką vaikų darželį. Motina (Olga Jelinek) vertė ją mokytis baleto ir prancūzų kalbos (tuo metu jai buvo suėję vos ketveri metai), o po kurio laiko prisidėjo pianino, smuiko ir alto pamokos. Jelinek yra sakiusi, kad "žiauri vaikystė sukaupė tiek neapykantos, kad lyg raketinis kuras stumia visą laiką rašyti". 1960 m. Vienos konservatorijoje ji pradėjo vargonų, fleitos ir komponavimo studijas. 1964 m. Vienos universitete pradėjo studijuoti teatro ir meno istoriją, tačiau po metų studijas metė. Tuo metu jai prasidėjo panikos ir klaustrofobijos priepuoliai, ji visus metus negalėjo išeiti iš namų. 1967 m. – literatūrinis debiutas "Lizos šešėlis" ("Lisas Schatten"). 1969 m. nuo sunkios psichinės ligos mirė tėvas. 1974 m. Jelinek įstojo į Austrijos komunistų partiją (1991 m. iš jos išstojo) ir ištekėjo už Gottfriedo Hüngsbergo. Jos vyras yra kompiuterių specialistas ir gyvena Miunchene. Jelinek pakaitomis gyvena ir Miunchene, ir Vienoje. 2001 m. mirė jos motina Olga Jelinek. Jai galima dėkoti už viską, ką Jelinek pasiekė. Elfriede Jelinek yra dešimtoji Nobelio literatūros premijos laureatė moteris.

Slankiojant Vienos gatvėmis galima sutikti pasitikėjimo nekeliančią būtybę. Paprastai ji vaikšto viena arba sėdi kavinėse "Korb" arba "Bräunerhof", kartais ją galima aptikti vienoje iš tų šviesia rožinės spalvos tapetais išklijuotų konditerinių krautuvėlių, kuriose laikas sustojo ištisiems dešimtmečiams. Dažnai ji sėdi prie kavinės lango ir skaito laikraštį. Ji dėvi "Adidas" palaidinę, plaukai meniškai sušukuoti, o savotiškas makiažas dar labiau išryškina jos keistumą. Kiekviename kitame pasaulio mieste Elfriede Jelinek paveikslas rėžtų akį, tačiau tik ne čia, ne Vienoje. Akivaizdu, kad ji priklauso šiam miestui. Viena yra jos miestas – juk niekur kitur nėra tokios prarajos tarp meno didybės ir politinio trumparegiškumo. Vargu ar įmanoma surasti tinkamesnę vietą menininkei, kurios darbuose artimai sąveikauja dvi priešybės – groteskas ir mirtinas rimtumas.

Jelinek ir jos Viena... Toks gyvenimas būtų galėjęs tęstis dar keletą dešimtmečių. Tačiau ketvirtadienio skambutis iš Švedijos, regis, bus apvertęs Jelinek gyvenimą aukštyn kojomis.

Pirmieji žodžiai, kuriuos, išgirdusi gerąją naujieną iš Švedijos akademijos ištarė Elfriede Jelinek, buvo: esu nusivylusi. Jie nuskambėjo kiek manieringai, bet buvo autentiški. Tie, kuriems nors kartą teko sutikti Elfriede Jelinek, yra patyrę beveik patologišką jos drovumą, poreikį pasislėpti mažame namelyje miesto pakraštyje, kur ji praleidžia bemaž visą savo laiką – su knygomis, kompiuteriu ir televizoriumi. "Aš nevažiuosiu į Stokholmą, – sakė Jelinek, – aš nepakelsiu iškilmių."

Tiesą sakant, Jelinek priprato gyventi su asmeninėmis neurozėmis. "Esu psichiškai pažeidžiama, – sako ji, – be to, negaliu būti žmonių spūstyje arba lankytis premjerose." Tačiau kartkartėmis Jelinek pasirodo visuomenėje, netgi dažniau nei kai kurie kiti Austrijos intelektualai. Ji pasirodo savo romanais, esė ir teatro pjesėmis. Kartais – ir savo fiziniu pavidalu: sako protesto kalbas prieš "juodai mėlyną" valdančiąją koaliciją, prieš rasizmą, dešiniųjų populizmą ir prievartą, dalyvauja demonstracijose už užsieniečių teises Austrijoje arba palaiko menines akcijas, pvz., prieštaringą Christopho Schlingensiefo Vienos konteinerių akciją.

Jelinek visuomet buvo nepatogi: dėl savo nusistatymo prieš nacius, dėl to, kad neapkentė "haideriškos" Austrijos, dėl to, kad palaikė feministes ir kairiuosius. Kai kas nors nutikdavo Austrijos politiniame gyvenime, kažkas atsitikdavo ir Elfriedei Jelinek – ji įsiusdavo. Jelinek visada buvo kairiųjų pažiūrų, ji priklausė Austrijos komunistų partijai dar tuo metu, kai nebuvo galima įsivaizduoti nei "Glasnost", nei Berlyno sienos griūties.

Elfriede Jelinek visuomet turėjo politinių priešininkų ir buvo nuolat puolama. Viename radijo interviu ji pasakojo, kad yra pripratusi būti nuolat žeminama, todėl pastaruoju metu tai daranti ir pati. Nuolatinė priešprieša su FPÖ (radikali dešinioji Austrijos partija) visiškai išsekino rašytoją. 1996 m. ji uždraudė savo pjeses rodyti Austrijoje. "Kadangi aš negaliu iš čia išvykti, tegu keliauja mano kūriniai kitur, kur (tikiuosi) jie galės kalbėti." Tuo metu ji teigė pasitraukianti į vidinę emigraciją. "Prieš mane nukreipta neapykanta yra nepakeliama. Viešasis gyvenimas Austrijoje neįmanomas." Tačiau po 1999 m. rinkimų, kai Austrijoje buvo sudaryta "juodai mėlyna" koalicija, Jelinek vėl atsiliepė. Gaila, bet esu vėl priversta pasisakyti", – sakė ji. Ją ir vėl buvo galima pamatyti demonstrantų gretose.

Net ir paskelbus Jelinek literatūros Nobelio premijos laureate, politiniai priešininkai liko skeptiški. Jörgas Haideris pareiškė, kad "iš jo komunistuojanti rašytoja gėlių negaus", o kultūros ministerijos atstovė Helene Partik-Pable nuogąstavo, kad po pasaulį pasklis "keistas Austrijos paveikslas". Kiek kitokio turinio, tačiau nemažiau šlykštus buvo Austrijos kultūros sekretoriaus Franco Morako pareiškimas. Jis išdrįso pareikšti, jog Jelinek sėkmė yra Austrijos kaip literatūrinės žemės sėkmė, o Nobelio premija priklauso visiems mokesčių mokėtojams. Bet skaitę nors vieną Jelinek romano ar pjesės eilutę žino, jog Jelinek ši "literatūrinė žemė" yra karti, o pati rašytoja šio diletantiško politikos klouno akivaizdoje galėtų nesustodama vemti.

Jelinek visada konfrontavo su oficialia Austrijos valdžia. Teatre ji debiutavo pjese "Kas atsitiko, kai Nora paliko savo vyrą" ("Was geschah, nachdem Nora ihren Mann verlassen hatte"). Jos pjesių premjeros, nors ir karštai ginamos tuometinio "Burgtheater" direktoriaus Klauso Peymanno, paprastai virsdavo skandalais. Savo pjesėse Jelinek suvedinėjo sąskaitas su politiniais priešininkais ir šaipėsi iš šiandieninės Austrijos. Spektaklyje "Pilies teatras. Farsas su daina" ("Burgtheater. Posse mit Gesang") ji kalbėjo apie "liaudies mylimų" artistų Paulos Wessely ir Atillos Hörbiger nacionalsocialistinę praeitį, pjesėje "Degalinių restoranai" ("Die Raststätte") šaržavo modernių žmonių santykius, o "Sportinėje pjesėje" ("Ein Sportstück") pateikė sukarikatūrintą šiuolaikinio sporto paveikslą.

Jelinek savo literatūrinę karjerą pradėjo kaip angažuota socrealistė. Pirmieji trumpi romanai "Pašalintieji" ("Die Ausgesperrten"), "Mes esame masalas, mažuti" ("Wir sind lockvögel baby"), "Meilužės" ("Die Liebhaberinnen") atspindėjo rūsčią ir depresyvią 7-ojo dešimtmečio Austrijos literatūros tradiciją. Lūžis į naują estetiką ir formą buvo autobiografinis romanas "Pianistė" ("Die Klavierspielerin"), kurio šaltas eksperimentinis tonas painius psichinius išgyvenimus pavertė įtikinamu meno kūriniu. Tai, be abejo, garsiausias Jelinek romanas (2001 m. Michaelis Haneke pagal šią knygą sukūrė filmą, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Isabelle Huppert). Jame vyrauja motinos ir dukters santykių tema, į siužetą įpinta nemažai rašytojos autobiografinių detalių.

Elfriede Jelinek visuomet gyveno kartu su motina, sulaukusia beveik šimto metų. Motinos ir dukters ryšio neišardė net rašytojos vedybos su Gottfriedu Hüngsbergu (ji gyvena Vienoje, jis – Miunchene, tad pakaitomis jie lanko vienas kitą). Autorės motina Olga Jelinek visuomet buvo Elfriede autoritetas – kraupus jos paveikslas nuolat pasirodo romanuose ir pjesėse. Pati Elfriede Jelinek – tarsi sprogstamasis mišinys: jos – motina dominuojanti katalikė, o tėvas – žydų chemikas, turėjęs rimtų psichinių problemų. Motina visada troško, kad dukra išgarsėtų. Alinantis darbas (muzikos studijos) palaužė Elfriede psichiką. Visus metus nekeldama iš namų kojos, ji skaitė pačią banaliausią literatūrą, komiksus ir laikraščius, žiūrėdavo televizorių arba spoksodavo pro langą.

Svarbiausia Jelinek romanų tema yra kalba. Sakoma, kad Jelinek yra pamišusi dėl kalbos kaip Karlas Krausas, kad ji ciniška kaip Thomas Bernhardas ir apsėsta Austrijos kaip Nestroy. Jos tikslas yra kalbos, kurioje geriausiai atsispindi visi prievartos mechanizmai, demaskavimas. Jos rašymas – tai kalbos kova prieš kalbą, jausmų sunaikinimas ir triumfas. Savo kūrybą autorė lipdo iš politikoje, reklamoje, trivialiojoje kultūroje paplitusių frazių, banalybių ir klišių. Tačiau niekas neabejoja – jos proza paveiki. Ji paliečia skaitytoją, o jei šis linkęs į depresiją, tai po Jelinek skaitymų jam gali tekti išgerti "Prozaco" tabletę. Pavyzdžiui, romanas "Geidulys" ("Lust") aprašo moterų patiriamą seksualinę prievartą. Visuose 255 puslapiuose fabriko direktorius kankina savo žmoną Gerti. Nėra jokio siužeto. Į priekį juda tik nepakeliamų žodžių lavina, kalbos šiukšlės, šleikštulį keliančios sintaksinės konstrukcijos: "Mirusieji irgi turi gyventi! Ant jo darbo stalo guli vyro kūno dalis, pūvančio medžio kuolas, žvėrys juo lošė iš šviesos ir pralaimėjo. Iš tamsos, kurioje – vyriškos lyties trejybė, kadaise galbūt reiškusi įžūlumą, bet dabar virtusi trūnėsiais, kyla krauju aptekusi nukryžiuoto, sąmonės nepraradusio Kristaus galva, Kristaus, kuris neturi laiko po trijų dienų vėl keliauti į Galilėją." Ir taip toliau. Čia nepaliekama jokios vilties, viskas nuskęsta sukurtoje žodžių monotonijoje.

Kitas Jelinek literatūrinis pomėgis – Austrijos demistifikavimas. Rašytoja savo svarbiausiu kūriniu laiko romaną "Mirusiųjų vaikai" ("Die Kinder der Toten"). Romano idėja sukasi apie pamėklišką Austrijos istoriją, apie faktą, kad ši žemė driekiasi ant lavonų krūvos, ir niekas nenori to pripažinti. Šioje knygoje ji ekshumuoja Austrijos mirusiuosius: "Šio krašto didieji lavonai ... yra Karlas Schubertas, Franzas Mozartas, Otto Haydenas, Fritzas Eugenas, Letzteris Hauchas, Zita Zitter, Maria Theresiana, dar tie, kuriuos iki 1918 m. išugdė Vienos karo akademija, ir tie, kuriuos 1943 m. pasiglemžė Staliningradas, na ir dar pora milijonų sutraiškytųjų".

Jelinek proza yra karti. Kartais susidaro įspūdis, jog ji kuo aštriausiu skalpeliu nuo kalbos kūno nugramdo tai, kas nereikalinga. Be to, jos rašymas pagrįstas tvirta muzikine struktūra, kurią ji puikiai išmano. Panašiai kaip muzikoje, ji įveda kelis motyvus ir temas, juos kartoja, sukuria ritmą, o paskui sunaikina. Dažnai ji naudoja kasdienišką kalbą ir pornografinius tekstus, jos kūriniams suteikiančius slogumo ir kartaus komiškumo. Banalūs, pilni prievartos ir kartėlio sakiniai. Galiausiai įsikiša pati autorė: "Tylos. Dabar kalbu AŠ. Ir kalbu kaip moteris. Pagaliau noriu kai ką pasakyti, nes visą laiką esu priversta rašyti. Sakymui priklauso visa, kas nepasakyta: visi akių vartymai, apsilaižymai ir plaukų kirpimai. Tuo mes, moterys, kažką norime pasakyti vyrams, visada tą patį, ir jie tai žino. Kadangi jie yra pervargę, jiems sunku atspėti, ko mes norime, o spėlioti jiems per sunku. Mes, moterys, visada norime to paties. Ir po to norime dar kartą".

Kai ką Nobelio premija galėtų pradžiuginti, bet Jelinek ji tapo tikra problema. "Aš tokia juokinga, juokinga, juokinga. Aš – moteris, priklausanti praeičiai", deklamuoja Elfi Elektra "Sportinė pjesėje".

Elfriede Jelinek nevyks į Stokholmą (rašytojos Nobelio premiją turės atsiimti Corina Brocher, leidyklos "Rowohlt" vadovė), bet darys tai, dėl ko visi jos nekentė (arba su ja solidarizavosi) – rašys. Jos kalba neskambės Švedijos akademijoje, tačiau iš tekstų sklis jos balsas, žiaurus juokas ir šalta moralė.

Pagal "Die Weltwoche", "Profil" parengė Šarūnas Monkevičius

 

Skaitytojų vertinimai


12575. raimonda :-) 2008-01-30 18:16
ka tiktai paziurejau filma"pianiste" pagal E.Jelinek romano ekranizacija...sukrete....puikus filmas.....is kart panorau perskaityti ir knyga,todel, beieskodama informacijos, uzklupau si straipsni...tai daug ka paaiskina...nepaprasta asmenybe...gerai parasyta,kad jautresniam zmogui perskaicius jos knyga reikia isgert "prozaco" tablete....tai tikrai tiesa...susizavejau sia autoria.....ir kitiems rekomenduosiu paiskaityt....dekoju uz straipsni...

14165. lora :-) 2008-05-22 22:58
Netycia radau filma "Pianiste" perziurejau.. originalo kalba, tad gal ne kiekviena zodi supratau, bet nerealiai patiko. susidomejau.. paskui pasiemiau knyga, perskaiciau.. intriguoja, idomu, pagaliau neeiline tema kaip daug kur, patiko romano kalba. dabar radau ta straipsni, suzinojau, kad tai autobiografinis romanas.. dar labiau sukrete, dar labiau suzavejo. Visiems rekomenduoju paskaityt, nenusivilsit..

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 80 iš 80 
6:25:26 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba