SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-12-07 nr. 780

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Laima Kreivytė
Kas formuoja žvilgsnio galią?
31

Savaitė 
• Įteikti Europos kino apdovanojimai
• Kauniečių gastrolėms Paryžiuje pasibaigus
• „8 kvadratiniai metrai“
• „Batuotas katinas“

Muzika 
• Neužmirštamos pamokos
• Beata Leščinska
Bravo! Bravissimo!
5
• Kamilė Rupeikaitė
Pagaliau sulaukėme
2
• Opera „Snieguolė“ – Filharmonijos scenoje
• KONCERTAI

Dailė 
• Kornelija Česonytė, Viktorija Šiaulytė
Anapus žvilgsnio galios?
5
• Monika Krikštopaitytė
Idėjos, kurias gali pačiupinėti
29
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Andrius Jevsejevas
Gyvenimo žvėrynas
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Živilė Pipinytė
Kam skamba varpas?
• Giedrė Simanauskaitė
Laisvė nuoširdžiai svajoti
• Lietuvos kino politika – be precedentų
• Trečiosios „Kino atostogos“ pakvies į Holivudą
• Ar pas mus auga arbūzai?1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Vilnius, Goštauto gatvė
12

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Kam skamba varpas?

Naujas Audriaus Stonio dokumentinis filmas

Živilė Pipinytė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Audriaus Stonio filmo „Varpas“ išeities taškas yra ir paprastas, ir simboliškas. Filmavimo grupė kartu su povandeninio nardymo klubo nariais vyksta ieškoti prieš tris šimtus metų, pasak legendos, Platelių ežere nuskendusio varpo. Be abejo, tas varpas sukelia daugybę asociacijų – nuo vaikystėje girdėtų legendų iki noro prikelti šlovingą praeitį. Stonys tuo pasinaudos, bet sukurs filmą apie visai ką kita.

Viena vertus, Stonys dekonstruoja, tikrina, varto legendą ir požiūrį į ją iš visų pusių. Jis klausinėja vyresnių žmonių, ką jie girdėjo vaikystėje apie varpą. Vieni girdėjo, kiti ne, tačiau ir vieni, ir kiti pastebimai nenori apie tai kalbėti. Tiesa, kai kurie prisipažįsta, kad tada jiems rūpėjo kiti dalykai. Viena ponia, tvirtindama, kad joks varpas neskambėtų po vandeniu, net bando apeliuoti į racionalumą ir logišką protą, tačiau jos intonacijas tikrai atpažins visi, nors kartą pabuvę kokios nors sovietų ideologinės įstaigos susirinkime. Man regis, Stonys ir neslepia, kad jam svarbu išsiaiškinti lietuvių požiūrį į praeitį. Kokią ją mes prisimename, kaip suvokiame? Ar tik kaip tą nesibaigiantį karnavalą, kai senuose vienos asmeninės kronikos kadruose ežero pakrante važinėja gauruotos meškos ir kitokios pabaisos, o linksmi vestuvininkai, regis, net negirdėjo apie kadaise ežere nuskendusias vestuves. Ar kaip kažką didinga, kas jau niekad nepasikartos?

Keista, bet vyresni žmonės akivaizdžiai nelabai nori gręžtis į praeitį. Jaunesni – taip pat. Racionalūs ir stiprūs narai ją suvokia kaip savotišką nuotykį, jie tiki, kad varpą būtinai suras. Jei ne šiemet, tai kitąmet. Įdomiausiai į klausimus reaguoja vaikai. Pilkame ir triukšmingame mokyklos koridoriuje atsiranda net keli jauni liudininkai. Jie dar nejaučia ribos, skiriančios fantaziją, prisiminimus ir tikrovę, todėl gali prisipažinti ir matę, ir girdėję tą nuskendusį varpą. Žinoma, galima paklausti ir senelės, kuri gyveno dar pasakiškais laikais, „kai buvo karas“. Štai jums ir grynas kasdien nesiliaujančio (tik, deja, jau vykstančio pagal populiariosios kultūros dėsnius) tikrovės mitologizavimo pavyzdys.

Tačiau nepastebimai paprasti buitiški žemaičių pasakojimai, prisiminimai, abejonės ir šviesus narų įsitikinimas, kad varpas tikrai bus rastas, ima įgyti kitą prasmę. Suprantu, kad kiekviena interpretacija savaip nuskurdina filmo ištarmę, bet juk pats režisierius skatina „Varpą“ interpretuoti – ieškoti gilesnių, paslėptų kiekvienos užuominos, kiekvieno kadro prasmių. Apskritai pastarųjų metų Stonio filmai „Tas, kurio nėra“ ir „Ūkų ūkai“ atskleidė besikeičiantį režisieriaus stilių ir norą gilintis į dokumentinio kino prigimtį. Filmų kalba, regis, paprastėja – lieka vis mažiau įspūdingų, netikėtų rakursų, efektingų montažinių sandūrų, bet turinys – turtingesnis, gilesnis, intensyvesnis. Anksčiau vienos poetiškai išplėtotos ir kinematografiškai išanalizuotos tezės, regis, užtekdavo visam trumpam filmui. Dabar filmai akivaizdžiai ilgėja, netelpa į senas laiko ribas. Stonys savo filmuose visada formulavo pirmiausia filosofinius ir tik paskui estetinius klausimus. Tačiau paskutiniuose filmuose ryškėja naujas režisieriaus požiūris į vaizdą ir, be abejo, „Varpe“ tą požiūrį formuluoti jam padeda operatorius Audrius Kemežys, kuris nesistengia be reikalo sureikšminti stebimos tikrovės. Stonys kuria matomą „Varpo“ mintį „nesiramstydamas“ nei efektingais kadrais, nei ją sufleruojančiais dialogais. Filmas auga po truputį, kaip gyvas organizmas.

„Varpe“ yra ne vienas savarankiškas „siužetas“, nuolat įsiterpiantis į tariamo tyrimo (varpo paieškų) eigą. Vasaros muzikos festivalis ežero pakrantėje ir jaunų žmonių šėlsmas. Sena moteris, sunkiai judanti rudens keliuku prie keistų vartų, kuriuos atidarius pasigirs varpo garsai ir nušvis dangus. Perėjimas nuo stambiu planu filmuojamų sugrubusių moters rankų, išraizgančių virvę ir tarsi paleidžiančių varpą į laisvę, į kitame kadre iš aukštai nufilmuotą moters figūrą ir ją supantį, staiga šviesos nutviekstą peizažą, prilygsta tobuliausiems poezijos posmams ir, manau, netrukus atsidurs kino vadovėliuose. Paskui bus kelios varpais skambinančios moterys – išėjimas į kitą, visai nekonkrečią, poetinę filmo erdvę. Pagyvenęs vyras, sukietėjusiais pirštais vartantis seną maldaknygę ir giedantis religinę giesmę. Nuo vėjo gūsio – tarsi nuo kažko nematomo prisilietimo – šiurpstantis ežero vanduo. Tarsi skambios nerimo gaidos į juos įsiterpia trumpi seni nespalvoti kadrai. Šie „siužetai“ sujungia dvi filmo temas, kurias sąlygiškai pavadinčiau dangaus ir žemės. Po vandeniu – toje lietuviškoje dangaus karalystėje, kurią taip įtikinamai nufilmavo Darius Slizevičius ir Vytautas Sereika, tas nerimas dar labiau sustiprėja. Filmo metafiziškumas tampa akivaizdesnis. Čia akis į akį susiduriama su visuotine paslaptimi, čia ji išgyvenama, patiriama. Po vandeniu nufilmuoti kadrai atskleidžia ir tikrąjį tų stiprių, ryžtingų vyrų, kurie filmo pradžioje tikino būtinai surasią varpą, pasaulį. Varpo jie nesuras, suras tik simbolišką kryžių. Bet kas suabejos, kad paieškos nėra svarbesnės už rezultatą? Žemės paviršiuje viskas paprasta ir savaip prasminga – kasdieniai darbai, nepastebima laiko tėkmė, mezgimas, skaitymas, arbatos gėrimas... Po vandeniu žmogus lieka vienas su tamsa ir tyla. Kai narai atsigula ant liepto, nesvarbu, ar prieš nerdami, ar jau iškilę, tą kadrą suvoki kaip simbolišką, nes jame jauti žodžiais neįvardijamą patirtį. Kita vertus, keliuose filmo epizoduose Stonys nori nutrinti ribą, aiškų padalijimą: iš po vandens filmuojamas kadras, kai pjauna užšalusį ežero ledą, o į ežerą krintantys lietaus lašai primena siūlus, daigstančius dvi tikroves. Kuri iš jų yra svarbesnė, tikresnė?

Tačiau „Varpo“ išvada nelabai guodžianti. Į filmo pabaigą įtampa ir nerimas tik tirštėja. Jau visai fantasmagoriški Užgavėnių personažai užpildo kadrą. Pajunti neaiškią grėsmę, kuri tada, kai buvo filmuojama, dar nebuvo tokia akivaizdi. Bet dabar ji jau išsipildė. Fantasmagorija tapo realybe. Pabandęs diagnozuoti, kas mes esame, kuo tikime, Stonys neturi paguodžiančių argumentų, nebent ežero dugne rastą kryžių – priminimą, kad prarasta kažkas svarbaus.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
6:25:24 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba