SEPTYNIOS MENO DIENOS

2007-12-07 nr. 780

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Laima Kreivytė
Kas formuoja žvilgsnio galią?
31

Savaitė 
• Įteikti Europos kino apdovanojimai
• Kauniečių gastrolėms Paryžiuje pasibaigus
• „8 kvadratiniai metrai“
• „Batuotas katinas“

Muzika 
• Neužmirštamos pamokos
• Beata Leščinska
Bravo! Bravissimo!
5
• Kamilė Rupeikaitė
Pagaliau sulaukėme
2
• Opera „Snieguolė“ – Filharmonijos scenoje
• KONCERTAI

Dailė 
• Kornelija Česonytė, Viktorija Šiaulytė
Anapus žvilgsnio galios?
5
• Monika Krikštopaitytė
Idėjos, kurias gali pačiupinėti
29
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Andrius Jevsejevas
Gyvenimo žvėrynas
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Kam skamba varpas?
• Giedrė Simanauskaitė
Laisvė nuoširdžiai svajoti
 Lietuvos kino politika – be precedentų
• Trečiosios „Kino atostogos“ pakvies į Holivudą
• Ar pas mus auga arbūzai?1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pastebėjimai 
• Paulina Pukytė
Vilnius, Goštauto gatvė
12

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Lietuvos kino politika – be precedentų

Apie opius lietuvių kino klausimus reikia kalbėti atvirai

[skaityti komentarus]

Lapkričio 27 d. Vilniuje buvo surengta konferencija „Kino politikos aspektai: paveldas ir edukacija“. Ji sukvietė daug lietuvių kinui neabejingų žmonių, įžiebė diskusiją apie tai, kokia turėtų būti lietuvių kino politika. Tikėdamiesi, kad diskusija plėsis, konferencijos rengėjai parengė pareiškimą, kuriame pabandė suformuluoti įvykusio pokalbio rezultatus. „7md“ viliasi, kad į šį pareiškimą atsilieps ir kiti lietuvių kinu suinteresuoti žmonės bei institucijos, ir yra pasirengusios suteikti vietos diskusijos tęsiniui savaitraščio puslapiuose.

Lietuviško kino realijomis besidomintys žmonės turbūt pastebėjo, kad pastarosiomis dienomis žiniasklaidoje ne kartą šmėkštelėjo kontroversiškos žinutės apie būsimą Nacionalinio kino centrą Lietuvoje. Kodėl būtent dabar? Atsakymas nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Nacionalinio kino centro projektas laukia LR kultūros ministro patvirtinamojo parašo, kuris nulems kino centro gyvavimą. Atrodytų, galų gale ir Lietuva turės savo kino centrą, nes vieninteliai iš kaimyninių šalių jo neturime. Tačiau ar naujosios institucijos įsteigimas pakeis nepavydėtiną Lietuvos kino situaciją? Ko siekiama tokio centro steigimu? Ar bus skiriama dėmesio opiai lietuviško kino paveldo problemai? Ar bus kuriama kino edukacijos strategija? Lietuviška kino politika knibždėte knibžda panašių problemų, kurios tikrai ne visos yra žinomos plačiajai visuomenei. Norėdamos bent iš dalies pakeisti šią situaciją, aktyviai kino srityje veikiančios nevyriausybinės organizacijos „Meno avilys“, „Visos mūzos“, Vaizdų kultūros studija, Europos „Media“ programų biuras ir „Skalvijos“ kino centras inicijavo atvirą visuomenei konferenciją. Kas paaiškėjo?

Nacionalinis kino centras: dialogo stygius

Konferencija prasidėjo kaimynių šalių kino sritį koordinuojančių institucijų pristatymais. Latvijos kino centrą pristatė direktorė Ilzė Gailīte-Holmberga, Estijos kino fondą – direktorė Marge Liiske, Lenkų kino meno institutą – direktorės pavaduotojas tarptautiniams ryšiams Maciejus Karpińskis. Lietuviško kino centro koncepciją pristatė LR kultūros ministerijos Profesionalaus meno skyriaus vedėja Elena Vilkienė. Per diskusiją paaiškėjo, kad nacionalinio kino centro koncepcija ministerijoje bus tvirtinama skubos tvarka. Pastarasis teiginys buvo naujiena ne tik konferencijos dalyviams, bet ir specialiai sudarytai Nacionalinio kino centro koncepcijos rengimo darbo grupei. E. Vilkienei teko išklausyti diskusijos dalyvių priekaištus dėl informacijos apie dokumento rengimo eigą stygių, viešumo priimant pataisymus trūkumą ir pan.

Pasak Ilzės Gailītes-Holmbergos, kuriant kino centrą sunkiausia suderinti skirtingų grupių (kino prodiuserių, kino „edukatorių“ ir pan.) interesus. Tačiau Kultūros ministerija privalo inicijuoti dialogą, išklausyti skirtingų grupių interesus, išlaikyti balansą tarp jų. Dialogo stygius greičiausiai ir lėmė nuskambėjusius priekaištus, pasigirdo siūlymų iš esmės peržiūrėti Nacionalinio kino centro koncepciją. Pasak „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ projektų vadovės Ievos Skaržinskaitės, būsimo kino centro teisinis statusas ir struktūra yra iš esmės netinkami. Departamento, esančio prie Kultūros ministerijos, statusas reiškia tik dar vieną biudžetinę organizaciją, kuri nieko nepakeis – „tas pats didesnis ar mažesnis kino skyrius, nepaslanki institucija, neturinti sprendimų priėmimo laisvės“. Estijos ir Lenkijos kino centrų atstovai džiaugėsi turintys visišką sprendimų laisvę. Maciejaus Karpińskio teigimu, Lenkijos kino meno institutas yra savarankiška institucija, visiškai nepriklausoma ir politiškai neveikiama. Pasak Estijos kino fondo direktorės Marge Liiske, nors fondą finansuoja vyriausybė, sukurtas gana lankstus modelis, veikiantis pagal kino taisykles, o ne priklausantis nuo biudžetinių metų. Pasak Kultūros ministerijos atstovės, kuriant lietuvišką modelį buvo pasiremta Latvijos kino centro pavyzdžiu. Tačiau Latvijos kino centro direktorė pabrėžė, kad „mes esame ne Kultūros ministerijos departamentas, o nepriklausoma organizacija. Esame atskaitingi Kultūros ministerijai už lėšų panaudojimą, tačiau turime su mūsų veiklos turiniu susijusių sprendimų priėmimo laisvę.“ Aišku viena – kaimyninės šalys, besidžiaugiančios gerėjančia kino situacija, remiasi ištiestos rankos principu ir veikia nepriklausomai.

Visiškas valstybės „fiasko“: parduotas lietuvių kino paveldas

Pirmoje konferencijos dalyje viešasis interesas susidūrė ir valstybiniu, antroje – su komerciniu (bent jau iš pradžių taip atrodė). Diskusijoje „Lietuvos kino paveldo išsaugojimas, institucinis teisių disponavimas, teisinis reglamentavimas“ daug priekaištų išgirdo UAB Lietuvos kino studijos direktorius Ramūnas Škikas. Lietuvoje yra net keturios institucijos (Kultūros ministerijos įsteigtas UAB „Lietuvos kinas“, Nacionalinis radijas ir televizija, Lietuvos centrinis valstybės archyvas ir UAB Lietuvos kino studija), saugančios lietuviškų filmų kopijas, tačiau būtent LKS pastaruosius trejus metus teigia esanti oficiali lietuviško kino paveldo turtinių teisių saugotoja ir administruotoja. Tai reiškia, kad norint parodyti ar pervesti į skaitmeninę formą lietuvių kino paveldo filmą, pasak kino studijos, reikia gauti jos leidimą. Tačiau diskusijoje dalyvavęs Lietuvos centrinio valstybės archyvo direktorius Dalius Žižys suabejojo: „Teiginys, kad teisės priklauso Lietuvos kino studijai, yra diskutuotinas.“ Pasak R. Škiko, LKS šiomis teisėmis disponuoja kino studijos privatizavimo sutarties pagrindu. LR kultūros ministerijos autorių teisių skyriaus teisininkė Gerda Leonavičienė pabrėžė, kad šioje situacijoje kalčiausia vyriausybė, neapdairiai (o gal ir sąmoningai) pardavusi turtines sovietmečiu sukurtų lietuviškų filmų teises pelno siekiančiai organizacijai. Pastarasis teiginys, sukėlęs kino kūrėjų nepasitenkinimą, buvo palydėtas reikalavimu paviešinti sutartį, išsiaiškinti, kam vis dėlto priklauso turtinės teisės. Paaiškėjo, kad kino studijos direktorius R. Škikas negali to padaryti, nes sutartyje įrašytas draudimas viešinti jos turinį. Kino kritikė Živilė Pipinytė atkreipė dėmesį, kad kino studijos autorinių teisių disponavimas yra puikus komercinis žaidimas – organizacijos, gaunančios valstybinę piniginę paramą edukaciniams projektams, už lietuviško filmo rodymą moka komercinei organizacijai. Tai reiškia, kad pati valstybė moka už lietuviško kino paveldo panaudojimą. Kino studijos direktorius tvirtino, kad nekomerciniams, edukaciniams tikslams lietuvių filmai yra laisvai prieinami. Tačiau kino srityje veikiančių nevyriausybinių organizacijų atstovai paliudijo, kad už šių filmų panaudojimą edukaciniams tikslams ir kino studija, ir UAB „Lietuvos kinas“ prašo užmokesčio, o tam tikrais atvejais yra net atsisakoma suteikti galimybę juos parodyti. Estijoje ir Latvijoje kino paveldas plačiajai visuomenei laisvai prieinamas. Taip yra todėl, kad visos kino paveldo turtinės teisės priklauso valstybei. Svečių iš šių šalių teigimu, iškilus pavojui pati valstybė yra suinteresuota apsaugoti kino paveldą.

Kita opi problema, kankinanti kino paveldą – tai kokybiškų kino kopijų stoka. Šis klausimas ypač aktualus kalbant apie sovietmečiu kurtus vaidybinius filmus. Mat visos vadinamosios išeitinės medžiagos (negatyvai ir pan.), be kurių negalima nei pagaminti naujų kopijų, nei kokybiškai pervesti į skaitmeninę formą, yra saugomos Rusijos valstybiniame filmų fonde. Pasak Ž. Pipinytės, kino studijos komerciniai interesai pervesti į skaitmeninę formą lietuviškus vaidybinius filmus nieko nereiškia. „Iš kokių kopijų tai bus daroma? Nepakanka tiesiog paimti susidėvėjusią kino juostą ir išleisti DVD. Norint pervesti į skaitmeninę formą seną filmą, turi būti atliktas kruopštus mokslinis darbas, restauruojama kino juosta. Būtina parengti aktualius filmo aprašymus, pristatyti jo kūrėjus.“ Šiuo metu tiek Latvijos, tiek Estijos vyriausybės derasi su Rusijos valstybiniu filmų fondu dėl kokybiškų filmų kopijų įsigijimo skaitmeniniu formatu. Estijai jau pavyko įsigyti keletą filmų, kitais metais jų bus perkama daugiau. Todėl jau dabar pradedama intensyviai ruoštis filmų leidybai: kuriama speciali darbo grupė, tyrimų centras. Lietuvoje vis dar iki galo neišsiaiškinus, kas yra tikrieji kino filmų turtinių teisių turėtojai, pervedimo į skaitmeninę formą procesas tikrai neprasidės. Pasak „7 meno dienų“ vyriausiojo redaktoriaus Lino Vildžiūno, „šioje situacijoje kino filmų pervedimas į skaitmeninę formą yra didžiulė prabanga valstybei. Juk teisės priklauso kino studijai, vadinasi, ir visas pelnas atiteks jai.“ D. Žižys šią diskusiją apibendrino taip: „Nei aš, nei Ramūnas Škikas, nei dalyvaujantys diskusijoje šių problemų neišspręsim. Tai gali padaryti tik vyriausybė.“

Kino edukacijoje – tik pavienės iniciatyvos

Trečioji konferencijos dalis „Kino edukacija Lietuvoje“ buvo bene taikiausia. Diskusijos dalyviai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, pristatinėjo savo edukacinę veiklas ir problemas, su kuriomis susiduria. Pasak kino centro „Skalvija“ direktorės Gretos Zabukaitės, vienas opiausių klausimų yra kino politikos ir kino rodymo politikos nebuvimas. Kino rodymo politikos strategijos kūrimu nėra suinteresuotos nei Kultūros, nei Švietimo ministerijos. Vaizdų kultūros studijos direktorė Vilma Levickaitė paantrino: „Kultūros ministerijai buvo didžiulė naujiena, kad kino edukacija yra jos prerogatyva.“ Kitas klausimas – taip ir lieka neaišku, kokias kino edukacijos funkcijas atliks būsimas Nacionalinis kino centras Lietuvoje. Šis klausimas taip ir liko neatsakytas. Nepaisant pavienių „Meno avilio“, Vaizdų kultūros studijos, „Skalvijos“ kino centro kino edukacijos iniciatyvų, pasak filosofo Nerijaus Mileriaus, „kino edukacijos lygis yra labai silpnas ir chaotiškas“. Tai tampa ypač aktualiu klausimu, nes domėjimasis kinu intensyviai auga. Milerius: „Žmogus nemoka žiūrėti. Susidomėjimas kinu yra, bet kino abėcėlės nėra. Kad susidomėjimas yra – jau šis tas.“ Diskusijos metu buvo viliamasi, kad nevyriausybinių organizacijų įdirbis ir patirtis kino edukacijos srityje anksčiau ar vėliau pagelbės kuriant bendrą kino politikos strategiją valstybiniu lygiu.

Skaitant konferencijos apibendrinimą gali kilti klausimas, kam reikia tokių viešų aptarimų, jei juose nedalyvauja valstybės politiką šiais klausimais vykdantys žmonės. Tikėkimės, kad jau artėja laikas, kai visuomenei svarbūs reikalai bus aptarinėjami viešai ir atvirai, kartu su visomis suinteresuotomis visuomenės grupėmis, ir tokių klausimų nebeteks uždavinėti.

Konferencijos rengėjų inf.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 83 iš 83 
6:25:14 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba