SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-02-20 nr. 602

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Vika Ryžovaitė
Menas + visuomenė
15

Muzika 
• Vytautė Markeliūnienė
Ad Patres
4
• Beata Leščinska
Tarp klasikos, popso ir folkloro
• Jūratė Terleckaitė
Perduodant šokio patirtį
• In memoriam
Pranas Sližys (1915–2004)
• "Lokys" parodytas paskutinį kartą
• Dainuoti Verdi
• Pirmasis Šv. Kristoforo orkestro dešimtukas
• LTV muzikinės laidos
• KONCERTAI

Dailė 
• Richardas Longas vis dar vaikštinėja
• Lina Jakeliūnaitė
Meno invazija
3
• Juozo Galkaus heraldika
• Lietuvos fotografų metraštis15
• PARODOS

Literatūra 
• Baltasis Vaitiekūno albumas
• in memoriam
Vytautas Kubilius (1926–2004)
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Živilė Pipinytė
Ką renkasi žiuri
• 54-osios Berlinalės prizai1
• Iš kito kabareto
• Suteršta garbė1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Ką renkasi žiuri

54-ojo tarptautinio Berlyno kino festivalio rezultatai

Živilė Pipinytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Galva į sieną"

Kai šeštadienį per pietus Berlinalės spaudos konferencijų salėje pasirodė lieknutė, dėvinti prigludusius džinsus ir juodą aksominį švarkelį, žvali ir trykštanti sveika ironija žiuri prezidentė Frances McDormand, iškart buvo galima nujausti, kad mūsų laukia ne vienas netikėtumas. Ir ne tik todėl, kad konkursas nepateikė akivaizdžių šedevrų ar tiesiog išskirtinių kūrinių, bet ir todėl, kad žiuri akibrokštai jau taip pat tampa festivalių tradicija.

Tiesa, ne vienas Berlyno senbuvis nujautė, kad "Auksinis lokys" šiemet atiteks vokiečių režisieriaus Fatih Akino filmui "Galva į sieną". Jau kelerius metus iš eilės Berlinalėje skambančios kalbos apie vokiečių kino atgimimą dažnai primindavo užkeikimus, nepaisant stulbinančios pernykščio festivalio laureato – filmo "Viso gero, Leninai" sėkmės visame pasaulyje.

Kad vokiečių kinas gali būti siaubingai, tiesiog nepakeliamai provincialus, primityvus ir kupinas kompleksų, įrodė kitas šių metų konkursinis vokiečių filmas – Romualdo Karmakaro "Nakties dainos" ("Die Nacht singt ihre Lieder"). Tačiau "Galva į sieną", ko gero, ryškiausiai išreiškė kelias konkurso filmuose šiemet dominavusias idėjas – tapatybės paieškų, šių dienų žmogaus problemų sudėtingumo, privalomo tolerantiškumo (kitaip tariant, politinio korektiškumo) ir tikrų žmogiškų jausmų ilgesį. Pasakojimas apie du turkus – ne pirmos jaunystės našlį ir merginą, susitikusius Hamburgo savižudžių klinikoje, – sugeba nustebinti netikėtais siužeto posūkiais. Režisieriui, matyt, ir pačiam apkarto kitų jo kolegų filmų apie turkus Vokietijoje siužetų banalumas ir savotiškas nusaldinimas, todėl jis visais būdais stengiasi to išvengti.

Filmas prasideda kaip anekdotas: mergina pasiūlo maištingą rokerį primenančiam naktinio klubo valytojui susituokti, nes nori pagaliau palikti valdingo tėvo ir brolio namus ir, kaip ji pati sako, gulėti su kuo nori. Tačiau nepastebimai anekdotas virsta drama, nes būtent tada, kai, regis, režisierius neišvengiamai nuslys į sentimentalumą ir pradės pasakoti žinomą istoriją apie tai, kaip vadinamosios baltosios vedybos virsta tikra meile, siužetas daro viražą – vyriškis netyčia užmuša įkyrų savo žmonos gerbėją ir atsiduria kalėjime.

Mergina vyksta į Turkiją ir čia nusirita į patį gyvenimo dugną. Tačiau ir vėl netikėtas viražas – po kelerių metų, kai išėjęs iš kalėjimo vyras atvyksta jos ieškoti į Turkiją, pasirodo, kad ji – padori kito vyro žmona ir gražios dukrelės mama. Nustebino ir kita, gal man tik pasivaidenusi filmo ištarmė: herojai neatsitiktinai nusprendžia likti Turkijoje, net ir tiems visai šiuolaikiškiems, nebeturintiems savo tėvų tabu žmonėms, pasirodo, reikalingas gimtosios žemės pojūtis.

Savo identiteto ir tėvo ieško ir praėjusiame laiške iš Berlyno mano jau entuziastingai aprašytas Danielio Burmano "Prarasto apkabinimo" herojus. Beje, filmas pelnė net du svarbius festivalio prizus. Iš visko sprendžiant, tai autobiografinė juosta. Režisierius prisipažino, kad jis taip pat atsitiktinai, kaip ir jo herojus, sužinojo, kad jo seneliai kilę iš Lenkijos. Dabar jis norėtų sukurti filmą Lenkijoje.

iliustracija
"Samarietė"

Trečiasis pagal svarbą prizas už režisūrą atiteko madingam Pietų Korėjos režisieriui Kim Ki-dukui. Jis – visiška Danielio Burmano priešingybė. Regis, kamera nuolat nespėja paskui neužsičiaupiantį "Prarasto apkabinimo" herojų, o Kim Ki-dukas "Samarietės" istoriją pasakoja tarytum sulėtintai. Jam labai svarbu, kad kalbėtų kiekviena kadro kompozicijos detalė, nes patys herojai beveik nekalba.

Filmas pasakoja apie paauglę, kuri, norėdama išpirkti savo įsivaizduojamą kaltę dėl geriausios draugės mirties, nemokamai aptarnauja visus jos klientus, o jos tėvas policininkas netikėtai sužino, kuo užsiima jo duktė, ir ima ją sekti. "Samarietė", ko gero, geriausias režisūros pavyzdys, kaip galima vien tik veiksmais ir vaizdais perteikti pačius sudėtingiausius jausmus, būsenas, mintis.

Kad Berlinalė šiemet pabrėžtinai orientuojasi į jaunus – dvidešimtmečius, trisdešimtmečius režisierius, man regis, įrodo ir du prizai Joshua Morstono filmui "Sveika Marija, malonės pilnoji". Pasakojimas apie septyniolikmetę bedarbę kolumbietę, kuri tampa vadinamuoju "mulu" (t.y. savo skrandyje gabena narkotikus į JAV), dažnai vos per plauką nenuslysta į sentimentalumą, bet baigiasi optimistiškai – Marija nusprendžia likti JAV, nes tik čia ji pati gali sukurti savo dar negimusiam kūdikiui patikimą ateitį.

Catalina Sandino Moreno sukūrė įsimintiną, savarankišką heroję, tačiau "Sidabrinis lokys" už geriausią moters vaidmenį greičiau turėjo atsverti meistrišką, bet nepakeliamai žiaurų ir niūrų filmą "Pabaisa", kuriame pagrindinį žudikės prostitutės lesbietės vaidmenį kūrė "Sidabriniu lokiu" ex-aequo apdovanota Charlize Theron.

Du prizus gavo ir švedų režisieriaus Bjorno Runge’s filmas "Auštant", kurį mintyse sau išverčiau "Rūškanas rytas". Kartais pasakojant trijų nebejaunų porų išdavysčių ir krizių istorijas režisieriui pavyksta priartėti prie bergmaniškos intonacijos, bet gal tokį įspūdį vis dėlto sufleruoja vieną pagrindinių vaidmenų kurianti Pernilla August, kurią, prisipažįstu, mintyse dažnai sutapatinu su Ingmaro Bergmano istorijomis.

Kiekvienas žiuri sprendimas, be abejo, yra įvairių kompromisų rezultatas. Man pats mįslingiausias kompromisas pasirodė reveransas nevykusiam italų režisieriaus Matteo Garrone’s filmui "Pirmoji meilė". Tai populiarios knygos, kuri, matyt, atitinka visus bestselerio receptus (šiek tiek keistenybių, metaforų, magijos, aliuzijų į pasakas ir mitus bei pseudofilosofijos), ekranizacija. Tačiau pasakojimas apie juvelyrą, kuris priverčia mylimą moterį numesti keliasdešimt kilogramų, nes jam patinka tik liesos, beveik bekūnės būtybės, man pasirodė fiziologiškas ir sukeliantis beveik fizinį atstūmimą. Literatūros vaizdą paversti kinu pasiseka tik tikriems meistrams.

Tačiau buvo ir nepalyginti šlykštesnių reginių už "Pirmąją meilę". Tačiau apie tai ir apie tai, kas šių metų Berlinalėje sujaudino labiausiai, – jau kitą savaitę.

Vilnius–Berlynas

B.D.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 84 iš 84 
6:24:54 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba