SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-02-20 nr. 602

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Vika Ryžovaitė
Menas + visuomenė
15

Muzika 
• Vytautė Markeliūnienė
Ad Patres
4
• Beata Leščinska
Tarp klasikos, popso ir folkloro
• Jūratė Terleckaitė
Perduodant šokio patirtį
• In memoriam
Pranas Sližys (1915–2004)
• "Lokys" parodytas paskutinį kartą
• Dainuoti Verdi
• Pirmasis Šv. Kristoforo orkestro dešimtukas
• LTV muzikinės laidos
• KONCERTAI

Dailė 
• Richardas Longas vis dar vaikštinėja
 Lina Jakeliūnaitė
Meno invazija
3
• Juozo Galkaus heraldika
• Lietuvos fotografų metraštis15
• PARODOS

Literatūra 
• Baltasis Vaitiekūno albumas
• in memoriam
Vytautas Kubilius (1926–2004)
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Živilė Pipinytė
Ką renkasi žiuri
• 54-osios Berlinalės prizai1
• Iš kito kabareto
• Suteršta garbė1
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Meno invazija

Lina Jakeliūnaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vilniaus panorama pro naujosios savivaldybės langą

Meno legitimacija ne meninėje, o socialinėje, politinėje (valdžios) erdvėje – tai "Didžiosios galerijos" projektas naujajame Vilniaus savivaldybės pastate. Meno institucijos persikelia į kitokią, politiškai angažuotą erdvę. Meninis laukas sėkmingai išstumia politinį pastato aspektą į antrą planą. Kai kurios meno institucijos siekia uzurpuoti pastato erdvę taip, kad laikinai reprezentuotų tikrąjį galerijos veidą. Pastato erdvės virsta privačiomis galerijos erdvėmis. Kitos galerijos tiesiog naudojasi suteiktomis patalpomis be sąmoningo suasmeninimo.

Meninio lauko legitimacija naujoje erdvėje plečia paties meno, kaip vartojamo objekto, sampratą, jo realizavimo galimybes. Visas galerijų kompleksas įkurdinamas penkiuose pastato aukštuose, taip vartotojui suteikiama galimybė atrasti naujas galerijas, menininkus, meno objektus vienoje vietoje. Šis projektas iš pagrindų keičia kūrinio, kūrėjo, institucijos ir vartotojo santykį, kadangi meninės institucijos, meno objektai legitimuojami naujoje, kartu ir ekonominiais dėsniais grindžiamoje erdvėje.

Vienintelis pirmasis pastato aukštas nereprezentuoja meninių institucijų. Čia eksponuojami įvairiausių menininkų tapybos ir skulptūros darbai. Atsiribojimas nuo informacijos srauto (kokia galerija, kokie kuruojamos parodos kriterijai, koncepcija) virsta į meninę, estetinę erdvę. S. Vaitekūno skulptūra iš tiksinčių laikrodžių mechanizmų, diskinių pjūklų galerijų komplekso erdvėje tampa ironišku skubančios, nespėjančios vartotojiškos visuomenės laiko matu.

Antrajame aukšte pristatomos Vilniaus ir Kauno galerijos. Meninių institucijų gausa lemia įvairų meninį lauką, skirtingus žanrus, meninės išraiškos priemones.

"Prospekto" galerija, be abejo, pristato fotografiją. Reprezentuojami įvairių kartų Lietuvos menininkai: 7-ojo dešimtmečio karta (A. Sutkus, A. Kunčius) taip pat 8–9-ojo dešimtmečių karta (V. Balčytis, S. Žvirgždas, S. Michelkevičiūtė, J. Dovydėnas).

Kasdienybė, masinė kultūra, periferija matoma V. Balčyčio, J. Dovydėno fotografijose. Vaizdo monotonija, sąstingis, nereikšmingų, atsitiktinių objektų fiksacija. Fotografijoje užfiksuoti tušti reklaminiai stendai, "chruščiovkės" fragmentai kuria neintriguojančio, banalaus objekto įspūdį. Sąmoningai pabrėžiamas standartiškumas, masinės gamybos aspektas, kasdienis daiktas tapo 8-ojo dešimtmečio Lietuvos fotografijos objektu. Atkreipdami dėmesį į kasdienius, neįdomius daiktus fotografai kuria susvetimėjusios visuomenės, masinės kultūros įsigalėjimo vizualinę išraišką.

S. Žvirgždo Vilniaus miesto vizija kitokia nei V. Balčyčio ar J. Dovydėno. Ji intymi, keistai melancholiška, virpanti. Nėries upės vingiai, Vilniaus panorama – mieli, artimi širdžiai aplinkos vaizdai. Tai nostalgiškas žvilgsnis į miestą. V. Balčyčio, J. Dovydėno fotografijose –bešališkas aplinkos stebėjimas, S. Žvirgždo – nostalgija. S. Michelkevičiūtės, A. Sutkaus, iš dalies J. Dovydėno fotografijos – žmonių portretai.

S. Michelkevičiūtės fotografija šį kartą atsieta nuo meilės, geismo, akto temų. Menininkės objektas – Kauno rašytojai. Tai akimirkos, įspūdžio fotografija. Pagautas subtilus žvilgsnis, šypsena. Asmeniška, jautri fotografija.

Prospekto galerijoje eksponuojama laiko patikrintų, pripažintų menininkų fotografija. Jaunųjų šiuolaikinių menininkų kartos kūrinius atrandame ne mažiau naujai skambančioje "Naujosios muzikos komunikacijos centro" erdvėje. Mados dizainerės J. Rimkutė, I. Ševiakovaitė, keramikė R. Šipalytė ir tapytojas G. Stulpinas sukūrė meninį projektą – "LT identity". Į projektą įtrauktos ir parodos erdvę prižiūrinčios moterys, apvilktos specialia simbolika išpieštais marškinėliais. Menininkai pasirenka įvairius simbolius, jų manymu, atspindinčius Lietuvą (Gedimino bokštas, Darius ir Girėnas, vytis, grybai ir t.t.). Ironiškas žvilgsnis į Lietuvos kultūrinį identitetą pateikiamas marškinėlių, medalių, lėkščių, staltiesių pavidalu. Tradicijos reprodukuojamos masinės kultūros terpėje – popmeno atšvaitas.

Ironišką žvilgsnį matome S. ir A. Krivičių kūryboje "Meno nišos" galerijos erdvėje. Beje, tai vieninteliai ironiški, konceptualūs autoriai auksakalių gildijos galerijoje. Gal juvelyrikoje ironijai ne vieta? Žiedeliai, apyrankės, medalionai nelinkę kalbėti postmodernizmo meno kalba. Tačiau S. ir A. Krivičių kūriniai kalba. Apyrankėje slepiasi šiuolaikinės popžvaigždės, masinės kultūros ir medijų simbolika. Be abejo, apyrankė madinga. Eklektiškas papuošalas su įvairiausiais mažyčiais medalikėliais, kryželiais, širdutėmis. Masinės kultūros ironiškos parafrazės. Menininkai kuria ir mažyčius paveiksliukus su priklijuotais lėlių veideliais, miniatiūrines skulptūrėles (savotiškus pjedestalus masinės kultūros daiktams), dėžutes.

Galerijos erdvėje išsiskiria tapytojų N. Saukienės ir E.K. Kriaučiūnaitės darbai. N. Saukienės paveikslai nutapyti impresionistine maniera. "Žaidimas su degtukais" kitoks, naujas menininkės pamėgtų "gėlinių" paveikslų kontekste. Nuoga moteris vonioje primena E. Rakauskaitės performensą "Taukuose", kurio metu dailininkė nuoga gulėjo taukų inde. Operuojama moters kūniškumo, seksualumo, pažeidžiamumo sąvokomis. Kūrinio pavadinimas taip pat sugestijuoja trapaus kūno, jo santykio su aplinka sampratas.

iliustracija
Ekspozicijos "Platforma: aukštas Nr. 0" fragmentas
O. Posaškovos nuotraukos

E.K. Kriaučiūnaitės abstrakcijos atliktos neįprasta, mišria technika. Ant drobės klijuojama marlė, ant jos – popieriaus fragmentai. Monochromiškuose darbuose subtiliai įsilieja įklijuoti grafikos fragmentai. Meditatyvūs, elegiškos nuotaikos paveikslai.

Lenkų meno galerijoje "Znad-Willi" – viduriniosios kartos Lietuvos tapytojo H. Natalevičiaus kūryba. Menininkas tapyboje integruoja keistus, siurrealistinius motyvus. Ankstesnės kūrybos darbų melancholiškas rausvas koloritas kinta į intensyvų juosvą, žalsvą. Kaip ir J. Gasiūno, H. Natalevičiaus kūryba daugiasluoksnė, joje subtiliai susipynę potėpiai, atspalviai bei plastinės daikto, objekto, personažo idėjos.

Mažiausiai intriguojanti, plastine menine kalba nepasižyminti "Rusų meno" galerijos erdvė. Vidutiniškų kūrinių masėje (natūralistiniai peizažai) išsiskiria V. Golub tapyba. Sodrus, žalias koloritas, puantilistinė tapymo maniera, siurrealistiniai motyvai tampa priemone išgauti ekspresyvios, aistringos tapybos įspūdį.

Vilniaus Jeruzalės meno centras pristato skulptorių V. ir K. Vildžiūnų, T.K. Vilaičio kūrybą. V. Vildžiūno iniciatyva natūraliai susiformavo skirtingų kartų, kūrybinių krypčių menininkų terpė, 1992 m. legitimuota "Jeruzalės skulptūros sodo" pavadinimu. Menininkų kūrybinė veikla sutapo su šiuolaikinės lietuvių skulptūros posūkiu nuo realistinės formos prie laisvai transformuotos figūros, universalaus plastikos modelio, nuo literatūrinio siužeto prie asociatyvaus įvaizdžio.

T.K. Vilaičio "objektai-opozicijos" asocijuojasi su įvairiausiais gamtoje randamais organinės materijos pavidalais: augalais, jūros ir žemės gyvūnais, įmantriausiais žiedais...

V. Vildžiūno skulptūros išskirtinis bruožas – specifinis figūros transformavimo būdas: pozityvo ir negatyvo derinimas.

Viso aukšto ekspoziciją baigia R. Nemeikščio tapybos darbas koridoriuje. Efektingas, ironiškas kūrinys. Rusvo kolorito paveiksle pritvirtintos šakės, sukabintos su kastuvu. Žemdirbių kultūros sakralizacija! Kaip ir asambliažų virtuozas V. Antanavičius, menininkas atsigręžia į liaudies buities reikmenis, darbo įrankius. Rožinė spalva, spraustukai drobės kraštuose – masinės kultūros, kičo simbolis. Banalios spalvos ir kasdienio darbo įrankio sugretinimas sukuria ironišką paveikslo atmosferą.

Penktuoju aukštu "dalijasi" nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai ir LDS Vilniaus grafikos meno centras "Kairė–dešinė".

1995 m. atsidaręs Grafikos centras šiandien yra vienintelė grafikos meno įstaiga, kurioje susitinka ir kuria visi Lietuvos grafikos sekcijos nariai. Galerijų komplekse eksponuojami grafikos darbai daugiau ar mažiau tradiciški. Būdingas realus piešinys, siurrealistiniai motyvai, dekoratyvumas. Nuotaikingi melsvi R. Vėliuvienės siurrealistiniai ofortai. Juose susipina sakralinės, masinės popkultūros apraiškos (Madonos, Marlenos Dietrich galvutės). Rytietiška nuotaika dvelkia E. Kuckaitės ofortas "Noriu sausros II". Ryškiaspalvis K. Grigaliūnas įneša vyriškos aistros, intensyvumo įspūdį. Jo kūryboje atsiskleidžia įvairiausi plastinės kalbos inspiracijų šaltiniai – popmenas, archajinis menas, neoekspresionizmas, lietuvių liaudies meno tradicijos. Bendrame grafikos kontekste menininkas išsiskiria savo primityvistine, piktografine maniera.

LDS pristatomi Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai – tapytojai, skulptoriai, grafikai, keramikai, tekstilininkai. Visgi kai kurie darbai neaktualūs, monotoniški, nuobodūs. Tamsus, skausmingas vyresniosios kartos koloritas nuolankiai užleidžia vietą ryškiaspalviams, ironiškiems šiuolaikiniams menininkams.

L.L. Katinas žaidžia religiniu aspektu savo paveiksluose. Polinkis į žaismingumą, ironiją – ryškūs konceptualiojo meno aspektai menininko kūryboje. "Dievo nėra" – impulsyvia, gestiška maniera atliktas kūrinys. Juodos ir raudonos spalvos kontrastą aštrina radikalus pareiškimas. Šoko intensyvumas adekvatus amžiaus ir religingumo santykiui.

Kalbos ir vaizdo santykį taip pat matome R. Antinio instaliacijoje iš veidrodžių. Jungiamųjų žodelių (ar, gal, bet, o, ir...) žaismas su veidrodžiu kuria reliatyvios tikrovės įspūdį. Tai, ką aš matau veidrodyje, tėra tų žodelių fikcija. Realios ir fiktyvios tikrovės santykį pabrėžia kiekvieno veidrodžio viršuje ištrinti du apskritimai. Veidrodyje veidrodžio atvaizdas operuoja simuliakro aspektais. Veidrodžių instaliacija dekonstruoja pastato erdvę, slepia realybę bei ją iškreipia. Sąmoningai parinkti žodžiai tik sustiprina "blogąją" regimybę.

Šalia tradicinių tapytojų, grafikų, skulptorių darbų išsiskiria konceptualioji dailė, instaliacija. Vyresniosios kartos menininkų polinkis į archetipus, tradicijas, medžiagos pojūtis niveliuojasi su jaunosios kartos meniniais ieškojimais. Kasdienybės daiktai traktuojami kaip fetišai ir kaip skulptūriniai elementai. Susipina socialinės, intymios, viešos erdvės, konceptualus menas ir laiko patvirtintos vertybės, vardai parodos erdvėje.

Objekto dailė, konceptualusis menas, akcijos ilgą laiką Lietuvoje nevaidino žymesnio vaidmens. "Post Ars" ir "Žalias lapas" pirmieji aktyviai sureagavo į šiuos pakitimus Vakarų mene. Gal todėl Nacionalinės premijos laureatais daugiausia tapo viduriniosios kartos atstovai, o jaunoji karta palikta laukti savojo laiko.

 

Skaitytojų vertinimai


2945. adomas2004-02-23 13:05
ui,per kievienas sabas perku "maximoj" bulkas su razinkom,1 lt.10cn.taip pigu,a kiek daug razinku vienoj bulkoj-menas

2951. adomui2004-02-24 17:30
Razinkų ten nėra daug, toj bulkoj. Jos tik išpampusios, adomai. Bety vis tiek menas, sutinku.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 84 iš 84 
6:24:50 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba